Rožių sodinimas ir kiti darbai

Sodinimas.
Rožes galima auginti įvairiuose šiltnamiuose, svarbiausia, kad jos gauti pakankamai šviesos.

Šiltnamyje rožės gali būti sodinamos 120 cm pločio ir ne mažiau kaip 40 cm aukščio lysvėse arba lygiame paviršiuje. Racionaliausia viename šiltnamyje auginti vienos veislės rožes. Sodinimo schema ir tankumas priklauso nuo veislės biologinių savybių. Takus reikia daryti 50-55 cm pločio. Į 1 m2 naudingo ploto pasodinama 9-12 rožių. Labai augančių rožių tankiai sodinti nepatariama, nes išsikeroję krūmai stelbia silpniau augančius. Žemaūgės ir savašaknės rožės sodinamos tankiau (14-16 vnt./m2).

Pastaruoju metu rožės dar auginamos dviejų eilučių juostomis, kuriose atstumas tarp augalų 15-20 cm, tarp eilučių – 20-25 cm, o tarp kiekvienos juostos 80-100 cm. Taip pasodintos rožės gerai apšviečiamos saulės, todėl vienodžiau auga ir gerai šakojasi. Be to, jos geriau vėdinasi, būna sveikesnės, mažiau puola kenkėjai.

Vazonuose išaugintos skiepytos ir savašaknės rožės sodinamos su žemės gumulu. Duobių ar vagučių gylis ir dydis turi būti toks, kad jose laisvai tilptų šaknys ir jų galai nebūtų užriesti į viršų.

Įskiepyti rožių krūmai sodinami taip, kad skiepijimo vieta būtų 5 cm žemiau Substrato paviršiaus. Skiepijimo vieta iš pradžių žemėmis neužberiama, o paliekama duobutėje. Vėliau, rožėms pradėjus gerai augti, duobutė užpilama žemėmis. Savašaknės rožės sodinamos šiek tiek giliau, negu prieš tai augo. Pasodinus gausiai palaistoma. Po 2-3 dienų rožes reikia gerai apžiūrėti, per giliai pasodintas pakelti, o per sekliai – pasodinti iš naujo.

Temperatūra.
Tik ką pasodintoms rožėms pirmąsias 5 dienas šiltnamio temperatūra turi būti 20-22°C, o substrato – 16-18°C. Vengti skersvėjų. Vėliau, kol formuojasi krūmai, dieną temperatūra 18-20°C, o naktį – 16°C. Vėlesniu rožių vegetacijos laikotarpiu, kol išauga 0,7-1 cm skersmens žiedpumpuriai, šiltnamio temperatūra turi būti dieną 20-22°C, naktį – 18°C. Susiformavus žiedpumpuriams, temperatūra dieną 18°C, naktį 16°C. Esant žemesnei kaip 15°C temperatūrai ir didelei oro drėgmei, rožės dažniau serga grybinėmis ligomis.

Rožėms ilsintis optimali šiltnamio temperatūra 2-3°C, o substrato 5-6°C, tačiau praktiškai šito pasiekti neįmanoma ir paprastai ji laikoma 5-7°C.
Pasibaigus rožių poilsiui, kad sušiltų dirva ir išbrinktų žiedpumpuriai, pirmąsias 10 d. šiltnamio temperatūra turi būti 10-12°C, o vėliau reikia kelti iki 18 20°C dieną ir 15–16°C naktį. Kai žiedpumpuriai būna žirnio dydžio, esant būtinam reikalui, dienos temperatūrą galima sumažinti iki 16°C, tačiau tai nerentabilu, nes tada rožės žydės vėliau. Vasarą aukštesnė kaip 30°C temperatūra rožėms kenksminga, ypač tada, kai būna didelis jos skirtumas tarp dienos ir nakties. Šiuo atvejų šiltnamį tenka pritemdyti, o naktį išlaikyti ne žemesnę kaip 15°C temperatūrą.

