Termoizoliacijos montavimas yra ypatingai lengvas, greitai atliekamas ir patogus

Termoizoliacijos montavimas yra ypatingai lengvas, greitai atliekamas ir patogus. Termoizoliacijos matmenys yra pritaikyti įprastinių konstrukcijų matmenims, dėl to izoliacijos montavimas atliekamas daug lengviau ir greičiau, nei anksčiau.

Izoliacijos vatos montavimo ir paruošimo darbų metu reikia vykdyti visus ant pakuotės pateikiamus nurodymus, nes tinkamų įrankių ir darbo metodų panaudojimas užtikrins patogesnį montavimo darbų atlikimą. Izoliacijos demblius lengviausia pjauti vatos peiliu. Iki montavimo reikia pasirūpinti, kad pakuotė būtų uždaryta, o plokščių briaunos būtų apsaugotos nuo įplėšimų.

Izoliaciją reikia montuoti tokiu būdu, kad ji standžiai prisiglaustų prie aplinkinių konstrukcijų paviršių ir viena prie kitos. Teisingas yra toks izoliacijos storis, kai izoliuojama ertmė pilnai užpildoma. Piešiniuose parodyti teisingi ir neteisingi izoliacijos montavimo metodai.

  1. Išorinę statybinės konstrukcijos dalį reikia tinkamai užsandarinti, siekiant apsaugoti nuo vėjo arba lietaus patekimo į konstrukcijos vidų. Tarp išorinės dangos ir šilumos izoliacijos/vėjo užtvaros turi būti nepertraukiamas ventiliacijos kanalas, skirtas bet kokios susikaupusios drėgmės pašalinimui.

    2. Išorinę šilumos izoliacijos pusę reikia uždengti nepraleidžiančia vėjo plėvele, siekiant išvengti bet kokių nepageidaujamų oro srautų patekimo į izoliaciją. Pavyzdžiui, ISOVER RKL-A tuo pačiu metu atlieka ir vėjo užtvaros, ir šilumos izoliacijos funkcijas.

    3. Didžiausias šilumos izoliacijos efektyvumas pasiekiamas tuo atveju, kai vidinėje struktūroje yra nepraleidžiantis garų / hermetiškas sluoksnis, o išorinėje struktūroje yra pakankama praleidžianti garus vėjo užtvara. Izoliacijos sluoksnis turi užpildyti visą izoliuojamą ertmę.

    4. Hermetiška oro ir arba garų užtvara instaliuojama šiltoje (šildomoje) šilumos izoliacijos pusėje. Svarbu tai, kad oro garų užtvara būtų pilnai užsandarinta visame plote. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į sujungimo siūlių sandarumą ir siūlės vientisumą.
    Ventiliacija

Tinkama ventiliacija sumažina ore esančių dulkių kiekį. Jeigu darbai atliekami ypatingai dulkėtose sąlygose, tai reikia naudoti vakuuminį dulkių surinkimo įtaisą. Jeigu šio įtaiso panaudojimas neįmanomas, tai dėvėkite apsauginius drabužius ir naudokitės respiratoriumi.

Švaros palaikymas

Pjovimo atliekas reikia sukrauti į atliekų maišą. Valymo darbus reikia atlikti taip, kad dulkės nebūtų pakeliamos, panaudojant dulkių siurblius arba sudrėkinant grindis prieš šlavim

Darbai atliekami darbo pabaigoje

Užbaigę darbus, nusiplaukite odą šaltu vandeniu, netrindami rankų vieną į kitą tol, kol nenuplausite visų dulkių. Jeigu dirbote ypatingai dulkėtose sąlygose, tai nusiprauskite duše ir persirenkite. Darbinius drabužius reikia plauti atskirai nuo įprastinių drabužių.

Darbui naudojamos priemonės

Darbinės pirštinės apsaugo odą nuo dirginimo. Jeigu izoliacija montuojama virš galvos, dulkės gali patekti Jums į akis, tai dėvėkite apsauginį gobtuvą arba apsauginius akinius. Ypač sudėtingomis darbo sąlygomis naudokite respiratorių.

Papildomai

Montavimas turi būti atliekamas sausose sąlygose. Paklokite tik tokį plotą, kuris tą pačią dieną gali būti uždengtas hidroizoliacine danga. Tvirtinimui naudojami mechaniniai elementai (elementų tipas priklauso nuo apkrovą laikančios konstrukcijos), 2 – 4 vnt./m². Užtikrinkite konstrukcijos sandarumą nuo vandens garų ir minimalią jos ventiliaciją. Montuojama pagal projektuotojo nurodymus, siekiant užtikrinti konstrukcijai keliamus reikalavimus.

Plokščių ir sutapdintų stogų įrengimo darbai

LĖKŠTAS STOGAS

Plokščių ir sutapdintų stogų įrengimo darbai.

Plokščias stogas – nuožulnusis nuo 0,7º iki 7º nuolydžio stogas, Sutapdintas stogas – stogas sutapdintas su patalpos lubomis. Bendrovės pagrindinė veikla yra plokščių ir sutapdintų stogų įrengimo darbai. Teikiame savo paslaugas renovuojant senus stogus bei įrengiant naujus. Renovuojant senus stogus galime renovuoti vieno ar dviejų sluoksnių rulonine danga, įrengti apšiltinimą su akmens vata ar polistireniniu putplasčiu.

Įrengiant naujus stogus taip pat naudojame įvairias bitumines prilydomąsias rulonines dangas bei apšiltinimo medžiagas

Galime pasiūlyti apšiltinti stogą su laminuotu polistireniniu putplasčiu, kuris naudojant kartu su Vokietijos firmos „Vedag“ firmos prilydomosiomis dangomis atitinka B (roof) T1 degumo klasę. Tai ypatingas kokybės ir kainos derinys. Tai puikus pasirinkimas tiek Statybinėms organizacijoms teikiant pasiūlymus darbų konkursams, tiek įmonėms norinčioms apšiltinti savo pastatus.

