Ikonos internete - Straipsniai, paslaugos internete

Lap 29, 2020

Įdomybės

AR TIESA, KAD GRAIKU AKTORIAI DĖVĖJO KAUKĖS?

Kaukė nuo seniausių laikų vaidino didžiulį vaidmenį teatre. Senovėje buvo manoma, kad kaukę dėvintis žmogus pasidaro tapatus tam asmeniui, kurį jis ketina vaizduoti. Pirmykščių žmonių tikėjimuose ir apeigose kaukei buvo priskiriama magiška galia, manant, kad ją užsidedančiam žmogui ji suteikianti antgamtinę jėgą. Kaukėmis naudojosi šventikai ir burtininkai kulto apeigų metu. Jas užsidėdavo žmonės ir per iškilmes, rengiamas įsiteikti nežinomoms gamtos jėgoms arba norint jas įbauginti.

Senovės Graikijoje prie kulto tradicijų prisidėjo kitos, jau sceninio meno dėsnių padiktuotos tradicijos. Teatruose, kurie buvo statomi po atviru dangumi ir buvo skirti mažiausia keliems tūkstančiams, o dažnai ir kelioms dešimtims tūkstančių žiūrovų, aktorius turėjo visų pirma stengtis, kad jį gerai matytų ir girdėtų visa gausi auditorija. Taip atsirado reikalas padidinti aktoriaus figūrą, ir tas buvo pasiekiama specialiais kostiumais, po kuriais buvo pasivelkami storinantieji pamušalai, o taip pat (vaidinant tragediją) vadinamaisiais koturnais sandalais su labai storais padais, didinančiais ūgį. Spalvingo kostiumo pabrėžta aktoriaus figūros išraiškingumą sustiprindavo atitinkama kaukė. Beje, kaukė atlikdavo dvigubas pareigas. Pirmiausia ji leisdavo visiems toli sėdintiems Žiūrovams aiškiai matyti aktoriaus „veido išraišką“, vadinasi, jo kaukės išraišką. antra, — plačiai pražiota kaukės burna sudarydavo kažką panašaus į garsiakalbį, kuris sustiprindavo aktoriaus balsą.

Pagal senovės graikų pasakojimus pirmoji tragiška kaukė teatre pasirodė Tespido laikais. Moterų kaukes (graikų teatre moterų vaidmenis atlikdavo vyrai) esą pirmą kartą panaudojęs tragikas, Tespido mokinys, o daugiaspalvę kaukę—Aischilas. Taigi kaukė buvo nepakeičiamas graikų teatro reikmuo jau pačioje jo aušroje (VI V amžiuje pr. m. e.).

Dabartiniam žiūrovui, kuris svarbiausią reikšmę teikia nuolat kintančiai aktoriaus veido išraiškai, jo mimikai, gali pasirodyti, kad graikų kaukė nuskurdindavo teatro išraiškos priemones. Matyti, taip ir buvo. Bet nereikia pamiršti, kad graikų aktoriai tai kompensuodavo nepaprastu gestų išraiškingumu, ypač komedijoje.

Graikų aktoriai, be dviejų tipų kaukių, skirtų pagrindiniams graikų teatro dramaturgijos žanrams tragedijai ir komedijai, naudojosi dideliu kaukių skaičiumi kiekvienam tipui.

Iš pradžių kaukės buvo daromos iš medžio, Aischilo laikais jos buvo modeliuojamos iš gipsų impregnuotos ir nudažytos drobės. Kaukė prie aktoriaus galvos būdavo pririšta raišteliais. Perukas arba barzda papildydavo kaukę, kurią, kadangi ji būdavo labai sunki, iš vidaus pamušdavo veltiniu, saugojančiu aktoriaus galvą. Tragiškai kaukei buvo galima padaryti aukštesnę kaktą, pritaisant medinį priedą, vadinamą
„onkos“.

Tragiškojo aktoriaus kaukei būdinga liūdna, kenkianti arba griežta veido išraiška. Komiškosios kaukės veido bruožus, vaizduodavo karikatūriškai, kad jos sukeltų juoką, o. aktorių kostiumą (atsižvelgiantį vaidmens pobūdį) dažnai papildydavo uždėtas storas pilvas, dirbtiniai, pabrėžtinai dideli sėdmenys ir pan. Nebuvo deformuojamos tik kaukės, vaizduojančios jaunų moterų veidus.