Šviesa.
Didelės reikšmės rožių derliui ir kokybei turi šviesos intensyvumas. Žiemą papildomas švietimas lempomis DRLF-400 paankstina žydėjimą. Optimalus šviesos galingumas – 150-200 W/m2. Lempos turi būti pakabintos 70-100 cm atstumu nuo augalų viršūnių. Papildomai šviečiama tiek laiko, kad bendras dienos ilgis būtų 16 val. Pradedama šviesti, kai po poilsio išauga stiebai, turintys 4- 5 lapus.

Laistymas.
Substrate trūkstant drėgmės, susidaro didesnė druskų koncentracija, rožės blogiau auga. Per dažnai laistant, didėja ne tiktai grunto, bet ir oro drėgmė, todėl rožės pradeda sirgti. Geriau laistyti rečiau, tačiau taip, kad substratas vienodai sudrėktų visoje šaknų zonoje. Laistomo vandens temperatūra turi atitikti šiltnamio oro temperatūrą arba būti 2-3°C aukštesnė. Laistoma iš ryto, kad iki vakaro nuo lapų nudžiūtų vanduo.

Pavasarį rožės paprastai laistomos kartą per savaitę, vasarą kas 4-5 d., priklausomai nuo temperatūros, o rudenį ir žiemą 1-2 kartus per mėnesį. Besiilsinčios rožės nelaistomos.

Po poilsio pirmą kartą rožės gausiai palaistomos iki 30-35°C pašildytu vandeniu. Tada greičiau įšyla substratas ir išbrinksta pumpurai.
Rožėms labai trūkstant vandens nors ir trumpą laiką, gali paruduoti lapų pakraščiais. Kai jo tiktai šiek tiek trūksta, tačiau ilgesni laiką, susmulkėja lapai pradeda medėti. Vertėtų atsiminti, kad rožėms gali trūkti vandens dėl silpnos šaknų sistemos arba oro trūkumo žemėje.

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos

Neparazitinės gėlių ligos

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos, maisto medžiagų trūkumo arba pertekliaus.

Drėgmės trūkumas dirvoje sukelia įvairių augalo antžeminių dalių vytulį, džiūvimą, lapą kritimą pirma laiko. Trūkstant dirvoje drėgmės, krinta azalijų lapai, ciklameną žiedkočiai išauga trumpi (žiedai po lapais), gelsta ir vysta daugelio gelią lapai. Dėl nenormalaus vandens režimo (po ilgos sausros gausūs krituliai arba po išdžiūvimo gausiai palaisčius) plyšta, sproginėja tulpių, chrizantemų, pelargonijų stiebai, krinta didžiažiedžių begoniją žiediniai pumpurai.

Drėgmės perteklius dirvoje skatina šaknų ir apatinės stiebo dalies puvinius, geltimą. Fiko apatinieji lapai dėl drėgmės pertekliaus gelsta, ant jų susidaro didelės tamsios dėmės. Drėgmės perteklius padeda plisti ir daugeliui parazitinių grybą bei kenkėją.

Šilumos trūkumui ypač jautrūs gėlių daigai ir jauni augalai. Dėl šilumos trūkumo ilgai dygsta sėklos, silpnai auga daigai, o silpnus daigus dažnai puola įvairūs dirvos grybai — diegavirtės sukėlėjai. Dėl šilumos trūkumo begonijų ir fuksiju lapai nusidažo intensyviai raudona spalva, sukulentams pūva apatine stiebo dalis. Vėlyvos pavasarinės šalnos dažnai sunaikina šalčiui jautrius jurginus ir rožes.

Šilumos perteklius sukelia azaliją pumpurą kritimą, nuo jo pasikeičia kaktusų spalva—jie parausvėja.

Šiltame šiltnamyje paliejus gėles šaltu vandeniu, ant lapą susidaro geltonos dėmės. Žiemą per daug šiltai laikytų jacintą žiedkočiai vėliau išvirsta, šviesos trūkumą gėlės ypač jaučia žiemą šiltnamiuose. lis pasireiškia lapų blyškumu, stiebų ištįsimu ir iškrypimu. Jei chrizantemos ir pelargonijos žiemą negauna pakankamai šviesos, tai pavasarį, dauginimo metu, didelė dalis auginių žūva nuo juodosios kojelės. Jeigu šiltnamiuose trūksta šviesos, reikia atitinkamai sumažinti ir temperatūrą.

