Nuo senų laikų populiarios žiedų ir žolių arbatos

Nuo senų laikų Rusijoje šalia giros, sulčių, gėrimų iš medaus buvo populiarios žiedų ir žolių arbatos. Jas ruošdavo iš jaunų žemuogės ir gervuogės, plautės ir raktažolės, avietės ir serbento lapų, liepos, šeivamedžio. virtgiorykštės ir ievos žiedų, žydinčios jonažolės, ožkarožės žolės ir kitų vaistinių augalų, pridėdami kvapnaus čiobrelio ir raudonėlio. Kaip žinoma, pirmuosius atvykėlius tuo skorbuto ir kitų ligų dažnai išgelbėdavo žolės, iš jų, pavyzdžiui, pušis keružė ir beržas keružis, varnauogė ir tekšė, arktinis krienas ir laplandinis gluosnis, elninė samara arba elninė šiurė, bruknė ir mėlynė, serbentas ir avietė, svogūnas ir rūgštynė, raktažolė ir eritronis, plautė ir viendienė, kurias jie vartojo maistui ir arbatai paruošti.

V. Dalis „Aiškinamajame žodyne“ mini nemaža tradicinių arbatos pakaitalų: bergenija mongolinė arbata, ožkarožė — Koporės, krūmiškoji sidabražolė Kurilų, saldymedis kalmukų arbata. XX amžiaus pradžioje vokiečių mokslininkas M. Platenas knygoje „Naujasis gydymo būdas“ nurodinėjo: „Iš trijų veislių lapų (žemuogės, gervuogės ir krunės) mišinio galima paruošti gėrimą, kuris skoniu ir aromatu nenusileis kiniškajai arbatai“. Dabartiniu metu žiedų ir žolių arbatos yra populiarios tiek tarp mūsų šalies, tiek ir kitų šalių gyventojų. Vaisių ir uogų bei žiedų ir žolių arbatoms paruošti vartojami ir plačiai paplitę augalai, iš jų, pavyzdžiui, erškėtis, gervuogė, jonažolė, žemuogė, liepa ir kt. Visi augalai, vartojami arbatai užplikyti, turi daug fiziologiškai aktyvių medžiagų, kurios labai reikalingos normaliai organizmo gyvybinei veiklai.

Kuo įvairesnė žiedų arbatos sudėtis, tuo ji naudingesnė sveikatai. Sėkmingai vartojamos įvairios gudobelės rūšys — jų žiedai, vaisiai ir lapai; bruknė — žiedai, vaisiai ir lapai; raudonėlis ir jonažolė viršutinė stiebo dalis su žiedais; čiobrelis; miškinė žemuogė — visas augalas su žiedais; didžioji dilgėlė — lapai, taip pat avietės, šalpusnio, raktažolės, juodojo serbento, lakišiaus, mėlynės lapai ir visos erškėčio dalys. Žemuogės, erškėčio, gervuogės ir kitų plačiai paplitusių laukinių vaistinių ir maistinių augalų, nuo seno vartojamų vietoj arbatos, vertė pirmiausia priklauso nuo jų cheminės sudėties, kuri lemia jų gydomąjį ir profilaktinį veikimą, taip pat nuo to, kad juose nėra stipriai veikiančių medžiagų, pavyzdžiui, kofeino.

Vaistinė (miškinė) žemuogė — gerai žinomas žolinis augalas. Nustatyta, kad žemuogės lapų antpilas (o arbata ir yra ši vaistų forma) gerai veikia širdies darbą, lėtina pulsą, didina širdies susitraukimų amplitudę, plečia kraujagysles, mažina šlapimo rūgšties ir jos druskų kiekį organizme. Galima teigti, nors tai moksliškai dar neįrodyta, kad žemuogė reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, pasižymi antiskleroziniu veikimu ir gerina kraujo sudėtį.

Liaudies patirtis labai vertina žemuoge kaip vaistą esant hipovitarninozėms ir medžiagų apykaitos sutrikimams, sergant cukralige, esant nutukimui ir furunkuliozei. Susmulkintų žydinčio augalo dalių antpilu skalaujama burnos ertmė ir gerklė esant uždegimui ir nemaloniam kvapui iš burnos.

KODĖL ŠALČIO METU APLEDĖJA VIDINĖ LANGŲ STIKLŲ PUSĖ, O NE IŠORINĖ?