Tiek tragedijoje, tiek ir komedijoje kaukės buvo taikomos prie vaidmens pobūdžio. Pavyzdžiui, Aischilo, Dzeuso mylimoji, kurią jis pavertė karve, norėdamas ją išgelbėti nuo savo pavydžios žmonos Heros persekiojimų, ant galvos turėjo karvės ragus, likimo, deivė Erinija—gyvatę, aklojo Edipo akiduobės buvo sukruvintos. Tačiau individualių kaukių turtingumu pirmiausia pasižymėjo komedija, dažnai būdavo karikatūriškai vaizduojami tuo metu gyvenę piliečiai (pavyzdžiui. Sokratas).

Vystantis draminiam menui ir atsirandant vis naujiems teatro vaidinimų tipams, taip pat turtėjo bei Įvairėjo ir kaukės. Iš graikų jas perėmė Romos teatras. Jos išnyko, smunkant antikiniam teatrui.

Spa 29, 2020

Įdomybės

KOKS BUVO PIRMASIS KALENDORIUS?

Pirmasis kalendorius buvo pati gamta. Nuo to meto, kai žmonių visuomenei prireikė skaičiuoti laiką to tai turėjo būti prieš daug tūkstančių metų – jai į pagalbą atėjo reguliari dienos ir nakties, Mėnulio jaunaties ir pilnaties, metų laikų kaita. Taigi laikas buvo skaičiuojamas „saulėtekiais arba paromis, „jaunatimis“, arba mėnesiais, ,.pavasariais“ arba metais. Žinoma, šie skaičiavimai buvo labai netikslūs. Šimtmečiams bėgant ir didėjant visuomenės poreikiams, atsirado laiko skaičiavimo mokslas.

Iš pažiūros čia dalykas paprastas: žemei besisukant apie savo ašį, naktį pakeičia diena, ir atvirkščiai; vadinasi, gaunama para; Mėnulis apskrieja Žemę visomis savo fazėmis per mėnesį; Žemė apskrieja Saulę, nešdama pavasarį, vasarą ,rudenį ir žiemą, arba metus. Senovės babiloniečiai ir žydai. tikėdami kabalistine skaičiaus jėga, prie šios natūralios tvarkos pridėjo dirbtinai sukurtą savaitę, palengvindami sau mažesnių
laiko tarpų skaičiavimą. Bet šis paprastumas, kaip sakėme, yra tariamas.

Štai Žemė aplink Saulę apsisuka per 365 dienas 5 valandas 48 minutes ir 46,08 sekundės. O Mėnulis apskrieja Žemę per 29,5306 dienos. Taigi, astronominiai metai truktų 12,3683 mėnesio. Juk šios visos minutės ir sekundės netinka paprastam, kasdieniniam laiko skaičiavimui. Gal būt, pasakysite, kad tai yra momentai, į kuriuos galima nekreipti dėmesio. Kur tau! Kaip tik taip lengvapėdiškai galvojant, kalendoriaus istorijoje atsirasdavo vis naujų sunkumų.

Senovės Rytai buvo įvedę Mėnulio kalendorių. Mėnesį sudarydavo laikotarpis tarp dviejų eilinių vienodų Mėnulio fazių. Tai buvo apie 29,5 dienos. Taigi metai susidėdavo iš 354 dienų, suskirstytų į 12 mėnesių pakaitomis po 29 ir 30 dienų. Šie metai, palyginus su „tikraisiais“, astronominiais metais, „skubėjo“ apie 11 dienų. Todėl kas keleri metai būdavo pridedama po vieną papildomą mėnesį.

Senovės Europa vartojo Saulės metus. Paprastai jie turėdavo 365 dienas, taigi kasmet būdavo „nutraukiamos“ 5 valandos 48 minutės ir 46 sekundės. Mėnesio pradžios paskelbimas buvo vadinamas calendae (iš lotynų kalbos žodžio „caleo“—šaukiu). Iš to ir liko pavadinimas „kalendorius“.

Netaisomi Saulės metai Juliaus Cezario laikais skyrėsi jau 80 dienų nuo „tikrųjų“ metų. Cezario laikotarpiu Romos valstybė turėjo gerą organizaciją, administraciją, daug pilietinių pareigų—žodžiu, jai reikėjo, kad kiekvienas žmogus žinotų, kokia yra šalyje diena ir mėnuo. 46 metais prieš mūsų erą Cezaris pavedė garsiajam egiptiečių astronomui Sozigenui šioje srityje padaryti reformą. Taip atsirado vėliau krikščionių pasaulio priimtas Juliaus kalendorius.