Šviesos perteklius gėles veikia panašiai taip, kaip temperatūros perteklius: pasikeičia kaktusą ir kitą gėlių spalva — jos parausvėja. Iš stipriai apšviestos patalpos gėles staigiai pernešus į užpavėsintas, lapai pradeda ruduoti ir kristi. Pavėsį mėgstantieji augalai, laikomi stipriai saulės apšviestoje patalpoje, gelsta ir ruduoja.

Dėl per didelės oro drėgmės ant daugelio augalų (begonijos, pelargonijos, klivijos ir kt.) lapą ir stiebą pasireiškia sukamštėjimas, o kaktusą audiniai pasidaro stikliški, neatsparūs puviniams. Chrizantemą ir pelargoniją žiedkočiai dėl per didelės oro drėgmės sprogsta, plyšta (ypač tam jautrūs jacintai, iš sausos patalpos staigiai pernešti į labai drėgną patalpą). Didelė oro drėgmė skatina daugelio grybinių ypač kekerinio puvinio, plitimą.

Maisto medžiagą trūkumas arba perteklius taip pat sutrikdo gėlių augimą. Trūkstant azoto, gėlių lapai būna smulkūs, šviesiai žalios spalvos; jie džiūsta, tačiau nenukrinta, o kabo ant augalo.

Nuo azoto medžiagą pertekliaus susidaro daug vegetatyvinių organų— lapą, o generatyvinių— žiedą mažai. Dėl azoto pertekliaus gėlės žydi vėliau ir sumažėja ją atsparumas įvairioms gėlių ligoms ir ją sukėlėjams.

Trūkstant kalio, ruduoja gėlių lapą viršūnės, išlinksta stiebai, lapą tarp gysliai pašviesėja, o kai kada lapai būna kreivi, nenormalūs.

Nuo kalio pertekliaus ruduoja lapų kraštai, žiedai netenka geros išvaizdos, žiedlapiai išsikraipo.

Trūkstant fosforo, lapai nusidažo rausva arba violetine spalva, žiedai būna maži, stiebai ir žiedkočiai trumpi ir ploni.

Trūkstant magnio, gelsta ir apmiršta apatiniai lapai, lapą tarp gysliai ruduoja, o gyslos lieka žalios, šaknys išauga ilgos.

Mangano trūkumui jautrūs viršūniniai jauni lapai; jie pasidaro dėmėti šviesiomis dėmelėmis.

Geležies trūkumą gėlės jaučia dažniausiai daug kalkių turinčioje dirvoje. lis pasireiškia lapą chloroze. Šie požymiai ypač būna ryškūs ant azalijų, kalceoliarijų, ortenzijų, raktažolių ir rožių lapų.

Boro trūkumui jautriausi jauni lapai ir pumpurai. Lapai sustorėja, pasidaro trapūs ir dėmėti šviesiomis dėmelėmis. Trūkstant boro, iš pažastinių pumpurų auga daug ūglių, tarpubambliai sutrumpėja, šaknys pamažu apmiršta.

Trūkstant kalcio, džiūsta ir sukasi lapą viršūnės, kraštai, pumpurai, apmiršta šaknys.

Didelės reikšmės gėlių augimui ir sveikatingumui turi dirvos reakcija, išreiškiama pH.

Kambarinių gėlių dauginimas įvairiausiais būdais

Svarbų vaidmenį higieninių kovos priemonių komplekse vaidina švara

Svarbų vaidmenį higieninių kovos priemonių komplekse vaidina švara. Nuolat stebint, renkant ir šalinant iš gėlyno sergančius augalus arba atskiras jų dalis (Iapus, žiedus, stiebus) galima užkirsti kelią daugelio pavojingų ligų plitimui. Rudenį reikia surinkti visas sirgusių augalų liekanas, nes jose įsitaiso žiemoti įvairūs ligų sukėlėjai. Sergančių augalų ir jų liekanų negalima krauti į greitai naudojamas kompostų krūvas, nes kai kurių parazitinių grybų sporos gali išsilaikyti komposte kelerius metus. Išnašus iš gėlyno sergančius augalus geriausia sudeginti arba užkasti giliai į žeme, prieš tai užpylus ant jų dezinfekuojančių medžiagų — chlorkalkių, DNOK arba kurio kito stiprios koncentracijos fungicido.