Šlaitinių stogų įrengimo darbai.

Šlaitinis stogas – stogas, kurio šlaitų nuolydis didesnis nei 7º. Mūsų bendrovė taip pat atlieka šlaitinių stogų įrengimo darbus. Darbus atliekame su įvairiomis medžiagomis

Stoginių švieslangių įrengimas.

UAB “Stogų šalis” ant stogo gali įrengia įvairius švieslangius. Tai įvairių dydžių ir tipų kupoliniai švieslangiai. Savo klientams taip pat siūlome įrengti švieslangius iš polikarbonatinių medžiagų, Makrolon multi plokščių. Tokius švieslangius esame įrengę UAB “Rivona” sandėlyje Kėdainiuose, Alytaus pieninėje, UAB “Gamega”, Elektrėnų “Versmės” gimnazijoje. Tai puikus būdas išspręsti šviesos ir šilumos nepralaidumo problemas

Lietaus nuvedimo sistemų įrengimas.

Atlikdami stogų įrengimo darbus pilnai įrengiame lietaus nuvedimo sistemas – latakus, lietvamzdžius, karnizus. Taip pat įrengiame parapetų skardinimo darbus, įrengiame apsaugines tvoreles bei kt.

Plokščių – sutapdintų stogų rūšys

Šilti sutapdinti stogai

Šilti sutapdinti stogai yra labiausiai paplitę. Šiuo atveju hidroizoliacinė danga yra kojama ant stogo termoizoliacijos.

Balastiniai stogai

Balastiniai stogai yra šiltųjų stogų variantas. Šiuo atveju termoizoliacija įrengiama ant hidroizoliacijos. Tačiau būtina laikytis sekančių taisyklių:

-masyvi denginio konstrukcija;

-termoizoliacija atitinka keliamus šiam tipui reikalavimus;

-termoizoliacija atspari vėjo erozijai.

Šaltieji (vėdinami) stogai

Šaltieji stogai dar gali būti vadinami dvisluoksniais stogais. Pirmajį sluoksnį sudaro perdengimo plokštė, garo izoliacija ir termoizoliacija.

Virš pirmojo sluoksnio yra vėdinama patalpa, virš kurios ir yra įrengta vandeniui atspari danga

Plokščių – sutapdintų stogų projektavimas.

Reikalavimai stogui.

Panaudotos medžiagos stogo dangos sluoksniams turi užtikrinti vandens nepralaidumą. Medžiagų savybės numatytos projektavimo metu, eksploatacijos metu negali pasikeisti, nors ir bus įvairių faktorių poveikis.

Tai reiškia, kad stogo danga turi būti vandeniui nelaidi.

POVEIKIS STOGUI

Drėgmė – Krituliai.

Temperatūra – aukštas poveikis – jeigu nėra apsauginio paviršiaus sluoksnio; vidutinis – jeigu yra apsauginis paviršiaus sluoksnis.

Temperatūros svyravimai – metiniai (žiema, vasara), paros (diena, naktis), trumpalaikiai (vasaros karščiai).

Mechaniniai veiksniai – įtempimas, judėjimas stogo danga, dūriai, vėjo veikimas.

Kiti veiksniai – foto, cheminė įtaka, ultravioletiniai ir infraraudonieji spinduliai, nešvarumai, dulkės ir nuosėdos.

Įtaka statybos metu – degios medžiagos, darbininkų judėjimas, krentantys daiktai, nešvarumai.

Rangovo klaidos statybos metu – rangovo klaidų negalima ignoruoti . Blogos klimatinės sąlygos darbų vykdymo metu ar nekokybiškas darbas esant vienasluoksnei dangai gali sukelti aukštą rizikos laipsnį.

Įrengiant dvisluoksnę dangą būtinas aukštas patikimumo laipsnis net ir įprastose statybose.

Būtiniausi reikalavimai, kurių būtina laikytis projektuojant stogus bei juos įrengiant

Sujungimo vietoje su vertikaliu paviršiumi, danga pakeliama ne mažesniau kaip 30 cm. Be to hidroizoliacinė danga priklijuota ant vertikalaus paviršiaus, turi būti apsaugota nuo atsilupimo bei slydimo.

Parapeto aukštis nuo horizontalaus stogo paviršiaus turi būti ne mažesnis nei 15 cm

Atstumas tarp stogo paviršių kertančių elementų turi būti ne mažesnis kaip 50 cm. Šis atstumas matuojamas tarp elementų kraštų.

Plokštieji stogai projektuojami su nuolydžiu ne mažesniu kaip 1:80. Stogai su mažesniu nuolydžiu yra laikomi specialios konstrukcijos.

Svarbu, kad pirmo ir antro hidroizoliacijos sluoksnio sujungimas su vertikaliu paviršiumi būtų sklandus. Tam įrengiamas nuožulnus kampas (paprastai tai atliekama panaudojant kietą mineralinę vatą).

Atstumas tarp kertančių stogo paviršių elementų turi būti ne mažesnis kaip 50 cm. Šis atstumas matuojamas tarp elementų kraštų.

50 cm atstumas reikalingas kokybiškam hidroizoliacijos įrengimui. Tik tuomet galima įvykdyti kiekvieno atskiro elemento teisingą ir saugų hidroizoliacijos sluoksnių įrengimą.

Tačiau dažnai remonto darbuose sutinkami atvejai, kai šių reikalavimų negalima įvykdyti, arba įvykdymas reikalauja per daug didelių išlaidų. Tuomet galima keletą kiaurai stogo einančių elementų apjungti į vieną bloką.