Jo paprastieji metai turėjo 365 dienas, o kas ketvirti, „keliamieji“ 366. „Vėlavimas“ buvo sumažintas iki 11 minučių per metus. „Virš programinė“ diena susidarydavo maždaug per 130 metų. Kurį laiką kalendoriaus niekas nekeitė.

Tačiau 1582 metais „vėlavimas“ sudarė jau apie 10 dienų. Popiežius Grigalius XIII vėl kreipėsi pagalbos į astronomą—šį kartą į mokslininką Lilijų, kuris paruošė Grigaliaus kalendorių. Su laiku, „susikaupusiu“ nuo_ankstesnės reformos, buvo pasielgta visai be ceremonijų. Iš 1582 metų buvo išbrauktos dienos nuo spalio mėnesio 5 iki 14. Užtat buvo nustatyta, kad ateityje paprastieji metai turės 365 dienas, o keliamieji kas ketvirti metai turės 366 dienas, tačiau taip, kad iš metų, išreikštų pilnais šimtais, keliamaisiais bus pripažinti tik tie, kuriuos bus’ galima padalyti iš 400. Taigi po reformos keliamieji metai buvo l600, užtat 1700, 1800, 1900 buvo paprastieji, nors pagal senąjį stilių kas ketvirti metai turėtų būti keliamieji.

Keliamieji metai bus tik 2000, 2400, 2800 ir t. t. „Vėlavimas“ sumažėjo iki 24,36 sekundės per metus, taigi viena „virš programinė“ diena atsiranda per 3300 metų. 1582 metai buvo pavadinti annus conectionis kalendoriaus ištaisymo metais. Vėliau tolesnių pakeitimų nebuvo.

Metai po metų „vėluojame“ tomis nelemtomis 24,36 sekundės.

Dabar speciali Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Komisija ruošia naujos kalendoriaus reformos projektą. Pamatysime…

Rgs 21, 2020

Įdomybės

KAS IŠRADO STIKLĄ?

Nepavyko tiksliai nustatyti. kada žmonės išmoko gaminti stiklą. Seniausieji mums žinomi stiklai kilę iš Egipto ir Sirijos (senovės Finikija, svarbiausieji miestai Sidonas ir Tiras). Seniausi stiklo paminklai yra stiklinės vazos (apie 1500 metus pr. m. e.). Taip pat žinome, kad XII dinastijos faraonas Sezostris įsakė nulieti dekoratyvine koloną iš žalio stiklo. Faraonų antkapių Sienose neretai sutinkame stiklo gaminimo būdą vaizduojančias scenas: amatininkai su vamzdeliais lūpose pučia įvairios formos indus. Egiptiečių ir finikiečių stiklu žavėjosi senovės rašytojai Homeras, Herodotas, Plinijus.

Vėlesniu laikotarpiu stiklo dirbimo menu pasižymėjo Bizantijos ir Venecijos amatininkai, o naujaisiais laikais—vokiečiai ir prancūzai. Tačiau tik XIX amžiaus pabaigoje galinga technika smulkų amatą pavertė stambia pramone.

Įprastinis stiklas (butelių, langų) gaunamas, sumaišius ir sulydžius smėlį, kalcitą ir glauberio druską. Senovės laikais geras stiklas buvo gaunamas grynai bandymo keliu. Žengiant pirmyn chemijai, kuri sukūrė mokslinius stiklo gamybos pagrindus ir išstūmė senąsias, uoliai saugomas amatininkų paslaptis, dabar gaminamas stiklas, atitinkantis įvairius švaros, tvirtumo,
spalvos optinių savybių ir t. t. reikalavimus.

Ypač svarbios yra optinės stiklo savybės, kurias jis įgauna, įmaišius į stiklo masę kai kurių cheminių junginių (pavyzdžiui, švino, cinko, oksido, barito ir t. t.). Labai gero optinio stiklo gamyba leido sukurti puikius mikroskopus, fotoaparatus ir daugelį kitų sudėtingiausių optinių prietaisų.

Rgp 21, 2020

Įdomybės

KAIP ŽMONĖS IŠMOKO PASIDARYTI GELEŽĮ?