Bute visada esti daug vandens garų. Jų atsiranda buto gyventojams kvėpuojant, vandeniui garuojant iš indų, maistą gaminant, skalbiant ir t. t. Garai nematomi. Jeigu garų būna labai daug, perteklius nebeišsilaiko ore ir pradeda skystėti. Tada ant daiktų, ypač ant langų stiklų, nusėda rasa. Bute garai retai tebūna prisotinti, vadinasi, čia jų visada gali tilpti daugiau. Kuo aukštesnė patalpos temperatūra, tuo daugiau gali tilpti joje garų. Ir atvirkščiai — esant žemai temperatūrai, orui prisisotinti reikia mažiau garų. Jeigu už patalpos (lauke) temperatūra žemesnė, negu patalpoje, tai langų stiklų temperatūra taip pat žemesnė už patalpos temperatūrą.

Tokiomis sąlygomis garai oro sluoksniuose prie stiklų tampa prisotinti, o jų perteklius suskystėja, ir ant stiklų nusėda rasa. Ji atsiranda iš patalpos pusės. Dažniausiai tai būna rudeni ir pavasari. Žiemą ant lango rasa sušąla, virsdama šerkšnu ir ledu. Papūtę į veidroduką, pamatysime ant jo suskystėjusius garus (rasą). Šiuo atveju šilti prisotinti garai, susidūrę su šaltesniu veidroduku, darosi persotinti ir nusėda ant stiklo.

Kartais rasa nusėda ant stiklų iš lauko pusės — taip atsitinka, jeigu lauke nuo lietaus arba rūko garai būna prisotinti, bet patalpos temperatūra žemesnė, negu lauke. Tada oro sluoksniuose prie stiklo iš lauko pusės būna daugiau garų, negu reikia prisotinimui, ir jų perteklius suskystėja ant stiklo. Stiprių šalčių metu kvėpuojant iš nosies eina „garų“ kamuoliai. Tačiau tai ne garai. Garai, kaip jau sakėme, yra nematomi. O tai, tą matome, yra rūkas, arba smulkučiai vandens lašeliai. Mat, iš plaučių iškvepiami garai patenka j šaltą orą ir čia tampa persotinti. Jų perteklius suskystėja, virsdamas rūku.

KAS YRA ELEKTRA?

Su elektros reiškiniais susiduriame kiekviename žingsnyje. Elektros srovę naudojame motorams varyti, ja šildome krosnis, apšviečiame gatves ir butus. Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be elektros. Tad kokia jos prigimtis? XVIII amžiuje Amerikos mokslininkas Franklinas (1706-1790) spėliojo, kad elektra yra ypatingas besvoris skystis, toks subtilus, jog jis persunkiąs visus kūnus. įelektrinimas, jo nuomone, esąs pagrįstas tuo, kad elektra pereinanti iš vieno kūno į kitą. Šios teorijos niekas nepalaikė, nes jos teisingumo nepavyko tinti bandymais.

Prancūzų fiziko Diufejo (1698–1739) teorija geriau aiškino elektros reiškinius. Ji skelbė, kad gamtoje yra dvi elektros rūšys: teigiamoji. ir neigiamoji. Daug vėliau, tyrinėjant elektros srovės perdavimą vamzdelyje su praretintomis dujomis, buvo atrasti katodiniai spinduliai, tai yra neigiamos elektros dalelės, įeinančios atomo sudėti. Tolesni darbai, tiriant šias daleles, parodė, kad tai yra mažiausios ir, vadinasi, elementarios neigiamos elektros dalelės, pavadintos elektronais. Kad šios dalelytės be galo mažos, rodo tas faktas, jog viename elektronų grame jų yra milijardas t. y. vienetas su 27 nuliais. Galima laikyti, kad atomas susideda iš elektronų ir teigiamų dalelių, kurios neutralizuoja elektronus. Paprasčiausia yra vandenilio atomo sandara. Jis susideda iš vieno elektrono, judančio apie teigiamai įelektrintą branduolį, vadinamą protonu.

