Šviesos signalai naudojami ne tik tiesioginiam gatvių eismo reguliavimui, bet ir įspėjimui

Šviesoforai įtaisomi arba dešinėje važiuojamosios kelio dalies pusėje (tuomet jie gali būti pakartojami ir kairėje pusėje), arba pakabinami virš sankryžos bei virš kiekvienos eismo juostos prieš sankryžą.

Automobilių vairuotojams galioja apvalūs ir rodyklės formos šviesoforo signalai. Todėl jie neprivalo kreipti dėmesio brūkšnio, taškų ar pėsčiojo silueto formos signalus, nes tie skiriami kitiems eismo dalyviams (tramvajų vairuotojams, pėstiesiems).

Prieš ir po piko valandų, kai eismo intensyvumas sankryžose sumažėja, gali būti įjungtas geltonas mirksintis šviesoforo signalas. Jis vairuotojui primena, kad šioje sankryžoje privaloma būti ypač atsargiam ir praleisti pėsčiuosius. Šiuo atveju važiavimo per sankryžą seka nustatoma jau ne šviesoforo signalais, o kelio ženklais, kurių forma yra trikampis su žemyn nukreipta viršūne. Jeigu tokių ženklų nėra, galioja bendra pirmumo taisyklė transporto priemonėms, važiuojančioms iš dešinės pusės (suteikiant pirmenybę tramvajams).

Kai eismo intensyvumas didelis, sukti į kairę yra labai sudėtinga, o kartais, be reguliuotojo pagalbos, ir visai neįmanoma. Kad vairuotojams būtų lengviau atlikti šį posūkį, šviesofore būna papildoma rodyklė, nukreipianti kairę. Ji leidžia sukti į kairę, o raudonas šviesoforo signalas tuomet saugo nuo susidūrimo su tiesiai važiuojančiais automobiliais. Todėl nedera stebėtis, kad yra šviesoforų, turinčių atskirą rodyklę posūkiui kairę.

Šviesos signalai naudojami ne tik tiesioginiam gatvių eismo reguliavimui, bet ir įspėjimui.

Atliekamų kelio darbų vietose turi būti žibintai. Mes sakome „turi būti“, nes praktikoje visaip būna. Vadinasi, visada su pagrįstu nepasitikėjimu turime žiūrėti tokias vietas, kurios paprastai yra neapšviestos.

Raudoni žibintai įspėja, kad kelias eismui uždarytas, o geltoni — kad eismas apribotas. Geltonais žibintais dažnai pažymimos kliūtys važiuojamojoje kelio dalyje, pavyzdžiui, saugumo salelės. Deja, žibintai, įspėjantieji apie pavojų, naudojami ne visada — ne tik „atkampioje provincijoje“‘ bet ir netgi dideliuose miestuose, kur daugelis važiuojamojoje dalyje, pavyzdžiui, prie tramvajaus sustojimų, yra neapšviestos. Toks kelių ,eismo taisyklių reikalavimų nevykdymas palankus avarijoms. Kokia mums nauda iš to, kad, sudaužę automobilį (ir patys nukentėję), gausime kompensaciją? Automobilis bus sugadintas, o mes liksime luoši.

Kai remonto darbų ruože kelias susiaurėja, dešinėje kelio pusėje turi būti įtaisyta eilė raudonų žibintų, o kairėje pusėje — eilė geltonų, arba dešinėje — eilė geltonų ir kairėje — eilė baltų.

Šviesoforai įtaisomi taip pat prieš geležinkelio ir tramvajaus (ypač pavojingose vietose) pervažas. Mirksintis arba paprastas raudonas šviesoforo signalas įspėja, kad važiuoti per pervažą negalima.

Vairuotojo uždavinys sugebėti valdyti automobilį.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Pirmosios eismo taisyklės, šviesoforai

Eismo taisyklės atsirado labai senai, kai apie automobilius nė svajota nebuvo.

Taigi dar gerokai iki nūdienės automobilizmo epochos žmonės suprato, kad gatvėje ar kelyje be abipusio mandagumo ir supratimo neišsiversi: jeigu ekipažas neduos kelio iš priekio atvažiuojančiam vežimui, nelaimė neišvengiama. Susidūrę jie gali sulūžti, apvirsti, susižalos keleiviai, vežimus traukiantys arkliai.