Gėles laistyti ir purkšti reikia tik visai švariu vandeniu. Vandens rezervuarai šiam reikalui negali turėti kontakto su dirva ir augalais. Tame vandenyje negalima plauti įrankių, inventoriaus, plautis rankų. Augalus, kurie yra jautrūs šaltam vandeniui, reikia laistyti šildytu arba ilgesnį laiką šiltnamyje laikytu vandeniu. Esant reikalui, vandens dezinfekcijai galima naudoti chinozolj (5–10 g 10 I vandens).

Drėgmės reguliavimas šiltnamiuose ir inspektuose taip pat yra viena iš profilaktinių priemonių kovai su gėlių ligomis. Per drėgnas oras ar dirva sudaro palankias sąlygas plisti daugeliui grybinių ligų, o per sausas oras labai tinka veistis įvairiems kenkėjams.

Ne mažiau svarbu augalams reikiama temperatūra šiltnamiuose žiemą, pavasarį ir rudenį. Ypač svarbu, kai žemesnė temperatūra, saikingiau laistyti, nes žema temperatūra ir didelė dirvos drėgmė palanki pašaknio ir apatinės stiebo dalies bakteriniams ir grybiniams puviniams.

Svarbią vietą, kovojant su gėlių ligomis, užima piktžolių naikinimas. Piktžolės ne lik užstoja augalams šviesą, atima dalį maisto medžiagų, bet taip pat užkrečia juos įvairiomis ligomis, be to, jos teršia aplinką.

Labai svarbi, tačiau iki šiolei mūsų gėlininkų mažai praktikuojama profilaktinė kovos su gėlių ligomis priemonė — ligoms atsparių veislių auginimas. Specialaus gėlių veislių tyrimo punkto respublikoje ligi šiolei nėra, kvalifikuotų gėlininkų stebėjimo duomenų šiuo klausimu paskelbta labai mažai, todėl sunku duoti konkrečių patarimų apie atsparias ligoms gėlių veisles mūsų sąlygomis. Prof. A. Minkevičiaus stebėjimų duomenimis, rožių veislės ‘Gruss an Aachen’ , ‘Kirsten Poul-sen’ , ‘Hugh Dickson’ , ‘Hermosa’ yra atsparios miltligei, o ‘Crimson Rambler’ ‘Mrs Cutbusch’ , ‘Eva Teschendorf’ , ‘Rodhitte’ ir Georg Dickson’ — atsparios rūdims. Užsienio literatūroje nurodoma, kad fuzariniam vytuliui raudonžiedžiai ratiliai yra atsparesni, negu baltai ir ružavai žydintieji, miltligei atsparesnės šios chrizantemų veislės: ‘Carmen’ , ‘Daphne’ , ‘Elbe’ , ‘La France’ , ‘King Goorg’. Kekeriniu puviniu mažiau serga kai kurios bijūnų veislės: ‘Argus’ , ‘Atraction’ , ‘Avelanche’ , ‘Baroness’ , ‘Schroeder’, ‘Cavaleria rusticana’ , ‘Gretchen’ ir kt.

Būtų galima ir daugiau išvardinti gėlių veislių, kurios literatūroje nurodomos kaip atsparios ligoms, tačiau mūsų sąlygomis tos pačios veislės kai kurioms ligoms gali būti visai neatsparios. Čia mūsų gėlininkams ir iškyla uždavinys patiems atlikti stebėjimus ir stebėjimų duomenis paskelbti spaudoje. Tai būtų didelis respublikos gėlininkystės laimėjimas.