Geležis metalas, be kurio šių dienų materialinė kultūra negalėtų egzistuoti. Geležinkeliai, laivai, mašinos, įrankiai, statybinės konstrukcijos visa tai padaryta iš geležies, tikriau iš jos lydinių, nes visiškai gryna geležis nesutinkama, ji į Žemę patenka labai mažais kiekiais meteorituose.

Beje gryna geležis nepasižymi jokiomis praktiškai vertingomis savybėmis.

Šiuo metu naudojama geležis yra lydinys, susidedantis iš daugelio elementų. Technikoje dažniausiai naudojamas lydinys plienas, arba geležies ir anglies lydinys pasižymi kalumu ir dideliu tvirtumu.

Geležis gamtoje sutinkama rūdos pavidalu. Norint geležį atpalaiduoti nuo deguonies, reikia kaitinti rūdą su anglimi, kuri sudegdama paima iš jos deguonį. Kaip tik šitaip senais laikais darydavo žmogus, sudedamas rūdą drauge su medžio anglimis į iškastą duobelę ir, kad „procesas būtų efektyvesnis, pūsdamas į ją orą. Paskiau gautą produktą reikėdavo perkasti, nes jame būdavo daug šlako. Tarp kitko, tokiu būdu viduramžiais buvo gaminamas garsusis Damasko plienas. Didelė plieno paklausa viduramžiais. atsiradus šaunamiesiems ginklams, paskatino žmones panaudoti vandens jėgą tiek dumplėms varyti, tiek ir gautai geležiai perkasinėti. Nuolat didindami įrengimus, jie pagaliau pradėjo statyti vadinamąsias aukštakrosnes.

XVIII amžiaus viduryje medžių anglys buvo pakeistos koksu; gerinant plieno kokybę, tai buvo toks pat svarbus žingsnis, kaip ir garo mašina oro pūstuvams varyti.

Ėmus naudoti aukštakrosnes, plieno gamyba toliau kito. Siekiant gauti plieną, reikėjo aukštakrosnės produktą ketų lydyti antrą kartą, o paskiau grūdinti, atkaltinti ir t. Šis plieno gavimo būdas išliko iki šios dienos, nors lydymo metodai dabar kiek kitokie. Dabar plienas perlydinamas marteno krosnyse.

Apie dabartinę plieno reikšmę pramonei akivaizdžiausiai byloja tas faktas, kad jo gaminama žymiai daugiau, negu visų kitų metalų drauge.

Lie 30, 2020

Sveikata ir medicina

Nuo senų laikų populiarios žiedų ir žolių arbatos

Nuo senų laikų Rusijoje šalia giros, sulčių, gėrimų iš medaus buvo populiarios žiedų ir žolių arbatos. Jas ruošdavo iš jaunų žemuogės ir gervuogės, plautės ir raktažolės, avietės ir serbento lapų, liepos, šeivamedžio. virtgiorykštės ir ievos žiedų, žydinčios jonažolės, ožkarožės žolės ir kitų vaistinių augalų, pridėdami kvapnaus čiobrelio ir raudonėlio. Kaip žinoma, pirmuosius atvykėlius tuo skorbuto ir kitų ligų dažnai išgelbėdavo žolės, iš jų, pavyzdžiui, pušis keružė ir beržas keružis, varnauogė ir tekšė, arktinis krienas ir laplandinis gluosnis, elninė samara arba elninė šiurė, bruknė ir mėlynė, serbentas ir avietė, svogūnas ir rūgštynė, raktažolė ir eritronis, plautė ir viendienė, kurias jie vartojo maistui ir arbatai paruošti.

V. Dalis „Aiškinamajame žodyne“ mini nemaža tradicinių arbatos pakaitalų: bergenija mongolinė arbata, ožkarožė — Koporės, krūmiškoji sidabražolė Kurilų, saldymedis kalmukų arbata. XX amžiaus pradžioje vokiečių mokslininkas M. Platenas knygoje „Naujasis gydymo būdas“ nurodinėjo: „Iš trijų veislių lapų (žemuogės, gervuogės ir krunės) mišinio galima paruošti gėrimą, kuris skoniu ir aromatu nenusileis kiniškajai arbatai“. Dabartiniu metu žiedų ir žolių arbatos yra populiarios tiek tarp mūsų šalies, tiek ir kitų šalių gyventojų. Vaisių ir uogų bei žiedų ir žolių arbatoms paruošti vartojami ir plačiai paplitę augalai, iš jų, pavyzdžiui, erškėtis, gervuogė, jonažolė, žemuogė, liepa ir kt. Visi augalai, vartojami arbatai užplikyti, turi daug fiziologiškai aktyvių medžiagų, kurios labai reikalingos normaliai organizmo gyvybinei veiklai.