Senųjų miestų siauros gatvelės nebuvo pasirengusios transporto antplūdžiui, jose vos tilpdavo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai ne visuomet spėdavo pasitraukti šalį nuo pravažiuojančių vežimų ir karietų. Būdavo, koks nutrūktgalvis vežėjas net pliaukšteldavo jiems botagu.

1865 metais anglų parlamentas priima garsųjį įstatymą apie kelių lokomotyvus, arba „raudonosios vėliavėlės“ įstatymą (Locomative Act, arba Red Flag Act). Jis buvo nukreiptas prieš spartų savaeigių ekipažų populiarėjima. Anglijos geležinkeliai buvo stambių turtuolių rankose, ir jie, suprantama, nenorėjo prarasti didelių pelnų, todėl prisidengdami kilniais eismo saugumo siekiais išsikovojo parlamente šį „antimotorizacinį“ įstatymą.

„Raudonosios vėliavėlės“ įstatymas, reiškęs tam tikro visuomenės sluoksnio nusiteikimą prieš automobilius, trisdešimčiai metų (jis buvo panaikintas 1894 m.) padaro geležinkelį Anglijos transporto karaliumi, gina vežikų teises, o kitose Europos šalyse tuo metu atkakliai ieškoma savaeigių ekipažų tobulinimo galimybių.

Beje, ne vieni anglai buvo tokie konservatyvūs: 1908 metais net už juos skeptiškiau nusiteikusios benzininio automobilio tėvynės Vokietijos spauda paskelbė pranešimą, kad „Viurtemburgo policija nustato didžiausią leistiną automobilių greitį miestų gatvėse — 10 kilometrų per valandą“.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Tik 1895 metais, kai anglai pasigamino pirmąjį savos konstrukcijos automobilį „Lanchester“ su oru aušinamu vieno cilindro varikliu ir sliekine užpakalinių ratų pavara, automobilis, nors ir pavėluotai, atgauna „prarastos pilietybės“ teises, o apie 1906 metus Anglija trumpam net buvo tapusi ,automobilizmo šalimi“.

Automobiliui buvo draudžiama daug kas: ribojamas greitis, nustatomas važinėjimo laikas, stovėjimo vieta, priekaištaujama dėl keliamo triukšmo…

Skirtingos valstybės nustatydavo labai nevienodą leistiną maksimalų greitį — nuo šešių iki trisdešimties kilometrų per valandą, arba priešingai — buvo reikalaujama važiuoti labai greit, kad miestų gyventojams netektų kvėpuoti nuodingomis dujomis Dėl tos pačios priežasties, automobiliams buvo draudžiama sustoti prie gausiai lankomų vietų valstybinių ir prekybos įstaigų, parkų. Na, o jei po automobilio ratais pakliūdavo višta ar antis, prancūzų vairuotojas turėdavo sumokėti šeimininkui ne tik už ją pačią, bet ir už kada nors galėjusius išsiristi, jos palikuonis… Žinoma, neblogai yra reikalauti, kad vairuotojas. būtų akylas, bet čia taip aiškiai girdėti automobiliui priešiška gaidelė.

Šių dienų akimis keistokų draudimų būta nemažai. Pavyzdžiui, į Romos gatves automobiliu galėjai išvažiuoti tik vakare, po devintos valandos, Amerikoje buvo draudžiama signalizuoti sankryžose ir gąsdinti pypčiojimu arklius ir praeivius, Švedijoje privalėjai duoti kelią visiems kitiems ekipažams, Vokietijoje įstatymai liepė susitikus arklių kinkinį sustoti ir išjungti variklį… Iki 1907 metų nelabai pasmarkautum automobiliu Maskvoje ar Peterburge: leidžiamas greitis buvo 12 varstų per valandą (varstas — 1086 metrai). Vėliau ši norma buvo padidinta iki 20 varstų.

