KODĖL LAPAI ŽALI?

KODĖL LAPAI ŽALI?

Todėl, kad jie turi žalios dažančios medžiagos — chlorofilo. Padėkite saulėje juodo popieriaus lapą, o greta jo — baltą lapą. Praėjus kuriam laikui, palieskite ranka jų paviršių. Juodasis bus įšilęs žymiai stipriau. Kūnus veikia tiktai tie spinduliai, kuriuos tie kūnai geria. Juodi kūnai sugeria visus saulės spektro spindulius. Skaidrūs kūnai, priešingai, praleidžia sus spindulius, o balti — beveik visus juos atspindi nesugerdami. Žali kūnai praleidžia arba atspindi didelę žydrų-jų spindulių dalį. O sugeria jie raudonuosius spindulius, oranžinius, geltonuosius ir dali violetinių spindulių. Baltas saulės spindulys, praleistas pro chlorofilo grūdelį, nustoja beveik visų spindulių, išskyrus žaliuosius ir nedidelę dalį raudonųjų. Taigi chlorofilas — tai „spąstai“, su kuriais lapas „gaudo“ jam reikalingus Saulės spektro spindulius. Intensyviausiai jis sugeria raudonuosius spindulius. Daugeliu bandymų įrodyta, kad raudonieji spinduliai vaidina svarbiausią vaidmenį asimiliacijosi procese. Angliarūgštės asimiliacija — tai pagrindinis procesas augalų gyvenime. Be jo negali atsirasti nė vienas organinis junginys. Be jo neįmanoma gyvybė. Jūs, turbūt, pagalvosite: vadinasi, jeigu augalai būtų juodi, o ne žali, tai jie dar geriau sugertų saulės energiją ir asimiliacija galėtų vykti dar sparčiau. Augalas gautų daugiau energijos, bet kai dėl šviesos spindulių ir asimiliacijos, tai čia dalykas ne toks paprastas. Jeigu dalis spindulių nepraeitų pro lapą, tai, esant stipresniam apšvietimui, nuo energijos pertekliaus augalas perkaistų, o jeigu lapo temperatūra pakiltų aukščiau kaip +50°, tai augalas mirtų. Baltymai — pagrindinė sudėtinė ląstelės dalis — jau žūva nuo aukštesnės kaip +40° temperatūros. Žalia dažančioji medžiaga — chlorofilas yra puikiai prisitaikęs atlikti savo uždavinį: jis gaudo tuos spindulius, kurie vaidina didžiausią vaidmenį augalų gyvenime, ir praleidžia tuos, kurie galėtų perkaitinti organizmą.

Asimiliacija — iš lotynų kalbos žodžio „asimiliacio“ – procesas, kai gyvūno arba augalo organizmas įsisavina, sugeria, perdirba medžiagas, gaunamas su maistu.

AR YRA AUGALŲ, KURIE NETURI ŠAKNŲ IR ŽIEDŲ?

AR YRA AUGALŲ, KURIE NETURI ŠAKNŲ IR ŽIEDŲ?

Pirmiausia turime susitarti: kas yra augalas? Daugelis žmonių mano, kad gyvulys privalo turėti keturias kojas, o augalas — žiedus. Tai klaidinga nuomonė.

Koacervatai — ypatingi pusiau skysti drebutiniai lašeliai, išsiskiriantieji iš organinių medžiagų tirpalų; jie turi sugebėjimą pagauti ištirpusias medžiagas, augti, jas įsisavindami, ir daugintis.

Katalizatoriai — medžiagos, kurios vien tik savo dalyvavimu keičia cheminių reakcijų greiti, o pačios nesikeičia.