Didelį vaidmenį gėlininkystėje vaidina sėkla ir sodinamoji medžiaga. Sėkla turi būti švari, daigi ir sveika, neapsikrėtusi ligų sukėlėjais ir kenkėjais. Auginimui reikia imti tik sveikų augalų sėklą ir sodinamąją medžiagą. Ypač kruopščiai sodinimui atrinkti svogūninių ir gumbasvogūninių augalų svogūnus ir gumbasvogūnius, kuriuose dažnai slepiasi ir žiemoja įvairūs ligų sukėlėjai.

Ligų sukėlėjais apsikrėtusią sėklą arba sodinamąją medžiagą reikia dezinfekuoti. Dezinfekuoti galima cheminiu arba šiluminiu būdais. Šiluminis sėklos dezinfekavimas daugiausia taikomas nuo bakterinių Iigų. Šiam reikalui sėklos laikomos 10 minučių 50–55° temperatūroje.

Magnis intensyviai dalyvauja frezijos medžiagų apykaitoje

Superfosfate yra daug šalutinių medžiagų. Viena jų yra fluoro vandenilis — iki 1%. Nustatyta, kad fluoro vandenilis yra toksiška medžiaga kai kuriems vilkdalginių šeimos augalams, kaip kardeliams, montbretėms ir frezijoms — pradeda džiūti lapų viršūnės. Nuo didesnės fluoro vandenilio koncentracijos dirvoje deformuojasi žiedynai. Tokių požymių nebuvo, kai superfosfato bėrėme ne daugiau kaip 2 kg/m3 žemės.

Kalio polifosfatas (KH2PO4). Jame yra 48% P2O5 ir 26% K20. Vandenyje ištirpsta apie 68% medžiagos arba 32,6% P205. Kalio polifosfate yra tik chloro junginių ir visai nėra fluoridų, todėl labai tinkama trąša šiltnaminėms gėlėms.

Kaulamilčiai. Tai labai gera fosforo trąša, turinti 20-23% P205 ir 1-3% N. Kaulamilčiai, iš kurių pašalintos klijinės medžiagos, geriausiai tinka gėlėms tręšti (1-2% N ir 22 30% P205). Be to, kaulamilčiuose yra kalcio ir magnio, bet visai nėra kalio.

Senesnėje literatūroje ši trąša rekomenduojama frezijoms. Taip pat siūloma naudoti ragų ir nagų drožles.

Kadangi kaulamilčiai yra lėtai veikianti trąša, kurią augalai pradeda pasisavinti po mėnesių, tai juos su durpėmis ar žemių mišiniais reikia sumaišyti iš anksto, kad pradėtų irti.

Kubiniame metre žemių išmaišoma 2 kg kaulamilčių.

Magnis. Sis elementas intensyviai dalyvauja augalo medžiagų apykaitos procesuose. Chlorofile yra apie 2,7% magnio arba 15-20% viso augale esančio magnio. Frezijų lapuose jis sudaro apie 1%, stiebuose — 1%, gumbasvogūniuose— 0,2°/0 sausų medžiagų. Magnį frezijos ima tiesiog iš dirvos, nes gumbasvogūniuose jo nedaug.

Nuo magnio kiekio dirvoje labai priklauso augalų pasisavinamas fosforo kiekis. Tai nustatyta nelabai seniai. Karo metais, kai trūkdavo superfosfato, jj imta maišyti su serpentinitu, medžiaga, turinčia magnio. Lauko bandymuose šis mišinys būdavo daug veiksmingesnis, negu vienas superfosfatas. Tas pats buvo pastebėta, kai tomamilčius, turinčius 6 % MgO, imta maišyti su superfosfatu.

Magnio pasisavinimas labai priklauso nuo kalcio kiekio dirvoje. Optimaliose sąlygose CaO: MgO=6 : 1.

Dažniausiai šis santykis būna gerokai didesnis ir todėl augalai negali panaudoti magnio, nors dirvoje jo pakanka.

Magnį augalai blogai pasisavina dar ir tada, kai dirvoje yra labai daug kalio arba amoniakinio azoto. Azoto ir magnio santykis turi būti ne didesnis kaip 1 :0,25.