Šlaitinių stogų konstrukcijų reikalavimai

Šlaitinių stogų medžiagų reikalavimai:

1. medžiagų ir gaminių, naudojamų šlaitinių stogų dangoms įrengti, atsparumas tūriniam šaldymui turi būti ne mažesnis kaip F(RE) 150;

2. šlaitinių stogų konstrukcijoms įrengti naudojamos medienos ir medienos ga¬minių masinis drėgnis turi būti ne didesnis kaip 20% ir ne mažesnis kaip 8%.

• Šlaitinių stogų konstrukcijų reikalavimai. Projektuojant ir įrengiant šlaitinių stogų konstrukcijas, būtina įvertinti šių stogo konstrukcijų sluoksnių panaudojimą:

1. garą izoliuojančio sluoksnio;

2. šilumą izoliuojančio sluoksnio;

3. vėją izoliuojančio sluoksnio;

4. vėdinamo oro tarpo;

5. antikondensacinio sluoksnio;

6. hidroizoliacinio sluoksnio;

7. šlaitinio stogo dangos pakloto;

8. šlaitinio stogo dangos.

Priklausomai nuo stogo konstrukcijų ir panaudotų medžiagų gali būti įrengiami visi čia minimi ir kiti būtini, bet čia nepaminėti, sluoksniai arba gali būti įrengiami atskirų sluoksnių deriniai.

• Vandens nuleidimo nuo šlaitinių stogų reikalavimai:

1. lietvamzdžiai nuo sienos turi būti atitraukti ne mažiau kaip 20 mm. Drau¬džiama lietvamzdžius įrengti išorės sienų uždarosiose vagose bei nišose;

2. atstumas tarp lietvamzdžių turi būti pagrįstas skaičiavimais;

3. lietvamzdžių ir stogo latakų skerspjūvio plotas turi būti pagrįsti skaičiavi¬mais;

4. lietvamzdžių dalys tarpusavyje turį būti patikimai sujungtos;

5. prie sienos lietvamzdžiai turi būti tvirtinami ne didesniu kaip 2 m intervalu;

6. įrengiami stogo latakai turi būti pritvirtinami ne didesniais kaip 900 mm atstu¬mais;

7. visas nutekantis nuo stogo vanduo turi patekti į įrengtą stogo lataką. Stogo latakai turi būti pritvirtinti ir įrengti taip, kad slinkdamas nuo stogo sniegas šių latakų nesulaužytų. Stogo latako išorinis kraštas turi būti ne žemiau kaip 25 mm nuo stogo plokštumos tęsinio;

8. latakų nuolydis turi būti ne mažesnis kaip 0,28°;

9. gaminant latakų konstrukcijas, būtina įvertinti galimas jų deformacijas ir, esant reikalui, įrengti paslankius kompensatorius;

10. žemiau išvardytais atvejais šlaitiniuose stoguose būtina įrengti sniego gaudy¬tuvus:

10.1. visų nuolydžių skardos ir plastmasių gaminiais (čerpėmis, profiliuotais lakš¬tais, plastikinėmis skaidriomis dangomis ir panašiai) dengtų stogų atbrailose – virš įėjimų į pastatus ir virš kitų žmonių vaikščiojimo zonų;

10.2. keraminėmis ar betoninėmis čerpėmis, beasbesčio šiferio ir kitais pana¬šiais gaminiais dengtų stogų atbrailose, kai stogo nuolydis viršija 30°, – virš įėjimų į pastatus ir virš kitų žmonių vaikščiojimo zonų.

• Konstruktyviniai šlaitinių stogų elementų reikalavimai:

1. Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Neringos, Palangos, Plungės, Skuo¬do, Šilutės, Telšių miestuose, taip pat Klaipėdos ir Telšių apskrityse šlaitinių stogų karnizai turi būti išsikišę ne mažiau kaip 700 mm, kitur – ne mažiau kaip 400 mm;

2. hidroizoliacinis, antikondensacinis bei vėją izoliuojantis medžiagų sluoksniai turi būti patikimai sujungti;

3. stogo danga turi būti išsikišusi 40-50 mm nuo karnizo krašto.

• Šlaitinių stogų pastogių vėdinimo reikalavimai:

1. neapšiltintų šlaitinių stogų pastogės turi būti natūraliai vėdinamos;

2. pastogei vėdinti būtina įrengti angas. Angų plotas kiekvienoje sienoje turi būti ne mažesnis kaip 1:500 stogo horizontalios projekcijos ploto.

• Šlaitinio stogo konstrukcijų vėdinimo ir kiti reikalavimai:

1. natūraliam stogo konstrukcijų vėdinimui stogo šlaito apačioje – atbrailoje turi būti angos, ne mažesnės kaip 0,2% vieno metro pločio juostos stogo šlaito paviršiaus plo¬to, bet jų plotas turi būti ne mažesnis kaip 200 cm2 viename stogo šlaito metre;

2. stogo konstrukcijoms vėdinti angas būtina įrengti kraige (kai panaudojamos spe¬cialios čerpės su vėdinimo angomis, šios čerpės gali būti klojamos antroje eilėje nuo kraigo viršaus) arba valminių stogų keterose. Šių angų dydis turi būti pagrįstas skaičiavimais;

3. stogo konstrukcijų^viduje esantys vėdinami oro tarpai turi būti ne mažesni kaip 200 cm2/m ir oro tarpo aukštis turi būti ne mažesnis kaip 20 mm;

4. Naudojant medinius ar medienos gaminių paklotus bei grebėstus, stogo kon¬strukcijose būtina įrengti oro tarpus ir angas atbrailose bei kraige.

Pastatų stogai skirstomi į šlaitinius ir sutapdintus

ŠLAITINIS STOGAS

• Pastatų stogai skirstomi į šlaitinius ir sutapdintus. Šlaitiniai stogai daromi su mansarda (patalpomis, įrengtomis pastogėje, kurios dažniausiai būna pastoviai apgyvendintos ir šildomos), taip pat su nešildoma pastoge (kada mažiau ir daugiau efektyvi šilumos izoliacija yra įrengta ant pastogės perdenginio).