Kuo įvairesnė žiedų arbatos sudėtis, tuo ji naudingesnė sveikatai. Sėkmingai vartojamos įvairios gudobelės rūšys — jų žiedai, vaisiai ir lapai; bruknė — žiedai, vaisiai ir lapai; raudonėlis ir jonažolė viršutinė stiebo dalis su žiedais; čiobrelis; miškinė žemuogė — visas augalas su žiedais; didžioji dilgėlė — lapai, taip pat avietės, šalpusnio, raktažolės, juodojo serbento, lakišiaus, mėlynės lapai ir visos erškėčio dalys. Žemuogės, erškėčio, gervuogės ir kitų plačiai paplitusių laukinių vaistinių ir maistinių augalų, nuo seno vartojamų vietoj arbatos, vertė pirmiausia priklauso nuo jų cheminės sudėties, kuri lemia jų gydomąjį ir profilaktinį veikimą, taip pat nuo to, kad juose nėra stipriai veikiančių medžiagų, pavyzdžiui, kofeino.

Vaistinė (miškinė) žemuogė — gerai žinomas žolinis augalas. Nustatyta, kad žemuogės lapų antpilas (o arbata ir yra ši vaistų forma) gerai veikia širdies darbą, lėtina pulsą, didina širdies susitraukimų amplitudę, plečia kraujagysles, mažina šlapimo rūgšties ir jos druskų kiekį organizme. Galima teigti, nors tai moksliškai dar neįrodyta, kad žemuogė reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, pasižymi antiskleroziniu veikimu ir gerina kraujo sudėtį.

Liaudies patirtis labai vertina žemuoge kaip vaistą esant hipovitarninozėms ir medžiagų apykaitos sutrikimams, sergant cukralige, esant nutukimui ir furunkuliozei. Susmulkintų žydinčio augalo dalių antpilu skalaujama burnos ertmė ir gerklė esant uždegimui ir nemaloniam kvapui iš burnos.

Bir 18, 2020

Įdomybės

KODĖL ŠALČIO METU APLEDĖJA VIDINĖ LANGŲ STIKLŲ PUSĖ, O NE IŠORINĖ?

Bute visada esti daug vandens garų. Jų atsiranda buto gyventojams kvėpuojant, vandeniui garuojant iš indų, maistą gaminant, skalbiant ir t. t. Garai nematomi. Jeigu garų būna labai daug, perteklius nebeišsilaiko ore ir pradeda skystėti. Tada ant daiktų, ypač ant langų stiklų, nusėda rasa. Bute garai retai tebūna prisotinti, vadinasi, čia jų visada gali tilpti daugiau. Kuo aukštesnė patalpos temperatūra, tuo daugiau gali tilpti joje garų. Ir atvirkščiai — esant žemai temperatūrai, orui prisisotinti reikia mažiau garų. Jeigu už patalpos (lauke) temperatūra žemesnė, negu patalpoje, tai langų stiklų temperatūra taip pat žemesnė už patalpos temperatūrą.

Tokiomis sąlygomis garai oro sluoksniuose prie stiklų tampa prisotinti, o jų perteklius suskystėja, ir ant stiklų nusėda rasa. Ji atsiranda iš patalpos pusės. Dažniausiai tai būna rudeni ir pavasari. Žiemą ant lango rasa sušąla, virsdama šerkšnu ir ledu. Papūtę į veidroduką, pamatysime ant jo suskystėjusius garus (rasą). Šiuo atveju šilti prisotinti garai, susidūrę su šaltesniu veidroduku, darosi persotinti ir nusėda ant stiklo.