Protonas turi tokį pat teigiamos elektros krūvi, kaip elektronas—neigiamos. Užtat jo masė yra 1837,5 kartų didesnė už elektrono masę. Elektroną laikome elementaria neigiamos elektros dalelyte, o protoną — teigiamos. Elektros srovė laiduose — tai kryptingas laidininko elektronu judėjimas nuo srovės šaltinio neigiamojo poliaus teigiamojo link. Prieš atrandant elektronus buvo manoma, kad elektros judėjimas laidais yra pagrįstas teigiamų krūvių judėjimu nuo teigiamo poliaus prie neigiamo. Tai sąlyginė srovės kryptis. Tokia ji liko technikoje, nors tikrieji srovės nešėjai — elektronai — juda kaip tik priešinga kryptimi.

Šiuolaikinė fizika sako, kad su kiekviena materijos dalele yra susijęs tam tikros bangos, vadinamos de Broilio banga, ilgumas (de Broilis dabartinis prancūzų fizikas). Kuo didesnis dalelių greitis, tuo trumpesnė su juo susijusi materijos banga. Vadinasi, su judančiu elektronu taip pat susijusi materijos banga. Tai patvirtino amerikiečių fizikų Džermerio ir Devisono bandomieji tyrimai 1926 metais ir profesoriaus Ščeniovskio bandymai Lenkijoje. Taigi elektros struktūra yra dvilypė materijos dalelė ir banga.

KAS YRA MAGNETAS?

Jau senovėje buvo žinoma, kad labai vertinga geležies rūda, iškasama netoli Magnezijos miesto, Mažojoje Azijoje, turi ypatingų savybių. Ji pritraukia geležies gabalus. Ši rūda buvo pavadinta magnetitu. Specialaus plieno strypas, keliolika kartų patrintas magnetitu, taip pat įgauna šias savybes, tampa magnetu. Toks magnetas vadinamas dirbtiniu magnetu, o magnetito rūda natūraliu magnetu. Jeigu įmagnetintą plieno strypelį pakabinsime horizontaliai, tai vienu galu jis visada pasisuks į žemės šiaurės ašigali, o kitu — į Pietų. Galas, kuris pasisuka į Šiaurės ašigalį, vadinamas šiauriniu ir žymimas raide N (angliškai North šiaurė), o nukreiptas į Pietų ašigalį — pietiniu ir žymimas raide S (angliškai South – pietūs). Ši savybė jau seniai žinoma, Plaukiodami jūromis ir keliaudami dykuma, žmonės jį naudojo pasaulio šalims nustatyti. Ir ligi šios dienos mes dar naudojamės magnetine adata, kuri sudaro pagrindinę kompaso dalį. Šiuo metu magnetas gaunamas su elektros srovės pagalba. Geležies arba plieno gabalas dedamas spiralę, kuria leidžiama pastovioji elektros srovė. Mat, spiralė su srove yra magnetas. O jos magnetinės savybės perduodamos spiralės viduje padėtam geležies gabalui. Šis reiškinys vadinamas įmagnetinimu.

Nuo senų laikų fizikai suko galvas, kokia yra magnetizmo esmė ir magnetų sandara. Remdamasis tuo faktu, kad magnetas, kaip jį bedalytume, visada pasidalija į naujus dvipolius magnetukus, vokiečių fizikas Veberis (1804-1891) sukūrė teoriją, pagal kurią magnetai susideda kaip tik iš tokių mažų dvipolių magnetukų. Prieš įmagnetinant, jie esą chaotiškai išsidėstę, o įmagnetinus, išsirikiuoja tam tikra tvarka. Jeigu kūnas įsimagnetina, tai magnetukai išlaiko pastovią tvarką, net pašalinus stipriai įmagnetinantį veiksni. Jeigu magnetą kaitinsime arba trankysime, pasikeis magnetukų išsidėstymas. Dabar mokslininkai mano, kad magnetinių reiškinių atsiradimo priežastis glūdi atominėje medžiagos sandaroje. Aplink atomo branduolį apskritiminėmis orbitomis juda elektronai: judantieji elektronai — tai lyg srovė, einanti apskritiminiu laidininku. Be to, nustatyta, kad elektronas taip pat sukasi apie savo paties ašį.