• Gyvenamųjų namų šlaitinių stogų laikančiomis konstrukcijomis dažniausiai būna gegnės ir gegninės sistemos. Pagal konstrukcinę schemą jas galima suskirstyti į tris rūšis :

1) Paremtinės gegninės sistemos . Jas sudaro keletas lygiagrečiai išdėstytų gegnių, apatiniais galais įremtų į mūrločius, esančius ant išorinių ir vidinių išilginių sienų.

2) Kabamosios gegninės sistemos. Tai santvaros su skėtimą atlaikančia styga. Naudojamos tada, kai pastate nėra vidinių atramų.

3) Kombinuotoji

Konstrukciniu požiūriu stogas susideda iš kelių elementų, kurie turi funkcionuoti kompleksiškai. Tie elementai yra: laikančioji konstrukcija, garo izoliacija, šilumos izoliacija, vėdinama ertmė (esant reikalui), apatinė stogo dangos konstrukcija, stogo danga.

• Gegnės ir gegninės konstrukcijos paprastai daromos iš medinių tašų arba lentų (150 ´ 150; 50 ´ 120 ).

Stogų su pastoge aitvarinė dalis susideda iš grebėstų ir stogo dangos. Grebėstai reikalingi stogo dangai pritvirtinti. Dažniausiai naudojami mediniai grebėstai iš tašų arba lentų, sudėtų su tarpais. Grebėstų skerspjūvis priklauso nuo stogo dangos tipo. Stogo danga įrengiama iš įvairių medžiagų: plieno, keramikos, asbestcemenčio, plastmasės, medienos ir kt.

• Šlaitiniuose stoguose yra įrengiamas šilumos izoliacinio sluoksnio storis, nustatomas pagal RSN 143 – 92 „Statybinė šiluminė technika“. Šilumos izoliaciniam sluoksniui naudojamos minkštos akmens vatos arba stiklo vatos plokštės arba aukštos kokybės putų polistirolas bei kitos medžiagos. Visais atvejais tarp šilumos izoliacinio ir vidaus apdailinio sluoksnių būtina įrengti kokybišką garo izoliacinį sluoksnį iš polietileno plėvelės, aliuminio folijos ar kitų medžiagų.

• Jeigu visi išvardintieji elementai yra patikimai įrengti ir tinkamai suderinti, stogas bus tvirtas ir ilgaamžis.

Statybinės šilumos izoliacinės medžiagos klasifikuojamos pagal požymius: pradinė žaliava, išvaizda, struktūra, šiluminis laidumas, forma ir išorinė išvaizda, tankumas, standumas, atsparumas ugniai.

Galima išskirti šias Lietuvoje naudojamas neorganines termoizoliacines medžiagas: Paroc akmens vatą, mineralinę vatą, stiklo vatą (akmens), perlitą, akytbetonį ir gaminius iš jo.

Prie plačiau taikomų organinių medžiagų galima priskirti putų polistirolį, putų poliuteraną, ekovatą, medžio plaušo plokštes.

• Atlikti tyrimai rodo, kad organines medžiagas gana sėkmingai galima panaudoti pastatų apšiltinimui. Antai durpių plokštės po 20 metų eksploatacijos, o pjuvenų – drožlių – kalkių mišinys ir po 30 metų eksploatacijos neturi aiškių suirimo požymių. Manoma, kad panaudojus antiseptikavimo galimybes, organinių termoizoliacinių medžiagų tarnavimo laikas žymiai padidėtų ir prilygtų netgi bendram kapitalaus pastato tarnavimo laikui

Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja

Apie nuostabų rytiečių gėrimą XVI—XVII a. anglų keliautojai savo ataskaitose rašė: „prakeikti kitatikiai geria kažkokį gėralą, ir vadina jį „kava“. 1626 m. Tomas Herbertas po specialios misijos Persijoje ataskaitoje kalba apie kavą ir net papasakoja vieną iš legendų apie jos kilmę.

Maždaug tuo pačiu laiku kava pasirodo ir Anglijoje. 1652 m. graikė, buvusi vergė, Angliją patekusi iš Turkijos, Londone atidaro pirmąją kavinę. Amžiaus pabaigoje ten jau buvo daugiau kaip 3 tūkstančiai kavinių.

Turtingas prancūzų aristokratas de la Rokas 1646 m. Marselį iš Konstantinopolio atveža kepintų kavos pupelių ir metalinį indą kavai virti. Šis gėrimas patiko marseliečiams pirkliams, prekiaujantiems su Libanu. Jų pavyzdžiu pasekė Liono pirkliai. 1664 m. prancūzas Trevensas išleistoje knygoje „Pasakojimas apie kelionę Levantą“, aprašo kavos gaminimą: „Kavos pupeles apkepina metaliniame inde arba kepimo skardoje, pastatytoje ant ugnies. Paskui sumala miltelius ir beria didelį kavinuką, vadinamą „ibrik“

Kuomet mūsų pirkliams reikia dirbti naktį, jie vakare išgeria vieną ar du puodukus kavos“.

1671 m. Marselyje atidaroma pirmoji kavinė. Maždaug tuo pačiu laiku kava pasirodo ir prancūzų karalių rūmuose. Turkų pasiuntinys Suleimanas Aga kava vaišino prancūzų aristokratus. Kavos ceremonijos buvo ypač egzotiškos. Prabangiai rytietiškai apsirengę juodaodžiai pasiuntinio tarnai karštą, stiprią ir kvapią kavą svečiams paduodavo plonyčiuose porceliano puodukuose. Toks Paskalis, vaikystėje per priėmimus tarnavęs pas Suleimaną Agą, 1672 m. Sen Zermeno aikštėje atidaro kavos paviljoną. 1720 m. Paryžiuje jau buvo apie 380 kavinių.

Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja. XVII a. pasklido paskalos, kad prancūzų rašytoja markizė de Sevinji apie prancūzų dramaturgą K. Rosinį sakiusi: „Rosinis, kaip ir kava, praeis“. Gerbiamoji dama turėjo omeny mados nepastovumą. Bet ji net neįtarė, kad bus teisi, tik iš priešingos pusės: kavos niekas nesiruošia pamiršti, kaip ir Rosinio pjesių, kurios iki šiol populiarios daugelyje pasaulio teatrų.

Cikorija neturi tonizuojančių savybių, nes joje nėra kofeino

Vokietijoje jau XVI a. iš keliautojų pasakojimų buvo žinoma apie kavą, bet ten kava pasirodė tik 1670 m. Liono Foichtvangerio romane „Zydas Zius“ skaitome: „Katalikas su savim atsivežė naujamadžio apžavo, sugalvoto žmogėdrų. Vadinosi jis kava ir slaptas patarėjas reikalavo, kad jam iš šio apžavo gamintų juodą, stipriai kvepiantį gėrimą. Magdalena-Sibilla išgąsdintu, nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo tėvų, kaip jis gėrė šėtonišką gėralą, ir pavyduoliškai meldėsi, kad viešpats neleistų jam nusinuodyti“.

Yra žinoma, kad 1675 m. Brandenburgo kurfiurstas gėrė kavą, o 1679 m. londoniečiai pirkliai Hamburge atidarė pirmąją kavinę. Apie. 1750 m. kava buvo geriama daugelyje vokiečių namų.

Kavos pupelėse yra daug sudėtingų organinių medžiagų

Įvairiais metais rinkoje pasirodžiusi kava buvo nevienoda. Tačiau kas bendra yra tarp vartotojo ir visų pasaulinės prekybos keistenybių? Vartotojas priprato prie tam tikro skonio mėgstamo gėrimo, todėl labai svarbus yra mišinių sudarymo etapas. Kiekviena jo rūšis turi būti nustatyto skonio, kvapo ir turėti kitų standartinių savybių. Įvairių rūšių kavos mišinys sudaromas pagal receptūras, sudarytas kavos perdirbimo įmonių laboratorijose. Kavos mišinį įvertinti galima tik degustuojant pagamintą gėrimą (žalios kavos pupelių skonis nevertinamas, nes jis neatspindės kavos, pagamintos iš šių pupelių, skonio). Čia būtinas degustatoriaus meistriškumas. Nuo jo darbo priklauso vertinimas ir kavos kontrolės kokybė.

Mišinius pradėta sudarinėti, kuomet kava pradėta kepinti prieš ją parduodant. Marakaibiškosios — vyno prieskonis, gvatemalietiškosios — blizgesys, kolumbietiškosios — turtingumas…

Parduodami mišiniai labai skambiais pavadinimais, bet spręsti apie kokybę pagal pavadinimą sunku. Moka, bliu montan… Kaip patikrinsite, kad tai atitinka tiesą? Pavyzdžiui, ant pakelio užrašyta „Jamaikos kava“, toliau smulkiu šriftu „ir kt. rūšys“, o mišinyje viso labo 2-5% Jamaikos kavos. Arba jūs matote „Kava, rinkta rankomis“, bet juk visų rūšių kava renkama rankomis.

Yra nustatyta tam tikra mišinių receptūra. Pavyzdžiui, kava moka — tai chodeida (50%), charrar (25%), santos (25%). Arba indiška kava: planteišen (50%), santos (25%), vietnamietiška arabika (25%). Tačiau šie receptai santykiniai, nes vienos ar kitos rūšies kavos kokybė priklauso nuo įvairių veiksnių. Todėl svarbu pasikliauti kavos gamintojų profesiniu meistriškumu ir sąžiningumu.

Mišinius daro ir mėgėjai, vadovaudamiesi savu skoniu bei patirtimi. Bendrieji principai suprantami. Švelniai santos skonio turtingumo suteiks primaišyta kolumbietiška kava. Džima iš Etiopijos tinka maišyti su Javos, o šviesi gvatemalietiška su Kosta Rikos.

Panagrinėkime kavą chemijos požiūriu. Kavamedis — nepakartojama gamtos laboratorija.

Kavos pupelėse yra daug sudėtingų organinių medžiagų. Jos ir kavą gaminant vykstantys pokyčiai dešimtmečiais analizuojami pasaulio mokslinėse tyrimų laboratorijose. Svarbu ne tik sužinoti cheminių medžiagų sudėtį ir įvairiose gaminimo stadijose vykstančią jų transformaciją, bet atrasti ir paruošti naują technologiją, kuri padėtų pasiekti aukščiausią kavos kokybę. Šiuo požiūriu kyla dar daug klausimų ir jie laukia atsakymo.

Gamta kavai davė įvairių organinių medžiagų. Pagal naujausius cheminės analizės duomenis kavoje yra keletas šimtų komponentų. Šis derinys ir sudaro tai, ką vadiname kava. Kiekvienai kavos rūšiai būdinga tam tikra medžiagų kombinacija.

Kava be kofeino

Kavos skonis ir kvapas priklauso nuo pupelių kepinimo ir ruošimo technologijos būdo; jų metu vyksta sudėtingi organinių medžiagų pakitimai.

Žaliose pupelėse yra kofeino trigonelino, chlorogeninės rūgšties, baltymo ir mineralinių druskų. Sis nieko eiliniam žmogui nesakantis medžiagų rinkinys sudaro apie ketvirtadalį žalios pupelės masės. Kitos dalys — tai celiuliozė, kavos riebalai ir vanduo.

Kavamedžiai dera tik kas ketveri penkeri metai

Dabar šėlstame dėl šių rudens batų!