Kartais rasa nusėda ant stiklų iš lauko pusės — taip atsitinka, jeigu lauke nuo lietaus arba rūko garai būna prisotinti, bet patalpos temperatūra žemesnė, negu lauke. Tada oro sluoksniuose prie stiklo iš lauko pusės būna daugiau garų, negu reikia prisotinimui, ir jų perteklius suskystėja ant stiklo. Stiprių šalčių metu kvėpuojant iš nosies eina „garų“ kamuoliai. Tačiau tai ne garai. Garai, kaip jau sakėme, yra nematomi. O tai, tą matome, yra rūkas, arba smulkučiai vandens lašeliai. Mat, iš plaučių iškvepiami garai patenka j šaltą orą ir čia tampa persotinti. Jų perteklius suskystėja, virsdamas rūku.

Geg 18, 2020

Įdomybės

KAS YRA ELEKTRA?

Su elektros reiškiniais susiduriame kiekviename žingsnyje. Elektros srovę naudojame motorams varyti, ja šildome krosnis, apšviečiame gatves ir butus. Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be elektros. Tad kokia jos prigimtis? XVIII amžiuje Amerikos mokslininkas Franklinas (1706-1790) spėliojo, kad elektra yra ypatingas besvoris skystis, toks subtilus, jog jis persunkiąs visus kūnus. įelektrinimas, jo nuomone, esąs pagrįstas tuo, kad elektra pereinanti iš vieno kūno į kitą. Šios teorijos niekas nepalaikė, nes jos teisingumo nepavyko tinti bandymais.

Prancūzų fiziko Diufejo (1698–1739) teorija geriau aiškino elektros reiškinius. Ji skelbė, kad gamtoje yra dvi elektros rūšys: teigiamoji. ir neigiamoji. Daug vėliau, tyrinėjant elektros srovės perdavimą vamzdelyje su praretintomis dujomis, buvo atrasti katodiniai spinduliai, tai yra neigiamos elektros dalelės, įeinančios atomo sudėti. Tolesni darbai, tiriant šias daleles, parodė, kad tai yra mažiausios ir, vadinasi, elementarios neigiamos elektros dalelės, pavadintos elektronais. Kad šios dalelytės be galo mažos, rodo tas faktas, jog viename elektronų grame jų yra milijardas t. y. vienetas su 27 nuliais. Galima laikyti, kad atomas susideda iš elektronų ir teigiamų dalelių, kurios neutralizuoja elektronus. Paprasčiausia yra vandenilio atomo sandara. Jis susideda iš vieno elektrono, judančio apie teigiamai įelektrintą branduolį, vadinamą protonu.

Protonas turi tokį pat teigiamos elektros krūvi, kaip elektronas—neigiamos. Užtat jo masė yra 1837,5 kartų didesnė už elektrono masę. Elektroną laikome elementaria neigiamos elektros dalelyte, o protoną — teigiamos. Elektros srovė laiduose — tai kryptingas laidininko elektronu judėjimas nuo srovės šaltinio neigiamojo poliaus teigiamojo link. Prieš atrandant elektronus buvo manoma, kad elektros judėjimas laidais yra pagrįstas teigiamų krūvių judėjimu nuo teigiamo poliaus prie neigiamo. Tai sąlyginė srovės kryptis. Tokia ji liko technikoje, nors tikrieji srovės nešėjai — elektronai — juda kaip tik priešinga kryptimi.

Šiuolaikinė fizika sako, kad su kiekviena materijos dalele yra susijęs tam tikros bangos, vadinamos de Broilio banga, ilgumas (de Broilis dabartinis prancūzų fizikas). Kuo didesnis dalelių greitis, tuo trumpesnė su juo susijusi materijos banga. Vadinasi, su judančiu elektronu taip pat susijusi materijos banga. Tai patvirtino amerikiečių fizikų Džermerio ir Devisono bandomieji tyrimai 1926 metais ir profesoriaus Ščeniovskio bandymai Lenkijoje. Taigi elektros struktūra yra dvilypė materijos dalelė ir banga.

Bal 18, 2020

Įdomybės

KAS YRA MAGNETAS?

