Avietė — įprastinis miško aikštelių, trako ir kirtaviečių augalas. Gydymui vartojami augalo vaisiai, lapai ir žiedai. Avietės vaisiuose yra organinių rūgščių, vitaminų ir cukrų. Kaip vaistinis augalas, avietė buvo vartojama nuo gilios senovės, bet ir dabar ji yra populiariausias liaudies vaistas. Džiovinti vaisiai pasižymi antisklerozinėmis, priešuždegiminėmis, karščiavimą mažinančiomis savybėmis.
Užplikyti kaip arbata sausi avietės vaisiai laikomi geru vaistu, kuris padeda susirgus ligomis, atsiradusiomis nuo peršalimo. Vartojimo būdas nesudėtingas: 2 valgomieji šaukštai sausų aviečių užplikinama stikline vandens, duodama pritraukti 15-20 minučių ir iškošiama. Geriama kaip karšta arbata 2 3 kartus per dieną, šiltai apsiklojama.
Plačiai vartojama ir vitamininė: imama lygiomis dalimis erškėčio vaisių, avietės, serbentų ir bruknės lapų. 2 valgomieji šaukštai mišinio stikline verdančio vandens, paliekama atšalti uždarytame inde, po to iškošiama ir pridedama arba medaus pagal skonį. Geriama po 0,5 stiklinės – kartus per dieną.
Šviežiai šaldytos ir džiovintos avietės uogos vartojamos kaip antisklerozinis vaistas, nes jose yra riebiųjų rūgščių ir p sitosterino. Tačiau avietės uogų negalima vartoti sergant inkstų ligomis (nefritais) ir podagra, nes jose yra daug purino bazių. Džiovintos ir šviežios avietės uogos vartojamos pyragų įdarui, uogienei, konditerijos gaminiais.
Iš šviežių uogų taip pat spaudžiamos sultys, gaminama gira, sirupas, užpilai, trauktinės, actas. Liaudyje šalia avietės vaisių, kaip vaisto, sukeliančio prakaitavimą ir mažinančio karščiavimą, gydymui vartojami ir lapai, pasižymintys geru sutraukiančiuoju veikimu.