0 kaip mums žinoma, ritė, per kurią eina srovė, yra magnetas. Ir kiekviena apskritiminė srovė turi būti panaši mažą magnetuką. Vadinasi, atome magnetiniai reiškiniai kyla, elektronams sukantis orbitomis ir apie savo ašį. Medžiagos, kurias lengva įmagnetinti ir kurios išsilaiko įmagnetintos (geležis, kobaltas, nikelis, kai kurie lydiniai), vadinamos feromagnetikais ir pasižymi viena ypatybe. Kitose medžiagose visi šie elementariai atominiai magnetukai yra išsidėstę visiškai chaotiškai ir net stipriame magnetiniame lauke sunkiai įgauna magnetinių savybių ir greitai jų nustoja. Su feromagnetikais yra kitaip. Jų atomai, tartum pagal komandą, išsirikiuoja viena kryptimi. Gaunamas stiprus magnetas. Ir šio magneto atomai ilgai gali likti naujojoje savo padėtyje. įmagnetintas plieno gabalas gali labai ilgai būti geras magnetas.

KAIP NUSTATYTI GYVŪNO AMŽIŲ?

KAIP NUSTATYTI GYVŪNO AMŽIŲ?

Daug kalbama apie tai, kaip pažinti gyvūno amžių. Seni gyvulių augintojai tvirtina, kad galima neklystant iš dantų nustatyti arklio amžių. Elniams kasmet prisideda viena atauga ant ragų. Žuvų žvyneliai susideda iš koncentrinių žiedelių sluoksnių ataugų su nevienodu kalcio kiekiu vasariniame ir žieminiame sluoksniuose. Kaip ir iš metinių medžio rievių, čia galima suskaičiuoti išgyventus metus.

Deja, nė vieno iš šių metodų negalima pripažinti visai tiksliu, ir mažiausiai patikimas požymis yra elnio ragų ataugų („galų“) skaičius. Jeigu elnias kokiais metais turi gausiai pašaro, sekančiais metais jam išauga dvi ar trys naujos ataugos, o jeigu jis tuo metu serga, būna viena dviem mažiau. Ir jau visiškai tikras dalykas, kad senų elnių ragai metai po metų silpnėja ir darosi vis mažiau šakoti.

Dantys dyla ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo pašaro pobūdžio, todėl šis požymis negali būti patikima arklio „metrika“. Ne kartą pasitaikydavo arklių, apie kuriuos visiškai tiksliai buvo žinoma, kad jie teturi tik ketverius — penkerius metus, o geriausieji žinovai „iš dantų“ spręsdavo, kad jiems dešimt dvylika metų. Palyginti tiksliau galėtų rodyti žuvų amžių žvynai, tik bėda, kad kai kurios žuvys gyvena labai ilgai, daugiau kaip šimtą metų, ir tokių žuvų žvynai, ypatingai pradiniai, gana tvirtai susilieja, atskirti juos darosi sunku, ir visuomet galima apsirikti 10-15 procentų.

Iki šiol kalbėjome tik apie stuburinius gyvūnus. Lengva suprasti, kad iš išvaizdos nustatyti bestuburių amžių yra dar sunkiau. Taigi niekada nepavyksta visiškai tiksliai nustatyti amžių iš vieno požymio. Mes galime nustatinėti jj tik apytikriai, bet ir tai atsižvelgdami į visas būdingas tam tikro gyvūno ypatybes.

AR TIKRAI VĖŽYS EINA ATBULAS? KAS YRA AKSOLOTLIS?

AR TIKRAI VĖŽYS EINA ATBULAS?

Vėžys ne toks retas gyvūnas, kad būtų negalima į jį pasižiūrėti ir pačiam įsitikinti, kaip iš tikrųjų yra. Bet jeigu jau norite net apie aiškiausius dalykus būttinai pasiskaityti knygutėje, tai pasakysiu: žinoma, jis gali eiti atbulas. Užtat niekaip nesuprantu, kodėl tai pasidarė priežodžiu, nes mačiau ir šunų, ir arklių, kurie panorėję traukiasi kelis arba keliolika žingsnių atgal. Be to, tai gali padaryti kiekvienas gyvulys. Ir lygiai taip pat elgiasi ir vėžys, kuris, girdi, vaikščiojąs tik atbulas.

Ropodamas dugnu, jis daugiausia slenka pirmyn, nes jo jutimo organai — dvi poros ūselių ir akys — yra priekyje, Tik ko nors išsigandęs, jis traukiasi atbulas, bet taip daro ir bet kuris kitas gyvis. Amžiais kartojama legenda, kad vėžys vaikštąs atbulas, pradžią gavusi veikiausiai „virtuvėje“; juk kaip tik ten ne vieną šimtą metų žmonės susidurdavo su šiais gyvūnais. Turbūt, sutiksite, kad vėžiai, iškratyti ant grindų iš maišo arba krepšelio, jaučiasi nekaip, ir nieko nuostabaus, kad jie, apimti natūralaus išgąsčio, traukiasi, eina atbuli.