Jau senovėje buvo žinoma, kad labai vertinga geležies rūda, iškasama netoli Magnezijos miesto, Mažojoje Azijoje, turi ypatingų savybių. Ji pritraukia geležies gabalus. Ši rūda buvo pavadinta magnetitu. Specialaus plieno strypas, keliolika kartų patrintas magnetitu, taip pat įgauna šias savybes, tampa magnetu. Toks magnetas vadinamas dirbtiniu magnetu, o magnetito rūda natūraliu magnetu. Jeigu įmagnetintą plieno strypelį pakabinsime horizontaliai, tai vienu galu jis visada pasisuks į žemės šiaurės ašigali, o kitu — į Pietų. Galas, kuris pasisuka į Šiaurės ašigalį, vadinamas šiauriniu ir žymimas raide N (angliškai North šiaurė), o nukreiptas į Pietų ašigalį — pietiniu ir žymimas raide S (angliškai South – pietūs). Ši savybė jau seniai žinoma, Plaukiodami jūromis ir keliaudami dykuma, žmonės jį naudojo pasaulio šalims nustatyti. Ir ligi šios dienos mes dar naudojamės magnetine adata, kuri sudaro pagrindinę kompaso dalį. Šiuo metu magnetas gaunamas su elektros srovės pagalba. Geležies arba plieno gabalas dedamas spiralę, kuria leidžiama pastovioji elektros srovė. Mat, spiralė su srove yra magnetas. O jos magnetinės savybės perduodamos spiralės viduje padėtam geležies gabalui. Šis reiškinys vadinamas įmagnetinimu.

Nuo senų laikų fizikai suko galvas, kokia yra magnetizmo esmė ir magnetų sandara. Remdamasis tuo faktu, kad magnetas, kaip jį bedalytume, visada pasidalija į naujus dvipolius magnetukus, vokiečių fizikas Veberis (1804-1891) sukūrė teoriją, pagal kurią magnetai susideda kaip tik iš tokių mažų dvipolių magnetukų. Prieš įmagnetinant, jie esą chaotiškai išsidėstę, o įmagnetinus, išsirikiuoja tam tikra tvarka. Jeigu kūnas įsimagnetina, tai magnetukai išlaiko pastovią tvarką, net pašalinus stipriai įmagnetinantį veiksni. Jeigu magnetą kaitinsime arba trankysime, pasikeis magnetukų išsidėstymas. Dabar mokslininkai mano, kad magnetinių reiškinių atsiradimo priežastis glūdi atominėje medžiagos sandaroje. Aplink atomo branduolį apskritiminėmis orbitomis juda elektronai: judantieji elektronai — tai lyg srovė, einanti apskritiminiu laidininku. Be to, nustatyta, kad elektronas taip pat sukasi apie savo paties ašį.

0 kaip mums žinoma, ritė, per kurią eina srovė, yra magnetas. Ir kiekviena apskritiminė srovė turi būti panaši mažą magnetuką. Vadinasi, atome magnetiniai reiškiniai kyla, elektronams sukantis orbitomis ir apie savo ašį. Medžiagos, kurias lengva įmagnetinti ir kurios išsilaiko įmagnetintos (geležis, kobaltas, nikelis, kai kurie lydiniai), vadinamos feromagnetikais ir pasižymi viena ypatybe. Kitose medžiagose visi šie elementariai atominiai magnetukai yra išsidėstę visiškai chaotiškai ir net stipriame magnetiniame lauke sunkiai įgauna magnetinių savybių ir greitai jų nustoja. Su feromagnetikais yra kitaip. Jų atomai, tartum pagal komandą, išsirikiuoja viena kryptimi. Gaunamas stiprus magnetas. Ir šio magneto atomai ilgai gali likti naujojoje savo padėtyje. įmagnetintas plieno gabalas gali labai ilgai būti geras magnetas.

Kov 2, 2020

Įdomybės

KAIP NUSTATYTI GYVŪNO AMŽIŲ?

Daug kalbama apie tai, kaip pažinti gyvūno amžių. Seni gyvulių augintojai tvirtina, kad galima neklystant iš dantų nustatyti arklio amžių. Elniams kasmet prisideda viena atauga ant ragų. Žuvų žvyneliai susideda iš koncentrinių žiedelių sluoksnių ataugų su nevienodu kalcio kiekiu vasariniame ir žieminiame sluoksniuose. Kaip ir iš metinių medžio rievių, čia galima suskaičiuoti išgyventus metus.

Deja, nė vieno iš šių metodų negalima pripažinti visai tiksliu, ir mažiausiai patikimas požymis yra elnio ragų ataugų („galų“) skaičius. Jeigu elnias kokiais metais turi gausiai pašaro, sekančiais metais jam išauga dvi ar trys naujos ataugos, o jeigu jis tuo metu serga, būna viena dviem mažiau. Ir jau visiškai tikras dalykas, kad senų elnių ragai metai po metų silpnėja ir darosi vis mažiau šakoti.