Bakterija — vienaląstis organizmas, kuris dažnai įkyri mums, sukeldamas užkrečiamąsias ligas, — priklauso augalams, o juk ji neturi nei šaknų, nei lapų, nei žiedų. Tai viena vienintelė ląstelė. Tokių augalų yra daugiau. Dumbliai, kurie gyvena mūsų upėse ir tvenkiniuose, grybai, kurie auga miške, mažyčiai javų rūdžių grybeliai, sukeliantieji augalų ligas, pagaliau gerai mums žinomos mielės visa tai augalai. Lapai, šaknys ir žiedai — tai labai vėlyvas augmenijos pasiekimas. Tikriausiai pirmasis lapo prosenis pasirodė pasaulyje tuo metu, kai atsirado seniausi iš žinomų mums žemės augalų — psilofitai. Tai buvo taip seniai, kad paparčiai, gyvenę akmens amžiuje, palyginus su psilofitais, būtų laikomi jaunais augalais. Šaknys pirmiausia atsirado paparčiams. Senovės augalai pradėjo dirvoje laikytis, atsiremdami tiesiausiomis silpnomis oro šaknimis. Šių lapų paplitusių augalų tarpe tokias šaknis turi samaniniai augalai. Bet papartis neturi žiedų. Legenda apie jo stebuklingą žydėjimą Joninių išvakarėse atsirado todėl, kad niekas niekada nematė žydint paparčio. Kaip ir daugelis kitų mažai organizuotų augalų, papartis dauginasi sporomis. Taigi augalų be šaknų ir be žiedų yra labai labai daug. Bet ar yra žiedinių augalų be šaknų? Stovinčiuose vandenyse kartais sutinkame priplotus mažo, 1,5 milimetro ilgio, augalėlio (greta jo paprasta plūdena yra tiesiog milžinas) — bešaknės volfijos auglius. Ji žydi, jos žiedai yra taip pat labai maži.

AR GALIMA KIAURAI PRAGRĘŽTI ŽEMĘ?

AR GALIMA KIAURAI PRAGRĘŽTI ŽEMĘ?

Techniškai tai neįmanoma. Kol kas giliausia skylė buvo išgręžta Kalifornijoje (JAV): Jos gylis — 6 kilometrai. Ligi Žemės centro lieka dar 6349 kilometrai (nuotolis nuo Žemės paviršiaus Kalifornijoje ligi jos centro yra 6355 kilometrai). Norint pragręžti Žemę, reikėtų išgręžti dar daugiau kaip 12 700 kilometrų. Aišku, kad tai padaryti techniškai neįmanoma. Mes neturime tokių gręžimo mašinų. Beje, jos mums ir nereikalingos. Mes galime „prisikasti“ ligi Žemės gelmių kitu būdu: stebėdami Žemės drebėjimus su prietaisais, kurie vadinami seismografais ir kurie užrašo iš Žemės drebėjimo sklindančias seismines bangas.

Šių dienų geologiniai tyrinėjimai daromi šitaip. Žemėje išgręžiamas ligi dvidešimties metrų gylio gręžinys, į ji dedamas sprogstamas užtaisas, o paskiau jis sprogdinamas. Tam tikru atstumu išdėstyti aparatai žymi ir užrašo sprogimo sukeltų svyravimų eigą. Šie svyravimai per įvairias uolienas eina skirtingu greičiu ir skirtinga jėga. Tai padeda nustatyti geologinę vietovės sandarą, nekasant gilių šachtų.

Šis metodas naudojamas tik nedideliame plote. O kaipgi galima ištirti visų Žemės gelmių sandarą Koks stiprus turėtų būti sukrėtimas, kad jo sukeltieji svyravimai pereitų visą Žemę?

Čia nereikalinga jokių sprogdinimų. Svyravimai, kurie atsiranda labai stiprių žemės drebėjimų metu, išsklinda visoje Žemės rutulio masėje, vadinasi, pasiekia ir jos centrą. Juos pagauna ir užrašo seismografai, esantieji daugelyje mokslinių institutų, išmėtytų po visą žemės rutulį. Lygindami šių svyravimų įrašus, mokslininkai gali susidaryti gana tikslu Žemės sandaros vaizdą, jos negręždami. Tyrinėjimai parodė, kad kietas Žemės kūnas turi tris geosferas, o kiekviena geosfera susideda iš kelių dalių. Centre yra branduolys, kuris prasideda 2900 kilometrų gylyje nuo Žemės paviršiaus, ant jo yra tarpinis 1700 kilometrų apvalkalas, kurį sudaro sieros junginys su metalais, paskiau eina vadinamoji apie 1250 kilometrų storio danga ir pagaliau. Žemės pluta (nuo 15 ligi 70 kilometrų) vidutiniškai apie 50 kilometrų storio.

KAS YRA POTVYNIAI IR ATOSLŪGIAI IR IŠ KUR JIE ATSIRANDA?

KAS YRA POTVYNIAI IR ATOSLŪGIAI IR IŠ KUR JIE ATSIRANDA?