Ruduo už lango privertė mus pakeisti garderobą. Noriai išsitraukėme storus megztinius, madingus golfus ir tvidinius švarkelius. Užtat dar daugiau laimės mums suteikė batai, nauja batų revoliuciją! Pagaliau galime avėti mūsų mylimiausius ilgaaulius ir aulinukus! Patikrinome, kas šį rudenį tapo didžiausia mados sensacija ir kuo būtina papildyti savo garderobą.
Nes šį sezoną tikrai yra į ką paganyti akis! Merginos pamėgo itin drąsius batų modelius, šalia kurių abejingai žingsniuoti neįmanoma. Galu gale, mada yra tam, kad galėtume ja žaisti ir džiaugtis šiuo žaidimu, kurio taisykles, kuriame patys.
Madingi kaubojiški aulinukai

Atrodo, kad jie atkeliavo pas mus tiesiai iš laukinių vakarų ir iš kart tapo geidžiamiausiu sezono objektu. Net jeigu esate labai konservatyvios , šie aulinukai Jums tikrai patiks, ypač pagaminti iš klasikinių spalvų odos : juodos ir rudos. Merginos išsiilgusios aštrių įspūdžių turėtų atkreipti savo dėmesį į originalesnius modelius. Mes įsimylėjome vyno spalvos aulinukus puoštus kniedėmis ir grandinėlėmis. Atrodo fantastiškai priderinti prie lengvų romantiškų suknelių.

Ilgaauliai virš kelių
Jau seniai ilgaauliai nėra vertinami vie tik kaip žieminiai batai. Tai labai džiugina, kad galime jais puikuotis net šiltomis ankstyvo rudens dienomis. Plono zomšo modeliai puikiai tinka dabartiniams orams, užtat iškritus sniegui galėsime nukreipti savo dėmesį į odinius ilgaaulius. Taikome į batus virš kelių, ne tik dėl to , kad jei yra be galo madingi. Šie modeliai turi yp[ypatingą galią iš eksponuoti mūsų formas geriausioje šviesoje. Mylime juos už tai, kad jų dėka kojos tampa ilgesnės, lieknesnės, o juosmuo dar siauresnis. Kuo ilgesni ilgaauliai tuo geriau. Jie puikiai dera prie trumpų sijonų ar aptemtų kelnių.
Laukinių gyvūnu raštai

 

Šis trendas kelia daug emocijų ir dar daugiau kalbų. Būtent jis groja pirmu smuiku šį rudenį. Tai kas keletą sezonų atgal, galėtų būti įvertinta kaip beskonybė – dabar tapo geidžiamiausiu sezono pirkiniu. Gyvatės oda, zebro, tigro , leopardo raštai… jie grįžo su trenksmu. Tiesiog privalote įsileisti šį mados klyksmą į savo gyvenimą. Kada jei ne dabar?! Šie raštai tinka kone prie visko. Eksperimentuokit drąsiai. Rinkitės prigesintas rudednines spalvas, arba laukinį raštą netikėtoje spalvinėje gamoje. Mėlynas zebras o gal raudonas leopardas –šį sezoną leidžiama viskas.
 

Patogūs workeriai

 

Tai grubūs batai, storu padu, kurie tinka prie visko. Šį sezoną renkamės sunkius militaristinius modelius. Kuo daugiau detalių, kuo stambesni papuošimai, grubesni užtrauktukai – tuo geriau. Išdrįskite eksperimentuoti su drąsesniais modeliais.
Kaip juos derinti? Jie tinka prie visko! Ypač gerai atrodo su džinsais ir laisvais marškinėliais, arba labai gležnomis moteriškomis suknelėmis. Šis kontrastas dar labiau pabrėš mergaitiška trapumą.
Aulinukai – kojinės
Žinome , kad juos galima arba įsimylėti arba neapkęsti. Mes juos mylime! Ir šiandien norime Jūs užkrėsti savo meile! Aulinukai – kojinės su trenskmu įžengė į mados pasaulį praeitais metais, bet kaip matote ir toliau merginos juos ypač mėgsta. Viskas dėl to, kaip nuostabiai jie tinka prie aptemtų kelnių. Aptemptas aulas ypatingai lieknina čiurną, kojos atrodo fantastiškai. Puikiai atrodo prie sijonų ir suknelių bet kokio ilgio ir plačių kelnių. Karščiausias derinys – aulinukai- kojinės ir boyfrend‘o tipo džinsai! Įsitikinkite pačios.

Pastaruoju metu labai populiarios greito kaitinimo kavavirės

Pastaruoju metu labai populiarios greito kaitinimo kavavirės. Jose patogiai ir greitai pagaminama puikios kokybės kava. Taigi gardi kava pagaminama ne tik dideliais agregatais, naudojamais visuomeninio maitinimo, bet ir namų sąlygomis. Mūsų pramonė gamina kavavires individualiam naudojimui. Tai šiuolaikiniai, tobuli aparatai, kuriuose atsižvelgta pagrindinius kavos gaminimo technologijos ypatumus.

Kavavirės metalinio korpuso viduje vertikaliai įmontuotas kaitinimo elementas. Korpusas, pripiltas šalto vandens, hermetiškai uždaromas dangteliu su guminiu tarpikliu. jungiamas kaitinimas. Vandeniui užvirus, pakyla spaudimas ir pradeda veikti išleidimo vamzdelio vožtuvas. Spaudžiamas verdantis vanduo teka link filtro, esančio kavavirės korpuso apatinėje dalyje ir subėga ant kavos sluoksnio. Vanduo prateka pro kavos sluoksnį, prisisotina ir gatava kava lašas po lašo suteka karščiui atsparaus stiklo indą.