Iš visų draudimų, ribojimų, dažniausiai atspindėjusių automobilio konfliktą su kitomis transporto priemonėmis, vėliau radosi eismo taisyklės, kurių dabar kiekvienas privalo laikytis. Tačiau dabar šios taisyklės įteisina automobili kaip ištikimą žmogaus pagalbininką, ypač reikalingą didėjant gyvenimo tempams ir įvairiausių darbų užmojams.

Į klausimą, kas atsirado anksčiau — šviesoforas ar šiuolaikinis automobilis, beveik visi atsakytume: „Aišku, automobilis!“ Tačiau gatvių eismą reguliuojantys įrengimai jau egzistavo diližanų epochos laikais. Žinoma, kad 1868 m. viena anglų firma, gaminanti geležinkelio semaforus, pagamino pirmąjį šviesoforą reguliuoti karietų eismui gatvėse. Šis — tuo metu vienintelis šviesoforas pasaulyje — buvo įrengtas Londono centre Trafalgaro aikštėje. Tai buvo paprasčiausias acetileno dujų žibintas, kuris turėjo keičiamus šviesos filtrus. Pirmasis šviesoforas buvo įrengtas ant 6 metrų aukščio stulpo.

Akiračio praplėtimui apie Pobeda.

Talino įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata

1980 m. vasarą Talino šeimininkų laukė automobilių antplūdis — juk įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata. Todėl labai įdomu, kaip Estijos TsR eismo organizatoriai sugebėjo pritaikyti tokiam automobilių srautui savo senojo miesto gatves. Talino vidaus reikalų valdybos koordinacinis centras olimpiadai rengti saugomų automobilių stovėjime aikštelių prie magistralinių trasų, vedančių į miesto centrą, atsisakė dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, tokios aikštelės, kuriose palikę savo automobilius žmonės galėtų pasiekti miesto centrą visuomeniniu transportu — autobusais, maršrutiniais ir paprastais taksi, buvo įrengtos Miunchene žaidynių metu ir nepasiteisino: stovėdavo jose vos vienas kitas automobilis. Antra, pagal šį projektą reikėtų smarkiai padidinti maršrutinių autobusų skaičių. Tačiau tai neekonomiška, nes jie ne visą laiką bus apkrauti. Pagaliau prie šių aikštelių reikėtų įrengti serviso centrus, kurie brangiai kainuotų ir ilgai neatsipirktų. Buvo nutarta eiti paprastesniu keliu. Tikslas liko tas pats — apriboti automobilių skaičių miesto centre. Todėl Piritoje (nebenaudojamame aerodrome) buvo įrengta milžiniška saugoma automobilių aikštelė, kurioje tilpo apie 10 000 automobilių. Čia buvo sukoncentruotos serviso paslaugos, iš čia autobusai kursavo į miesto centrą. Šią aikštelę galima pasiekti miestą juosiančia apvažiavimo magistrale, nutiesta 1980 m.

Tačiau nepaisant griežtų apribojimų superkamų automobilių Talino centre ne sumažėjo, o pagausėjo. Tada Talino eismo organizatoriai nutarė gerokai padidinti vienos eismo krypties gatvių skaičių: geriau važiuoti ilgesniu keliu greičiau negu trumpesniu, bet lėčiau. Olimpiados dienomis greitis miesto gatvėse buvo apribotas iki 50 km/h. Net ir dabar, praėjus ketveriems metams po olimpiados, važiuodamas Talino gatvėmis jauti, kaip miestas ruošėsi olimpiadai: daugelis kelio ženklų, informacija daug tobulesnė negu kituose Estijos miestuose. Vairuotojai tiksliai informuojami, kuri gatvė pagrindinė, kuri šalutinė, kelio reikia pervažiuoti žiedinę ar paprastą sankryžą, iš anksto pažymėta, iš kurios eilės kuria kryptimi galima važiuoti. Ženklų Talino gatvėse tikrai labai daug, ir dauguma ne draudžia ką nors daryti, o teikia išsamią informaciją, ypač reikalingą miestą blogiau pažįstančiam vairuotojui. Štai tokia detalė. Bene prie kiekvieno ženklo (daugelis jų šviečiantys) yra papildomos informacijos lentelė. Ji irgi šviečianti ir pastebėti ją taip pat lengva kaip ir didelių gabaritu ženklą.

Šaltinis –  Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių