Šviesos signalai naudojami ne tik tiesioginiam gatvių eismo reguliavimui, bet ir įspėjimui

Šviesoforai įtaisomi arba dešinėje važiuojamosios kelio dalies pusėje (tuomet jie gali būti pakartojami ir kairėje pusėje), arba pakabinami virš sankryžos bei virš kiekvienos eismo juostos prieš sankryžą.

Automobilių vairuotojams galioja apvalūs ir rodyklės formos šviesoforo signalai. Todėl jie neprivalo kreipti dėmesio brūkšnio, taškų ar pėsčiojo silueto formos signalus, nes tie skiriami kitiems eismo dalyviams (tramvajų vairuotojams, pėstiesiems).

Prieš ir po piko valandų, kai eismo intensyvumas sankryžose sumažėja, gali būti įjungtas geltonas mirksintis šviesoforo signalas. Jis vairuotojui primena, kad šioje sankryžoje privaloma būti ypač atsargiam ir praleisti pėsčiuosius. Šiuo atveju važiavimo per sankryžą seka nustatoma jau ne šviesoforo signalais, o kelio ženklais, kurių forma yra trikampis su žemyn nukreipta viršūne. Jeigu tokių ženklų nėra, galioja bendra pirmumo taisyklė transporto priemonėms, važiuojančioms iš dešinės pusės (suteikiant pirmenybę tramvajams).

Kai eismo intensyvumas didelis, sukti į kairę yra labai sudėtinga, o kartais, be reguliuotojo pagalbos, ir visai neįmanoma. Kad vairuotojams būtų lengviau atlikti šį posūkį, šviesofore būna papildoma rodyklė, nukreipianti kairę. Ji leidžia sukti į kairę, o raudonas šviesoforo signalas tuomet saugo nuo susidūrimo su tiesiai važiuojančiais automobiliais. Todėl nedera stebėtis, kad yra šviesoforų, turinčių atskirą rodyklę posūkiui kairę.

Šviesos signalai naudojami ne tik tiesioginiam gatvių eismo reguliavimui, bet ir įspėjimui.

Atliekamų kelio darbų vietose turi būti žibintai. Mes sakome „turi būti“, nes praktikoje visaip būna. Vadinasi, visada su pagrįstu nepasitikėjimu turime žiūrėti tokias vietas, kurios paprastai yra neapšviestos.

Raudoni žibintai įspėja, kad kelias eismui uždarytas, o geltoni — kad eismas apribotas. Geltonais žibintais dažnai pažymimos kliūtys važiuojamojoje kelio dalyje, pavyzdžiui, saugumo salelės. Deja, žibintai, įspėjantieji apie pavojų, naudojami ne visada — ne tik „atkampioje provincijoje“‘ bet ir netgi dideliuose miestuose, kur daugelis važiuojamojoje dalyje, pavyzdžiui, prie tramvajaus sustojimų, yra neapšviestos. Toks kelių ,eismo taisyklių reikalavimų nevykdymas palankus avarijoms. Kokia mums nauda iš to, kad, sudaužę automobilį (ir patys nukentėję), gausime kompensaciją? Automobilis bus sugadintas, o mes liksime luoši.

Kai remonto darbų ruože kelias susiaurėja, dešinėje kelio pusėje turi būti įtaisyta eilė raudonų žibintų, o kairėje pusėje — eilė geltonų, arba dešinėje — eilė geltonų ir kairėje — eilė baltų.

Šviesoforai įtaisomi taip pat prieš geležinkelio ir tramvajaus (ypač pavojingose vietose) pervažas. Mirksintis arba paprastas raudonas šviesoforo signalas įspėja, kad važiuoti per pervažą negalima.

Vairuotojo uždavinys sugebėti valdyti automobilį.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Talino įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata

1980 m. vasarą Talino šeimininkų laukė automobilių antplūdis — juk įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata. Todėl labai įdomu, kaip Estijos TsR eismo organizatoriai sugebėjo pritaikyti tokiam automobilių srautui savo senojo miesto gatves. Talino vidaus reikalų valdybos koordinacinis centras olimpiadai rengti saugomų automobilių stovėjime aikštelių prie magistralinių trasų, vedančių į miesto centrą, atsisakė dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, tokios aikštelės, kuriose palikę savo automobilius žmonės galėtų pasiekti miesto centrą visuomeniniu transportu — autobusais, maršrutiniais ir paprastais taksi, buvo įrengtos Miunchene žaidynių metu ir nepasiteisino: stovėdavo jose vos vienas kitas automobilis. Antra, pagal šį projektą reikėtų smarkiai padidinti maršrutinių autobusų skaičių. Tačiau tai neekonomiška, nes jie ne visą laiką bus apkrauti. Pagaliau prie šių aikštelių reikėtų įrengti serviso centrus, kurie brangiai kainuotų ir ilgai neatsipirktų. Buvo nutarta eiti paprastesniu keliu. Tikslas liko tas pats — apriboti automobilių skaičių miesto centre. Todėl Piritoje (nebenaudojamame aerodrome) buvo įrengta milžiniška saugoma automobilių aikštelė, kurioje tilpo apie 10 000 automobilių. Čia buvo sukoncentruotos serviso paslaugos, iš čia autobusai kursavo į miesto centrą. Šią aikštelę galima pasiekti miestą juosiančia apvažiavimo magistrale, nutiesta 1980 m.

Tačiau nepaisant griežtų apribojimų superkamų automobilių Talino centre ne sumažėjo, o pagausėjo. Tada Talino eismo organizatoriai nutarė gerokai padidinti vienos eismo krypties gatvių skaičių: geriau važiuoti ilgesniu keliu greičiau negu trumpesniu, bet lėčiau. Olimpiados dienomis greitis miesto gatvėse buvo apribotas iki 50 km/h. Net ir dabar, praėjus ketveriems metams po olimpiados, važiuodamas Talino gatvėmis jauti, kaip miestas ruošėsi olimpiadai: daugelis kelio ženklų, informacija daug tobulesnė negu kituose Estijos miestuose. Vairuotojai tiksliai informuojami, kuri gatvė pagrindinė, kuri šalutinė, kelio reikia pervažiuoti žiedinę ar paprastą sankryžą, iš anksto pažymėta, iš kurios eilės kuria kryptimi galima važiuoti. Ženklų Talino gatvėse tikrai labai daug, ir dauguma ne draudžia ką nors daryti, o teikia išsamią informaciją, ypač reikalingą miestą blogiau pažįstančiam vairuotojui. Štai tokia detalė. Bene prie kiekvieno ženklo (daugelis jų šviečiantys) yra papildomos informacijos lentelė. Ji irgi šviečianti ir pastebėti ją taip pat lengva kaip ir didelių gabaritu ženklą.

Šaltinis –  Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių