Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe

Jei didesnė negu numatytoji šiam teodolitui, taisoma vizavimo ašies padėtis. Prie paskutinės atskaitos pridedama ir gaunama teisinga atskaita. Mikrometriniu alidadės sukimo sraigtu atskaita nustatoma limbe. Dėl to vizavimo ašis nukrypsta nuo taško. Atpalaidavus viršutinį ir apatinį sraigtelius, siūlelių tinklelis šoniniais sraigteliais pastumiamas taip, kad vertikalusis siūlelis vėl dengtų vizavimo tašką. Paskui tikrinama ir, jei reikia, reguliuojama pakartotinai. Teodolitai 2T5K ir 3T5KII reguliuojami pakreipiant visą žiūroną. Tai daroma pasukus raktu ant žiūrono esantį ekscentrinį žiedą.

Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe. Esant šiai paklaidai, žiūrono vizavimo linija, vietoj teisingos padėties atitinkamai užims kitas padėtis. Kolimacinės paklaidos projekcija horizontalioje plokštumoje yra limbo atskaitos pokytis.

Kolimacinės paklaidos įtaka didėja, didėjant žiūrono polinkiui. Tačiau horizontaliojo limbo atskaitų, gautų, esant dviem žiūrono padėtims, aritmetinis vidurkis yra be kolimacinės paklaidos. Todėl horizontalieji kampai visada matuojami, esant žiūronui dviejose padėtyse. Matuojant kampus, reikia žiūrėti, kad nekistų dėl žiūrono fokusavimo.

4. Žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena teodolito vertikaliajai sukimosi ašiai.

Teodolitas nustatomas tiksliai vertikaliai. Vizuojama į netoli aukštai esantį tašką taip, kad žiūrono polinkio kampas. Žiūronas nuleidžiamas maždaug į horizontalią padėtį, ir padėjėjas pagal stebėtojo nurodymus sienoje arba lentelėje pažymi vertikaliojo siūlelio projekciją. Žiūronas verčiamas per zenitą ir vėl vizuojama į tą patį tašką. Nuleidus žiūroną, pažymima antroji vertikaliojo siūlelio projekcijos padėtis. Jei žymės nesutampa daugiau negu siūlelių bisektoriaus plotis, tai šio reikalavimo teodolitas neatitinka. Tikrinama pakartotinai.

Jei reikia, reguliuojama kreipiant vieną žiūrono sukimosi ašies galą aukštyn arba žemyn. Tai daroma pasukus reguliavimo sraigteliais žiūrono ašies ekscentrinę įvorę taip, kad vertikalusis siūlelis projektuotųsi į vidurinį tašką. Reguliavimo sistema matoma nuėmus prie žiūrono atramos esančią plokštelę (teodolitams 2T30, T15 reikia nuimti ir fokusavimo sraigtą). Teodolito 2T30 reguliavimo sraigteliai yra žiūrono atramos išorėje.

Žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo įtaka krypties atskaitai limbe. Kai žiūrono sukimosi ašis ir vizavimo ašis yra horizontalios, tai žiūrono siūlelių tinklelis nutaikytas į vertikalios plokštumos tašką. Siūlelių tinklelio padėtis nepasikeis ir tada, kai žiūrono sukimosi ašis bus pakrypusi kampu. Tačiau kreipiant žiūroną kampu pirmuoju atveju siūlelių tinklelis eis vertikaliai į tašką, antruoju įstrižai į tašką. Atitinkamai kampu pasvirs ir žiūrono kolimacinė plokštuma. Taškai yra horizontaliosios projekcijos. Kampas yra limbo atskaitos pokytis dėl žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo teodolito sukimosi ašiai kampu į, kai žiūrono polinkis.

Matuojant iš dviejų žiūrono padėčių, kinta paklaidos ženklas ir tokių dviejų atskaitų vidurkis bus teisingas. Teisingas bus ir iš dviejų žiūrono padėčių matuotas kampas. Šios išvados tinka tada, kai teodolito vertikalioji ašis yra vertikali.

5. Optinio svambalo vizavimo ašis turi sutapti su teodolito sukimosi ašimi.

Teodolitas kruopščiai nustatomas vertikaliai. Po stovu padedamas popieriaus lapas su nubrėžtu kryžiuku. Pastumiant popierių, kryžiukas sutapdinamas su optinio svambalo centru. Atpalaidavus alidadę, teodolitas pasukamas du kartus po 120° ir žiūrima, ar svambalo žiūronėlio koncentriniai apskritimai nenukrypsta nuo taško. Mažiausiojo apskritimo spindulys atitinka maždaug 1 mm ant žemės.

Jei netenkinamas šis reikalavimas, svambalas reguliuojamas.