KAS YRA AKSOLOTLIS?

Aksolotlis viena indėnų tarme reiškia „vandens žaisliukas“. Dabar jau kiekvienas numano, kad šio varliagyvio (aksolotlis — varliagyvis, amfibija) tėvynė yra Centrinė arba Pietinė Amerika. Iš pavadinimo matyt, kad dvi aksolotlio atmainos; tipiškas juodasis ir albinosinis baltasis.

Indėnai be galo pastabūs ir linkę į poetiškus apibrėžimus. Aksolotlį iš tikrųjų galima laikyti „gamtos stebuklu“. Jis yra tam tikros salamandros rūšies — amblistomos — lerva. Ir ši lerva įgavo sugebėjimą daugintis, tartum „užmiršusi“, kad dauginasi tik suaugę gyviai. Aksolotlių gyvenimo sąlygos tokios, kad jiems toli gražu ne visuomet pavyksta virsti suaugusia forma: jie taip ir lieka „puntagalviais“. Todėl jie ir įgudo daugintis, būdami lervomis.

Natūraliomis sąlygomis aksolotliai retai tampa amblistomomis. Akvariume to galima sulaukti palengva, sumaniai mažinant vandens kiekį, verčiant aksolotlį gyventi vis seklesniame ir seklesniame vandenyje. Paprastesnis būdas — duoti jiems su maistu skydinės liaukos ekstrakto: dėl to aksolotlis virs suaugusia forma.

KOKIU BŪDU CHAMELEONAS KEIČIA SPALVA?

KOKIU BŪDU CHAMELEONAS KEIČIA SPALVA?

Apie tai, kad jis keičia spalvą, žino visi: ši jo savybė pasidarė priežodžiu, ir ją noromis vartoja net tie žmonės, kurie neturi supratimo, kas yra chameleonas. Chameleonai (jų yra daug rūšių) — tai maži ropliai, artimiausi driežams; chameleonas drauge su uodega retai būna ilgesnis kaip pusė metro. Jie visi iš tiesų lengvai keičia spalvą. O kaip tai vyksta?

Manau, kad neatsiras žmogaus, kuris savo akimis nėra matęs festivalinių eisenų arba nėra apie jas girdėjęs bei skaitęs. Puikiausias reginys atsiveria prieš mūsų akis, kai iš viršaus žiūrime į suglaustas pilkai apsirengusių žmonių kolonas, kurios staiga virsta vienaspalve skaisčiai raudona juosta, o už valandėlės slenka toliau jau kaip ryškiai geltona arba besikaitaliojanti oranžiniu atspalviu gyvatė. Šis puikus reginys atsirasdavo dėl nedidelės skarelės, kurios viena pusė raudona, kita geltona; kiekvienas iš eisenos dalyvių pagal signalą išskleisdavo ją viršum galvos čia viena, čia kita puse į viršų. Bet kai tik skarelė būdavo paslepiama, — kolona slinkdavo toliau, panaši į didžiulį tamsiai pilką žalti. Kažkas panašaus dedasi ir chameleonui.

Jo odos dangoje yra trys dažomosios medžiagos — juoda, geltona ir raudona; kiekviena iš jų tirštai pripildo specialias ląsteles — chromatoforus. Šie chromatoforai gali susitraukti į mažą taškelį, bet gali ir susiploti, primindami savo forma žvaigždutes arba vorelius, ir tada, aišku, užima žymiai didesni plotą. Kitką įspėsite patys, jeigu atsiminsite, kad festivalio kolonos oranžinė spalva atsiranda tada, kai kas antras dalyvis pakelia viršum galvos skarelę raudonąja puse, o jo kaimynas — geltonąja.

Taip ir čia: jeigu juodieji chromatoforai išsiplečia drauge su raudonaisiais, o geltonieji susitraukia, tai roplio spalva bus ruda; geltonieji su nedideliu kiekiu juodųjų duos žalią arba žydroką atspalvi. Jeigu tai dar skirtingai vyks įvairiose kūno dalyse, tai jame gali atsirasti įvairiausi piešiniai. Vieni arba kiti chromatoforai susitraukia arba išsiplečia kiekvienu atveju nuo impulsų, einančių iš chameleono nervų sistemos.