Dantys dyla ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo pašaro pobūdžio, todėl šis požymis negali būti patikima arklio „metrika“. Ne kartą pasitaikydavo arklių, apie kuriuos visiškai tiksliai buvo žinoma, kad jie teturi tik ketverius — penkerius metus, o geriausieji žinovai „iš dantų“ spręsdavo, kad jiems dešimt dvylika metų. Palyginti tiksliau galėtų rodyti žuvų amžių žvynai, tik bėda, kad kai kurios žuvys gyvena labai ilgai, daugiau kaip šimtą metų, ir tokių žuvų žvynai, ypatingai pradiniai, gana tvirtai susilieja, atskirti juos darosi sunku, ir visuomet galima apsirikti 10-15 procentų.

Iki šiol kalbėjome tik apie stuburinius gyvūnus. Lengva suprasti, kad iš išvaizdos nustatyti bestuburių amžių yra dar sunkiau. Taigi niekada nepavyksta visiškai tiksliai nustatyti amžių iš vieno požymio. Mes galime nustatinėti jj tik apytikriai, bet ir tai atsižvelgdami į visas būdingas tam tikro gyvūno ypatybes.

Vas 2, 2020

Įdomybės

AR TIKRAI VĖŽYS EINA ATBULAS? KAS YRA AKSOLOTLIS?

AR TIKRAI VĖŽYS EINA ATBULAS?

Vėžys ne toks retas gyvūnas, kad būtų negalima į jį pasižiūrėti ir pačiam įsitikinti, kaip iš tikrųjų yra. Bet jeigu jau norite net apie aiškiausius dalykus būttinai pasiskaityti knygutėje, tai pasakysiu: žinoma, jis gali eiti atbulas. Užtat niekaip nesuprantu, kodėl tai pasidarė priežodžiu, nes mačiau ir šunų, ir arklių, kurie panorėję traukiasi kelis arba keliolika žingsnių atgal. Be to, tai gali padaryti kiekvienas gyvulys. Ir lygiai taip pat elgiasi ir vėžys, kuris, girdi, vaikščiojąs tik atbulas.

Ropodamas dugnu, jis daugiausia slenka pirmyn, nes jo jutimo organai — dvi poros ūselių ir akys — yra priekyje, Tik ko nors išsigandęs, jis traukiasi atbulas, bet taip daro ir bet kuris kitas gyvis. Amžiais kartojama legenda, kad vėžys vaikštąs atbulas, pradžią gavusi veikiausiai „virtuvėje“; juk kaip tik ten ne vieną šimtą metų žmonės susidurdavo su šiais gyvūnais. Turbūt, sutiksite, kad vėžiai, iškratyti ant grindų iš maišo arba krepšelio, jaučiasi nekaip, ir nieko nuostabaus, kad jie, apimti natūralaus išgąsčio, traukiasi, eina atbuli.

KAS YRA AKSOLOTLIS?

Aksolotlis viena indėnų tarme reiškia „vandens žaisliukas“. Dabar jau kiekvienas numano, kad šio varliagyvio (aksolotlis — varliagyvis, amfibija) tėvynė yra Centrinė arba Pietinė Amerika. Iš pavadinimo matyt, kad dvi aksolotlio atmainos; tipiškas juodasis ir albinosinis baltasis.

Indėnai be galo pastabūs ir linkę į poetiškus apibrėžimus. Aksolotlį iš tikrųjų galima laikyti „gamtos stebuklu“. Jis yra tam tikros salamandros rūšies — amblistomos — lerva. Ir ši lerva įgavo sugebėjimą daugintis, tartum „užmiršusi“, kad dauginasi tik suaugę gyviai. Aksolotlių gyvenimo sąlygos tokios, kad jiems toli gražu ne visuomet pavyksta virsti suaugusia forma: jie taip ir lieka „puntagalviais“. Todėl jie ir įgudo daugintis, būdami lervomis.

Natūraliomis sąlygomis aksolotliai retai tampa amblistomomis. Akvariume to galima sulaukti palengva, sumaniai mažinant vandens kiekį, verčiant aksolotlį gyventi vis seklesniame ir seklesniame vandenyje. Paprastesnis būdas — duoti jiems su maistu skydinės liaukos ekstrakto: dėl to aksolotlis virs suaugusia forma.

Naujausi įrašai