6. Vertikalioje skritulio nulio vietos atskaitos patikrinimas (aktualus matuojant vertikaliuosius kampus).

7. Gulsčiuko prie žiūrono ašis turi būti lygiagreti žiūrono vizavimo ašiai (teodolitas 2T30).

Labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates

Dažniausiai kiekvienas plotas matuojamas keturis kartus. Sklypo kontūras apvedamas laikrodžio rodyklės kryptimi. Gaunamos atskaitos a2. Paskui šiek tiek pakeičiama poliaus padėtis, kad planimetro atskaitos skirtųsi nuo ankstesnių, ir plotas matuojamas vedant adatėlę prieš laikrodžio rodyklę (atskaitos a3, a4). Pakartotinai matuojama pakeitus planimetro poliaus padėtį. Keturi matavimai sudaro vieną ruožtą.

Nustatant planimetro padalos vertę, matuotas 1 dm2 plotas topografiniame 1:10 000 mastelio žemėlapyje.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, ploto, išmatuoto planimetru, ribinė santykinė paklaida yra 1:300-1:400 ploto dalis.

Kai kuriose užsienio šalyse gaminami elektroniniai planimetrai. Jais plotas skaičiuojamas automatiškai. Pavyzdžiui, Japonijoje sukonstruotas planimetras „Planix 7″ plotą skaičiuoja ir atspausdina automatiškai. Ploto matavimo santykinė paklaida 1:500.

Analitinis plotų skaičiavimas

Skaičiuojama dažniausiai pagal vietovėje atliktų matavimų duomenis. Plotų nustatymo tikslumas yra artimas tiesioginių linijinių matavimų tikslumui ir 3-5 kartus didesnis negu plotų, matuojamų planuose ir žemėlapiuose. Geometrinių figūrų plotus galima skaičiuoti analitiškai. Tačiau labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates, kurios randamos matuojant lauke.

Kombinuotasis plotų nustatymas

Didelių sklypų plotus topografiniuose planuose ir žemėlapiuose galima matuoti planimetru dalimis arba derinant grafini ir mechanini būdus. matuojamą plotą įbrėžiama apytiksliai lygiaplotė geometrinė figūra: trikampis, stačiakampis, trapecija arba apskritimas. Išmatavus jos elementus, skaičiuojamas plotas

Planimetru išmatuojami teigiami ir neigiami plotai, kurie yra tarp kontūro linijos ir įbrėžtos figūros. Tada skaičiuojama šių plotelių algebrinė suma AP. Ieškomojo sklypo plotas lygus

Kitas didelių plotų kombinuotas skaičiavimo būdas yra naudojamas nustatant ūkių plotus. Jo esmė ta, kad plotai skaičiuojami pagal ūkių ribų posūkio taškų stačiakampes koordinates, gautas išmatavus geodeziniais prietaisais lauke arba topografiniuose žemėlapiuose bei planuose digitaizeriu (kartometru). VTU Geodezijos katedros atlikti tyrimai rodo, kad ūkių ribų posūkio taškų koordinatės, matuojant geodeziniais prietaisais lauke, gaunamos su 2 m, o digitaizeriu fotoplanuose — su 5,5 m paklaida.

Ūkių plotų absoliutinės paklaidos gautos ne didesnės kaip 1,6 ha, o santykinės kinta 1:2000-1:8000. Šis plotų skaičiavimo būdas ypač efektyvus naudojant ESM.

Kampų matavimo principas

Geodeziniais metodais matuojami kampai horizontaliojoje arba vertikaliojoje plokštumose. Atitinkamai kampai skirstomi į horizontaliuosius ir vertikaliuosius. Pavyzdžiui, horizontalųjį kampą sudaro šio kampo kraštinių OA ir OB projekcijos horizontaliojoje plokštumoje. Vertikalųjį arba polinkio kampą v, vertikaliojoje plokštumoje W sudaro tašką A su horizontaliąja kryptimi. Vertikalusis kampas gali būti teigiamas arba neigiamas pagal tai, ar taškas A aukščiau, ar žemiau horizontaliosios krypties.

Matuojamo horizontaliojo kampo viršūnėje centruojamas ir nustatomas gulsčiai skritulys su padalomis. Prietaiso žiūronu vizuojama paeiliui p taškus A ir B bei skritulyje atskaičiuojama jų ir a2. Atskaitų skirtumas a2—ai ir bus matuojamasis kampas.

Vertikalusis kampas matuojamas prietaisu, kuriame yra vertikalusis skritulys su padalomis, žiūronas ir priemonė skritulio atskaičiavimo nuliniam indeksui O nustatyti į vertikalią padėtį. Atskaita a pagal šį indeksą bus vertikalusis kampas v.

Elektroninis prietaisas, kuriuo automatiškai matuojamos grafinės taškų koordinatės.