Greito kaitinimo kavavirės privalumas yra tas, kad automatiškai garų temperatūra visą laiką yra 95-100°C. Elektros energijos sunaudojama minimaliai, nes kaitintuvas yra įtaisytas tam tikroje padėtyje. Kavavirės filtrai keičiami, pagaminus dvi arba keturias porcijas kavos. Kadangi kavavirės rankenos yra plastmasinės, aparatu patogu naudotis. Greito kaitinimo kavavire lengva ir paprasta paruošti aukštos kokybės kavą, nes procesas praktiškai visiškai automatizuotas.

Tačiau ir čia reikalinga tam tikra patirtis ir būtina laikytis gana nesudėtingų taisyklių. Kavos malinys turi atitikti filtro tankumą, ir kavos kiekį reikia dozuoti. Būtina stebėti guminių tarpiklių žiedų būklę, laiku šalinti nuoviras, kurios apneša bakelio vidinį paviršių, tikrinti apsauginio vožtuvo, įrengto kavavirės dangtelyje, ir reguliuojančiųjų vožtuvų darbą. Nuo pastarųjų darbo priklauso vandens, patenkančio ant kavos, temperatūra, — taigi ir kavos kokybė.

Neleiskite kaisti kavavirei, kai bakelyje nebėra vandens, nes dėl to labai greitai susidėvės guminiai tarpikliai. Atsargiai reikia elgtis ir su filtrais, ypač juos plaunant ir valant. Apskritai greito kaitinimo kavavirių eksploatacija nėra sudėtinga. Daugelis kavos mėgėjų yra patenkinti ilgu ir nepriekaištingu šio tipo kavavirių darbu.

Visuomeninio maitinimo paprastai naudojamos elektrinės geizerio tipo kavavirės, o pastaruoju metu vis plačiau naudojamos importinės greito kaitinimo kavavirės. Jose vanduo elektra šildomas automatizuotai, aparate yra vandens dozatorius.

Nusipirkę naują kavavirę, visų pirma atidžiai susipažinkite su gamyklos pateikta darbo instrukcija, o paskui, laikydamiesi rekomendacijų, padarykite pirmąjį mėginį. Neskubėkite kritikuoti nusipirkto modelio. Gardžiai kavai pagaminti reikia tam tikrų įgūdžių ir patirties.

Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe

Jei didesnė negu numatytoji šiam teodolitui, taisoma vizavimo ašies padėtis. Prie paskutinės atskaitos pridedama ir gaunama teisinga atskaita. Mikrometriniu alidadės sukimo sraigtu atskaita nustatoma limbe. Dėl to vizavimo ašis nukrypsta nuo taško. Atpalaidavus viršutinį ir apatinį sraigtelius, siūlelių tinklelis šoniniais sraigteliais pastumiamas taip, kad vertikalusis siūlelis vėl dengtų vizavimo tašką. Paskui tikrinama ir, jei reikia, reguliuojama pakartotinai. Teodolitai 2T5K ir 3T5KII reguliuojami pakreipiant visą žiūroną. Tai daroma pasukus raktu ant žiūrono esantį ekscentrinį žiedą.

Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe. Esant šiai paklaidai, žiūrono vizavimo linija, vietoj teisingos padėties atitinkamai užims kitas padėtis. Kolimacinės paklaidos projekcija horizontalioje plokštumoje yra limbo atskaitos pokytis.

Kolimacinės paklaidos įtaka didėja, didėjant žiūrono polinkiui. Tačiau horizontaliojo limbo atskaitų, gautų, esant dviem žiūrono padėtims, aritmetinis vidurkis yra be kolimacinės paklaidos. Todėl horizontalieji kampai visada matuojami, esant žiūronui dviejose padėtyse. Matuojant kampus, reikia žiūrėti, kad nekistų dėl žiūrono fokusavimo.

4. Žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena teodolito vertikaliajai sukimosi ašiai.

Teodolitas nustatomas tiksliai vertikaliai. Vizuojama į netoli aukštai esantį tašką taip, kad žiūrono polinkio kampas. Žiūronas nuleidžiamas maždaug į horizontalią padėtį, ir padėjėjas pagal stebėtojo nurodymus sienoje arba lentelėje pažymi vertikaliojo siūlelio projekciją. Žiūronas verčiamas per zenitą ir vėl vizuojama į tą patį tašką. Nuleidus žiūroną, pažymima antroji vertikaliojo siūlelio projekcijos padėtis. Jei žymės nesutampa daugiau negu siūlelių bisektoriaus plotis, tai šio reikalavimo teodolitas neatitinka. Tikrinama pakartotinai.

Jei reikia, reguliuojama kreipiant vieną žiūrono sukimosi ašies galą aukštyn arba žemyn. Tai daroma pasukus reguliavimo sraigteliais žiūrono ašies ekscentrinę įvorę taip, kad vertikalusis siūlelis projektuotųsi į vidurinį tašką. Reguliavimo sistema matoma nuėmus prie žiūrono atramos esančią plokštelę (teodolitams 2T30, T15 reikia nuimti ir fokusavimo sraigtą). Teodolito 2T30 reguliavimo sraigteliai yra žiūrono atramos išorėje.

Žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo įtaka krypties atskaitai limbe. Kai žiūrono sukimosi ašis ir vizavimo ašis yra horizontalios, tai žiūrono siūlelių tinklelis nutaikytas į vertikalios plokštumos tašką. Siūlelių tinklelio padėtis nepasikeis ir tada, kai žiūrono sukimosi ašis bus pakrypusi kampu. Tačiau kreipiant žiūroną kampu pirmuoju atveju siūlelių tinklelis eis vertikaliai į tašką, antruoju įstrižai į tašką. Atitinkamai kampu pasvirs ir žiūrono kolimacinė plokštuma. Taškai yra horizontaliosios projekcijos. Kampas yra limbo atskaitos pokytis dėl žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo teodolito sukimosi ašiai kampu į, kai žiūrono polinkis.