Kalbėdami apie potvynius ir atoslūgius, mes šiuos reiškinius paprastai siejame su vandenynais, nes jau senovėje žmonės atkreipė dėmesį į tai, kad vandenyno lygis krinta du kartus per parą, ir po kurio laiko pakyla ligi anksčiau buvusio lygio. Taip pat buvo pastebėta, kad šis tolygiai pasikartojantis kilimas ir kritimas turi kažkokį ryšį su Mėnulio fazėmis. Tik XVII šimtmetyje didysis anglų mokslininkas Niutonas išaiškino šio reiškinio prigimtį ir kodėl jis pasikartoja reguliariai. Niutonas įrodė, jog potvyniai ir atoslūgiai kyla dėl to, kad Mėnulis ir Saulė skirtinga jėga traukia kūnus, esančius Žemės paviršiuje ir jos gelmėse. Šis skirtumas atsiranda todėl, kad traukos jėga mažėja kartu su atstumu, vadinasi, kūnai, esantieji Žemės paviršiuje, atsuktame į Mėnulį arba į Saulę, yra jų traukiami stipriau, negu kūnai, esantieji Žemės viduje arba priešingoje pusėje.

Mėnulio masė yra maždaug 27 milijonus kartų mažesnė už Saulės masę, tuo tarpu Mėnulis yra keturis šimtus kartų arčiau Žemės. Bet potvynius sukelianti jėga, tiesiog proporcinga masėms, gali būti laikoma atvirkščiai proporcinga nutoltų kubui. Todėl mažo, arti esančio Mėnulio įtaka yra 2,2 karto didesnė, negu didžiulės, bet milžiniškai nutolusios Saulės įtaka. Taigi vykstančius potvynius sukelia dviem trečdaliais Mėnulis ir tik vienu trečdaliu Saulė.

Potvynio jėga atsiranda ne tik toje Žemės pusėje, kuri atgręžta į Mėnulį arba į Saulę, bet ir tiesiai priešingoje pusėje, veikiant išcentrinei jėgai, kuri yra lygi

Mėnulio arba Saulės traukos jėgai, tačiau kurios kryptis yra priešinga. Todėl Mėnulis, apsisukdamas aplink Žemę per 24 valandas 50 minučių, sukelia dvi potvynio bangas, kurių kiekviena apibėga visą Žemę. Lygiai tokias pat bangas sukelia ir Saulės trauka, bet čia ciklas įvyksta per parą — lygiai per 24 valandas. Jaunatyje ir pilnatyje Saulė, Žemė ir Mėnulis yra vienoje tiesiojoje. Tuo metu abi potvynių bangos susideda, ir potvyniai pasiekia didžiausią aukšti. Pirmoje ir paskutinėje Mėnulio fazėje potvyniai, atvirkščiai, yra mažiausi, nes tuo metu kampas tarp Saulės ir Mėnulio Žemės atžvilgiu sudaro 90°, ir tikrasis bangos aukštis yra lygus Saulės ir Mėnulio potvynių skirtumui. Potvynio bangos nepaliaujamai bėga aplink Žemę paskui Mėnulį dydis priklauso ne tik nuo šviesulių padėties.

Pavyzdžiui, prie vandenyno kranto potvynio banga paprastai yra pusantro arba dviejų metrų. Vidaus jūrose, kurias su vandenynais jungia siauri sąsiauriai, šios bangos nežymios, ir, pavyzdžiui, Baltijoje, Svinouisdėje, jūros lygiai tarp potvynio ir atoslūgio skiriasi vos 18 milimetrų. Užtat pleištinėse įlankose ir rytiniame vandenyno krante esančių upių žiotyse potvyniai siekia daugiau kaip 10 metrų aukščio. Pavyzdžiui, Bristolio kanale Anglijoje — 10-13 metrų, o Fundžio įlankoje (Atlanto vandenyno Kanados pakrantėje) — net 18 metrų.

Potvynių jėgos taip pat veikia kietą Žemės apvalkalą, deformuodamos jį. Šie „potvyniai“ buvo išmatuoti labai jautriais gravimetrais (svorio jėgos matavimo prietaisais, naudojamais tiriant geologinę Žemės sandarą); pavyzdžiui, Maskvoje jie siekia 30-35 centimetrus.

Atmosferoje potvyniai reiškiasi nežymiais atmosferinio slėgio svyravimais, taip pat periodiniais aukštutinių atmosferos sluoksnių kai kurių savybių pakitimais.

Vandens judėjimas, kuris vyksta potvynių ir atoslūgių metu, sudaro energiją, kurios du trečdaliai priklauso nuo Mėnulio. Kadangi milžiniškos šios energijos atsargos yra neišsemiamos, tai ateityje žmogus galės ją pajungti, pavyzdžiui, darydamas sąsiauriuose užtvankas ir statydamas elektrines, kurios išnaudos potvynių ir atoslūgių metu vandens lygių skirtumą. Tokia elektrinė jau pradėta statyti Prancūzijoje.