Talino įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata

1980 m. vasarą Talino šeimininkų laukė automobilių antplūdis — juk įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata. Todėl labai įdomu, kaip Estijos TsR eismo organizatoriai sugebėjo pritaikyti tokiam automobilių srautui savo senojo miesto gatves. Talino vidaus reikalų valdybos koordinacinis centras olimpiadai rengti saugomų automobilių stovėjime aikštelių prie magistralinių trasų, vedančių į miesto centrą, atsisakė dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, tokios aikštelės, kuriose palikę savo automobilius žmonės galėtų pasiekti miesto centrą visuomeniniu transportu — autobusais, maršrutiniais ir paprastais taksi, buvo įrengtos Miunchene žaidynių metu ir nepasiteisino: stovėdavo jose vos vienas kitas automobilis. Antra, pagal šį projektą reikėtų smarkiai padidinti maršrutinių autobusų skaičių. Tačiau tai neekonomiška, nes jie ne visą laiką bus apkrauti. Pagaliau prie šių aikštelių reikėtų įrengti serviso centrus, kurie brangiai kainuotų ir ilgai neatsipirktų. Buvo nutarta eiti paprastesniu keliu. Tikslas liko tas pats — apriboti automobilių skaičių miesto centre. Todėl Piritoje (nebenaudojamame aerodrome) buvo įrengta milžiniška saugoma automobilių aikštelė, kurioje tilpo apie 10 000 automobilių. Čia buvo sukoncentruotos serviso paslaugos, iš čia autobusai kursavo į miesto centrą. Šią aikštelę galima pasiekti miestą juosiančia apvažiavimo magistrale, nutiesta 1980 m.

Tačiau nepaisant griežtų apribojimų superkamų automobilių Talino centre ne sumažėjo, o pagausėjo. Tada Talino eismo organizatoriai nutarė gerokai padidinti vienos eismo krypties gatvių skaičių: geriau važiuoti ilgesniu keliu greičiau negu trumpesniu, bet lėčiau. Olimpiados dienomis greitis miesto gatvėse buvo apribotas iki 50 km/h. Net ir dabar, praėjus ketveriems metams po olimpiados, važiuodamas Talino gatvėmis jauti, kaip miestas ruošėsi olimpiadai: daugelis kelio ženklų, informacija daug tobulesnė negu kituose Estijos miestuose. Vairuotojai tiksliai informuojami, kuri gatvė pagrindinė, kuri šalutinė, kelio reikia pervažiuoti žiedinę ar paprastą sankryžą, iš anksto pažymėta, iš kurios eilės kuria kryptimi galima važiuoti. Ženklų Talino gatvėse tikrai labai daug, ir dauguma ne draudžia ką nors daryti, o teikia išsamią informaciją, ypač reikalingą miestą blogiau pažįstančiam vairuotojui. Štai tokia detalė. Bene prie kiekvieno ženklo (daugelis jų šviečiantys) yra papildomos informacijos lentelė. Ji irgi šviečianti ir pastebėti ją taip pat lengva kaip ir didelių gabaritu ženklą.

Šaltinis –  Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių

PIRMIEJI VISUREIGIAI IR JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

Žodis „džipas“ atsirado vėliau, negu juo vadinama mašina. Jis pradėtas vartoti 1942 metais, kai amerikiečių armijai buvo sukurtas naujas automobilių tipas t. y. „universalaus panaudojimo mašina“, sutrumpintai vadinamas ir kareivių pramintas „džipu“. Tai visureigis automobilis, kurio atsiradimo istorija tokia.

Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse tarybiniai konstruktoriai nutarė pritaikyti automobilį kaip transporto priemonę ir kovinę mašiną. Įsitikinta, kad automobilio GAZ-M-1 variklis bei kiti agregatai gali būti pritaikyti kariškam lengvajam automobiliui — visureigiui. 1940 metais NAMI sukonstravo lengvąjį didelio pravažumo karinį-žvalgybinį automobilį su atviru supaprastintos konstrukcijos kėbulu bei varančiaisiais priekiniais ir užpakaliniais ratais. Prasidėjus karui, Gorkio automobilių gamyklos konstruktoriai dar šiek tiek supaprastino ir sustiprino NAMI bandomojo pavyzdžio mašinos konstrukciją.

Panašių tarybinius visureigius džipų buvo sukurta ir kitose šalyse. Kai amerikiečių firmos „Willys Overland Motors Incorporation“ inžinieriai pagamino savo kariško atviro lengvojo automobilio-džipo bandomąjį pavyzdį, ir patys nesitikėjo, kad mašina taip išpopuliarės JAV armijoje ir kitur. Net trys amerikiečių automobilių firmos 1942 metais pradėjo gaminti džipus — „Willys-MB“, „Ford-GPW“, „Bantam BRK“. Amerikiečių džipas „Willys“ turėjo paprastą kėbulą be durų, jį buvo nesunku gaminti ir remontuoti. Automobilis svėrė tik toną, buvo žemas, o nulenkus ant variklio kapoto priekinį stikIą, lengvai užmaskuojamas — jį buvo galima paslėpti net krūmuose. Kaip ir tarybiniai visureigiai amerikiečių džipas „Willys“ tiko važinėti blogais keliais ir net ten, kur visai nėra kelio. Šio automobilio greitis daugiau kaip 100 km per val.

Antrojo pasaulinio karo metais JAV pagamino 630 tūkstančių džipų, jais sėkmingai naudojosi JAV ir sąjungininkų armijos. Nuo 1973 metų šio modelio džipai nebegaminami: Juos pakeitė naujesni, pavyzdžiui, „Ford“ kompanijos gaminamas džipas M-151, “American Motors“ kompanijos M-422 ir kt.

Džipai taip pat gaminami Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje, VFR. Garsūs yra anglų visureigiai „Land-Rover“, naudojami ne tik armijoje, bet ir ekspedicijoms į džiungles, dykumas ar kalnus. Džipai „Land-Rover“ turi dyzelinį ar benzininį vidaus degimo variklį, visi keturi jų ratai yra varantieji, greitis 100 km/h.

Džipai tampa vis greitesni ir patogesni, dabar jie gaminami su ištaigingesniais uždarais metaliniais kėbulais, kuriuose įrengiamos puikios sėdynės.

Šiandien be džipų neįmanoma apsieiti mokslinėse ekspedicijose, žemės ūkyje ir kitur. Jie tapo populiariais ir reikalingais automobiliais.

Daugiau apie pirmus „džipus“ ir superkamus automobilius – Pirmtakai ir automobiliu supirkimas Vilnius