Matuojant iš dviejų žiūrono padėčių, kinta paklaidos ženklas ir tokių dviejų atskaitų vidurkis bus teisingas. Teisingas bus ir iš dviejų žiūrono padėčių matuotas kampas. Šios išvados tinka tada, kai teodolito vertikalioji ašis yra vertikali.

5. Optinio svambalo vizavimo ašis turi sutapti su teodolito sukimosi ašimi.

Teodolitas kruopščiai nustatomas vertikaliai. Po stovu padedamas popieriaus lapas su nubrėžtu kryžiuku. Pastumiant popierių, kryžiukas sutapdinamas su optinio svambalo centru. Atpalaidavus alidadę, teodolitas pasukamas du kartus po 120° ir žiūrima, ar svambalo žiūronėlio koncentriniai apskritimai nenukrypsta nuo taško. Mažiausiojo apskritimo spindulys atitinka maždaug 1 mm ant žemės.

Jei netenkinamas šis reikalavimas, svambalas reguliuojamas.

6. Vertikalioje skritulio nulio vietos atskaitos patikrinimas (aktualus matuojant vertikaliuosius kampus).

7. Gulsčiuko prie žiūrono ašis turi būti lygiagreti žiūrono vizavimo ašiai (teodolitas 2T30).

Labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates

Dažniausiai kiekvienas plotas matuojamas keturis kartus. Sklypo kontūras apvedamas laikrodžio rodyklės kryptimi. Gaunamos atskaitos a2. Paskui šiek tiek pakeičiama poliaus padėtis, kad planimetro atskaitos skirtųsi nuo ankstesnių, ir plotas matuojamas vedant adatėlę prieš laikrodžio rodyklę (atskaitos a3, a4). Pakartotinai matuojama pakeitus planimetro poliaus padėtį. Keturi matavimai sudaro vieną ruožtą.

Nustatant planimetro padalos vertę, matuotas 1 dm2 plotas topografiniame 1:10 000 mastelio žemėlapyje.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, ploto, išmatuoto planimetru, ribinė santykinė paklaida yra 1:300-1:400 ploto dalis.

Kai kuriose užsienio šalyse gaminami elektroniniai planimetrai. Jais plotas skaičiuojamas automatiškai. Pavyzdžiui, Japonijoje sukonstruotas planimetras „Planix 7″ plotą skaičiuoja ir atspausdina automatiškai. Ploto matavimo santykinė paklaida 1:500.

Analitinis plotų skaičiavimas

Skaičiuojama dažniausiai pagal vietovėje atliktų matavimų duomenis. Plotų nustatymo tikslumas yra artimas tiesioginių linijinių matavimų tikslumui ir 3-5 kartus didesnis negu plotų, matuojamų planuose ir žemėlapiuose. Geometrinių figūrų plotus galima skaičiuoti analitiškai. Tačiau labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates, kurios randamos matuojant lauke.

Kombinuotasis plotų nustatymas

Didelių sklypų plotus topografiniuose planuose ir žemėlapiuose galima matuoti planimetru dalimis arba derinant grafini ir mechanini būdus. matuojamą plotą įbrėžiama apytiksliai lygiaplotė geometrinė figūra: trikampis, stačiakampis, trapecija arba apskritimas. Išmatavus jos elementus, skaičiuojamas plotas

Planimetru išmatuojami teigiami ir neigiami plotai, kurie yra tarp kontūro linijos ir įbrėžtos figūros. Tada skaičiuojama šių plotelių algebrinė suma AP. Ieškomojo sklypo plotas lygus

Kitas didelių plotų kombinuotas skaičiavimo būdas yra naudojamas nustatant ūkių plotus. Jo esmė ta, kad plotai skaičiuojami pagal ūkių ribų posūkio taškų stačiakampes koordinates, gautas išmatavus geodeziniais prietaisais lauke arba topografiniuose žemėlapiuose bei planuose digitaizeriu (kartometru). VTU Geodezijos katedros atlikti tyrimai rodo, kad ūkių ribų posūkio taškų koordinatės, matuojant geodeziniais prietaisais lauke, gaunamos su 2 m, o digitaizeriu fotoplanuose — su 5,5 m paklaida.

Ūkių plotų absoliutinės paklaidos gautos ne didesnės kaip 1,6 ha, o santykinės kinta 1:2000-1:8000. Šis plotų skaičiavimo būdas ypač efektyvus naudojant ESM.

Kampų matavimo principas

Geodeziniais metodais matuojami kampai horizontaliojoje arba vertikaliojoje plokštumose. Atitinkamai kampai skirstomi į horizontaliuosius ir vertikaliuosius. Pavyzdžiui, horizontalųjį kampą sudaro šio kampo kraštinių OA ir OB projekcijos horizontaliojoje plokštumoje. Vertikalųjį arba polinkio kampą v, vertikaliojoje plokštumoje W sudaro tašką A su horizontaliąja kryptimi. Vertikalusis kampas gali būti teigiamas arba neigiamas pagal tai, ar taškas A aukščiau, ar žemiau horizontaliosios krypties.

Matuojamo horizontaliojo kampo viršūnėje centruojamas ir nustatomas gulsčiai skritulys su padalomis. Prietaiso žiūronu vizuojama paeiliui p taškus A ir B bei skritulyje atskaičiuojama jų ir a2. Atskaitų skirtumas a2—ai ir bus matuojamasis kampas.

Vertikalusis kampas matuojamas prietaisu, kuriame yra vertikalusis skritulys su padalomis, žiūronas ir priemonė skritulio atskaičiavimo nuliniam indeksui O nustatyti į vertikalią padėtį. Atskaita a pagal šį indeksą bus vertikalusis kampas v.

Elektroninis prietaisas, kuriuo automatiškai matuojamos grafinės taškų koordinatės.