Trūkstant magnio, pirmiausia pradeda šviesėti seni lapai, ir ne nuo jų pakraščių, kaip tai būna, trūkstant daugumos elementų, bet nuo jų vidurio. Pagaliau jie pabąla ir lieka tik žali gyslų ruoželiai. Saulėje lapai atrodo apvytę. Kai magnio labai trūksta, parausvėja apatiniai lapai.

Fosforas – svarbus elementas, esantis kiekvienoje gyvoje ląstelėje

Pirmoje augimo pusėje sunkiau pastebima, kad augalams trūksta kalio. Vėliau pradeda ruduoti ir džiūti lapų viršūnėlės. Auginant frezijas netręštose durpėse dvejus metus iš eilės, tik antraisiais metais pradėjo džiūti Blauwe Wimpel veislės lapų viršūnėlės. Eldorado veislėje tokių simptomų nepastebėta.

Kalio sulfatas K2SO4. Jame yra 46-52% K20. Tai smulkūs, gelsvai arba pilkšvai balti kristaliniai milteliai. Trąša nehigroskopiška, todėl galima ilgai laikyti sandėliuose. Kalio sulfato gamyba sudėtinga, šioje trąšoje nėra chloro, todėl ji labai tinka šiltnaminės gėlėms, ypač jautrioms chlorui.

Kalio salietra KNO3. Tai labai gera sudėtinė trąša, turinti 13,6% N (nitratinės formos) ir 45,6% K20. Ji nelabai higroskopiška, fiziologiškai neutralios reakcijos. Ši trąša nepakeičiama šiltnaminėms gėlėms. Nuo kalio salietros užauga stangresni frezijų stiebai, o žiedai būna intensyvesnių spalvų.

Kai minėtų trąšų nėra, galima naudoti kompleksines kalimagnio trąšas, o blogiausiu atveju įvairias kalio druskas.

Medžio pelenai. Tai labai geras kalcio ir kalio šaltinis. Medžio pelenuose yra 25-44% CaO, 4-14% K20 ir 2-7°/0 P205.

Fosforas. Labai svarbus elementas, esantis kiekvienoje gyvoje ląstelėje. Jis lengvai pernešamas iš vienos augalo dalies į kitą. Daugiausia jo susikaupia sėklose ir vaisiuose.

Trūkstant fosforo, pirmiausia pakinta augalų spalva. Jie tampa melsvai žalsvi su ryškiai rausvu atspalviu. Stiebai užauga ploni, lapai smulkūs, augalai nelabai šakojasi, anksti pradeda mesti lapus.

Fosforo trąšos padeda geriau pasisavinti azoto trąšas, didina augalų atsparumą ligoms.

Daugiausia fosforo susikaupia frezijų gumbasvogūniuose— 0,8-1,5°/0 sausų medžiagų, lapuose-0,7%, stiebuose — 0,8 % Superfosfatas. Ca(H2PO4)2. Tai plačiausiai vartojama fosforo trąša, kurioje yra 18,7–19% augalams prieinamo fosforo (P205). Apie 18% fosforo junginių tirpsta vandenyje, tačiau jie neišplaunami. Nurodoma, kad per metus fosforas, esantis superfosfate, gilyn prasiskverbia tik 2,5 cm, o didžiausia jo dalis lieka 1,3 cm gylyje. j tai reikia atsižvelgti, papildomai tręšiant augalus. Kadangi net tirpioji superfosfato dalis kaupiasi dirvos paviršiuje, ji prieinama tik tiems augalams, kurių šaknys pasisklaidžiusios šiame sluoksnyje. Tie augalai, kurių šaknys yra giliau, tokiems priklauso ir frezijos, fosforo iš superfosfato paimti negali, jeigu jis dirvoje neišmaišomas.

Superfosfatas nelabai dirvą rūgština — 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 0,1 svorio dalies kalcio karbonato.

Literatūroje nurodoma, kad tiktai tie augalai, kurių šaknys išskiria daug CO2, gali naudoti superfosfate esantį kalio, šiaip jau netirpų ir daugeliui augalų neprieinamą. Taigi kai kuriais atvejais superfosfatas gali būti ne tiktai fosforo, bet ir kalcio šaltinis.