KODĖL LAPAI ŽALI?

KODĖL LAPAI ŽALI?

Todėl, kad jie turi žalios dažančios medžiagos — chlorofilo. Padėkite saulėje juodo popieriaus lapą, o greta jo — baltą lapą. Praėjus kuriam laikui, palieskite ranka jų paviršių. Juodasis bus įšilęs žymiai stipriau. Kūnus veikia tiktai tie spinduliai, kuriuos tie kūnai geria. Juodi kūnai sugeria visus saulės spektro spindulius. Skaidrūs kūnai, priešingai, praleidžia sus spindulius, o balti — beveik visus juos atspindi nesugerdami. Žali kūnai praleidžia arba atspindi didelę žydrų-jų spindulių dalį. O sugeria jie raudonuosius spindulius, oranžinius, geltonuosius ir dali violetinių spindulių. Baltas saulės spindulys, praleistas pro chlorofilo grūdelį, nustoja beveik visų spindulių, išskyrus žaliuosius ir nedidelę dalį raudonųjų. Taigi chlorofilas — tai „spąstai“, su kuriais lapas „gaudo“ jam reikalingus Saulės spektro spindulius. Intensyviausiai jis sugeria raudonuosius spindulius. Daugeliu bandymų įrodyta, kad raudonieji spinduliai vaidina svarbiausią vaidmenį asimiliacijosi procese. Angliarūgštės asimiliacija — tai pagrindinis procesas augalų gyvenime. Be jo negali atsirasti nė vienas organinis junginys. Be jo neįmanoma gyvybė. Jūs, turbūt, pagalvosite: vadinasi, jeigu augalai būtų juodi, o ne žali, tai jie dar geriau sugertų saulės energiją ir asimiliacija galėtų vykti dar sparčiau. Augalas gautų daugiau energijos, bet kai dėl šviesos spindulių ir asimiliacijos, tai čia dalykas ne toks paprastas. Jeigu dalis spindulių nepraeitų pro lapą, tai, esant stipresniam apšvietimui, nuo energijos pertekliaus augalas perkaistų, o jeigu lapo temperatūra pakiltų aukščiau kaip +50°, tai augalas mirtų. Baltymai — pagrindinė sudėtinė ląstelės dalis — jau žūva nuo aukštesnės kaip +40° temperatūros. Žalia dažančioji medžiaga — chlorofilas yra puikiai prisitaikęs atlikti savo uždavinį: jis gaudo tuos spindulius, kurie vaidina didžiausią vaidmenį augalų gyvenime, ir praleidžia tuos, kurie galėtų perkaitinti organizmą.

Asimiliacija — iš lotynų kalbos žodžio „asimiliacio“ – procesas, kai gyvūno arba augalo organizmas įsisavina, sugeria, perdirba medžiagas, gaunamas su maistu.

AR YRA AUGALŲ, KURIE NETURI ŠAKNŲ IR ŽIEDŲ?

AR YRA AUGALŲ, KURIE NETURI ŠAKNŲ IR ŽIEDŲ?

Pirmiausia turime susitarti: kas yra augalas? Daugelis žmonių mano, kad gyvulys privalo turėti keturias kojas, o augalas — žiedus. Tai klaidinga nuomonė.

Koacervatai — ypatingi pusiau skysti drebutiniai lašeliai, išsiskiriantieji iš organinių medžiagų tirpalų; jie turi sugebėjimą pagauti ištirpusias medžiagas, augti, jas įsisavindami, ir daugintis.

Katalizatoriai — medžiagos, kurios vien tik savo dalyvavimu keičia cheminių reakcijų greiti, o pačios nesikeičia.

Bakterija — vienaląstis organizmas, kuris dažnai įkyri mums, sukeldamas užkrečiamąsias ligas, — priklauso augalams, o juk ji neturi nei šaknų, nei lapų, nei žiedų. Tai viena vienintelė ląstelė. Tokių augalų yra daugiau. Dumbliai, kurie gyvena mūsų upėse ir tvenkiniuose, grybai, kurie auga miške, mažyčiai javų rūdžių grybeliai, sukeliantieji augalų ligas, pagaliau gerai mums žinomos mielės visa tai augalai. Lapai, šaknys ir žiedai — tai labai vėlyvas augmenijos pasiekimas. Tikriausiai pirmasis lapo prosenis pasirodė pasaulyje tuo metu, kai atsirado seniausi iš žinomų mums žemės augalų — psilofitai. Tai buvo taip seniai, kad paparčiai, gyvenę akmens amžiuje, palyginus su psilofitais, būtų laikomi jaunais augalais. Šaknys pirmiausia atsirado paparčiams. Senovės augalai pradėjo dirvoje laikytis, atsiremdami tiesiausiomis silpnomis oro šaknimis. Šių lapų paplitusių augalų tarpe tokias šaknis turi samaniniai augalai. Bet papartis neturi žiedų. Legenda apie jo stebuklingą žydėjimą Joninių išvakarėse atsirado todėl, kad niekas niekada nematė žydint paparčio. Kaip ir daugelis kitų mažai organizuotų augalų, papartis dauginasi sporomis. Taigi augalų be šaknų ir be žiedų yra labai labai daug. Bet ar yra žiedinių augalų be šaknų? Stovinčiuose vandenyse kartais sutinkame priplotus mažo, 1,5 milimetro ilgio, augalėlio (greta jo paprasta plūdena yra tiesiog milžinas) — bešaknės volfijos auglius. Ji žydi, jos žiedai yra taip pat labai maži.

AR GALIMA KIAURAI PRAGRĘŽTI ŽEMĘ?

AR GALIMA KIAURAI PRAGRĘŽTI ŽEMĘ?

Techniškai tai neįmanoma. Kol kas giliausia skylė buvo išgręžta Kalifornijoje (JAV): Jos gylis — 6 kilometrai. Ligi Žemės centro lieka dar 6349 kilometrai (nuotolis nuo Žemės paviršiaus Kalifornijoje ligi jos centro yra 6355 kilometrai). Norint pragręžti Žemę, reikėtų išgręžti dar daugiau kaip 12 700 kilometrų. Aišku, kad tai padaryti techniškai neįmanoma. Mes neturime tokių gręžimo mašinų. Beje, jos mums ir nereikalingos. Mes galime „prisikasti“ ligi Žemės gelmių kitu būdu: stebėdami Žemės drebėjimus su prietaisais, kurie vadinami seismografais ir kurie užrašo iš Žemės drebėjimo sklindančias seismines bangas.

Šių dienų geologiniai tyrinėjimai daromi šitaip. Žemėje išgręžiamas ligi dvidešimties metrų gylio gręžinys, į ji dedamas sprogstamas užtaisas, o paskiau jis sprogdinamas. Tam tikru atstumu išdėstyti aparatai žymi ir užrašo sprogimo sukeltų svyravimų eigą. Šie svyravimai per įvairias uolienas eina skirtingu greičiu ir skirtinga jėga. Tai padeda nustatyti geologinę vietovės sandarą, nekasant gilių šachtų.

Šis metodas naudojamas tik nedideliame plote. O kaipgi galima ištirti visų Žemės gelmių sandarą Koks stiprus turėtų būti sukrėtimas, kad jo sukeltieji svyravimai pereitų visą Žemę?

Čia nereikalinga jokių sprogdinimų. Svyravimai, kurie atsiranda labai stiprių žemės drebėjimų metu, išsklinda visoje Žemės rutulio masėje, vadinasi, pasiekia ir jos centrą. Juos pagauna ir užrašo seismografai, esantieji daugelyje mokslinių institutų, išmėtytų po visą žemės rutulį. Lygindami šių svyravimų įrašus, mokslininkai gali susidaryti gana tikslu Žemės sandaros vaizdą, jos negręždami. Tyrinėjimai parodė, kad kietas Žemės kūnas turi tris geosferas, o kiekviena geosfera susideda iš kelių dalių. Centre yra branduolys, kuris prasideda 2900 kilometrų gylyje nuo Žemės paviršiaus, ant jo yra tarpinis 1700 kilometrų apvalkalas, kurį sudaro sieros junginys su metalais, paskiau eina vadinamoji apie 1250 kilometrų storio danga ir pagaliau. Žemės pluta (nuo 15 ligi 70 kilometrų) vidutiniškai apie 50 kilometrų storio.