TURTINGIAUSIAS VENGRIJOS ŽMOGUS

Stalininio režimo metu, kai Vengrijoje “viešpatavo” Rakošis, Endrė Sasas dirbo dailininku propagandistu, Jis nutapė dešimtis Stalino ir kitų to meto politinių veikėjų portretų. Tais laikais niekas ne nenumanė, jog šis Transilvanijos aristokratas, praradęs visą turtą dar gyvendamas Rumunijoje, taps turtingiausiu žmogumi Vengrijos respublikoje. 1970 metais, gavęs Kanados viza, Sasas išvyko iš šalies. Iš Kanados nuvažiavęs i JAV, jis per 3 mėnesius tapo milijonieriumi. Ekscentriškas ir talentingas dailininkas sužavėjo amerikiečius. Amerikoje Sasas pardavė daugybe savo paveikslų, freskų, piešinių.

“Grįžau į Vengriją, nes pajutau, jog ima kankinti nostalgija. Vyriausybei padovanojau sraigtasparnį. Paskui viename porceliano fabrike įkūriau dizaino studija”. Saso porcelianas dengiamas plonu aukso sluoksniu. Fabrikas gamina vazas ir inkrustuoja muzikos instrumentus, kuriuos perka viso pasaulio kolekcionieriai. Budapešto metro ir “Hiltono” viešbutis papuošti Saso freskomis. Dabar visus biznio reikalus kontroliuoja pats dailininkas.

Sasas pats nesuskaičiuoja savo turtu. Per mėnesį jis parduoda apie 200 paveikslų, iš kurių kiekvienas kainuoja nuo 5 iki 100 tūkstančių dolerių, o taip pat apie 100 grafikos lakštų. O kur dar pelnas, gaunamas už autorines iš dizaino studijos ir teises?!

“Vienąkart apsispręsiu ir nusisamdysiu žmogų, kuris galės man pranešti, kiek turiu pinigų.” Sasas vairuoja vienintelį kadilaka Vengrijoje -— jis turi jų 12! Bet…. “Turėjau tikrą kadilakų kolekcija, tačiau teko didesne pusę jų prarasti. Ką darysi — skyrybos… Su buvusia žmona pasidalinau ir vilas, ir Pikaso paveikslų kolekciją. Mano nuotykiai su moterimis brangiai kainavo: 70 milijonų dolerių”.

60-ties metų sulaukęs Sasas tebėra žavus. Tą tvirtina ir jo naujoji 23-ejų metų žmona, kuri rengiasi ir gyvena kaip tikra princesė. Endre Sasas pats išrenka žmonai papuošalus ir vakarines sukneles Niujorko Penktosios aveniu parduotuvėse. “Tai mano mūza, mylimoji, mano vaikas ir žmona viename žmoguje.”

Dailininkas įkūrė savo vardo fondą. Šie pinigai jam leis pasikviesti į savo pilį prie Balatono ežero dailininkus iš viso pasaulio. “Siūlau jiems dviejų mėnesių viešnagę, o taip pat įvairių pramogų: teatrą, jodinėjimą, žvejybą. Su sąlyga, jog paliks Vengrijoje dalelę savo talento” iš tiesų — Vengrija pasikeitė.

„Pobedoms buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį Nuo 1949 metų „Pobedos” variklio galia buvo padidinta iki 52 AG (3600 sūkių per minutę). „Pobeda” turėjo tris pavaras važiuoti pirmyn ir vieną atbulinę, jos padangų dydis — 6,00-16. Automobilis svėrė 1460 kg, didžiausias juo pasiekiamas greitis — 105 km per valandą.

„Pobedoms” buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje: iki 1956 metų jos sudarė visos šalies taksi parko pagrindą. Šie automobiliai, gerai pritaikyti mūsų šalies klimatinėms ir kelių sąlygoms, daugelį metų buvo pati populiariausia lengvoji mašina.

„Pobedos” pasirodė besančios ilgaamžės mašinos: šiandien, nors jau nebegaminamos apie 25-erius metus, dar ne viena važinėja mūsų miestuose ir užmiesčio keliais.

Nuo 1948 iki 1953 metų buvo gaminama „Pobedos” modifikacija su atviru kabrioleto kėbulu, kuris turėjo nuleidžiamą brezentinį viršų. 1955 metais Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ištaigingą didesnio pravažumo lengvąjį automobilį su abiem varančiaisiais tiltais — GAZ-M-72. Ši mašina turėjo „Pobedos” kėbulą, o variklį, jėgos pavarą (transmisiją) ir važiuoklę — automobilio GAZ-69.

„GAZ-M-20-Pobeda” modelio automobiliai buvo gaminami dvylika metų. 1956 metų pabaigoje Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ir naujo modelio lengvąsias mašinas „GAZ-21-Volga”. „Volga” visais savo rodikliais buvo pranašesnė, todėl nuo 1958 metų gamykla „Pobedas” gaminti nustojo.

Rekonstruota Maskvos mažo litražo automobilių gamykla 1947 metų pradžioje pradėjo gaminti lengvąsias mašinas „Moskvič-400″. „Moskvičiai” nuo savo pirmtakų (KIM-10) skyrėsi kėbulo išvaizda, buvo patvaresni ir ištaigingesni. Beveik išimtinai skirti individualiam naudojimui, šie nedidukai automobiliai labai greit išpopuliarėjo ir pelnė visuotinį pripažinimą.

„Moskvičiams” nereikėjo didelio garažo, nes jie buvo 3855 mm ilgio, 1400 mm pločio ir 1555 mm aukščio ir daug vietos neužimdavo. Mašina svėrė 845 kg, jos bazė — 2340 mm, o klirensas (atstumas tarp kelio paviršiaus ir žemiausio automobilio konstrukcijos taško) pakankamai didelis — 190 mm. „Moskvič-400″ modelio automobilių komponuotė buvo standartinė — kaip ir visų, kurie turi priekyje įtaisytą varikli. Mašina turėjo keturvietį sedano kėbulą su ketveriomis durimis. Už užpakalinės atlošiamos sėdynės buvo įrengta gana talpi bagažinė, kurią pasidėti daiktus ir nešulius. buvo galima tik iš vidaus. Kėbulo vidaus įranga sudarė keleiviams patenkinamas važiavimo sąlygas.

Automobilio „Moskvič-400″ keturių cilindrų su apatiniais vožtuvais variklis pasirodė esąs ypač patikimas ir patvarus. Svarbiausieji jo parametrai buvo tokie: cilindrų darbo tūris — 1,07 ltr, galia 23 AG (3400 sūkių per minutę), suspaudimo laipsnis — 5,8, cilindro skersmuo — 67,5 mm, stūmoklio eiga — 75 mm. Vykusiai buvo parinktas stūmoklio skersmens ir jo eigos santykis: stūmoklis slankiojo lėtai ir, net varikliui veikiant visu pajėgumu, pasistūmėdavo tik 8,5 m per sekundę. Tai taip pat didino variklio patvarumą.

Pirmosios lenktynės Lietuvoje

Lenktynės, toks retas nemotorizuotoje Lietuvoje renginys, sukėlė nepaprastą susidomėjimą. Tą ankstyvą vasaros rytą, kai buvo paskelbtas startas, prie kelių ir miesteliuose rinkosi dideli žmonių būriai.

Plento dešimtininkai ir sargai budėjo nuo aušros. Jie vėliavėlėmis nurodinėjo važiuojantiems pavojingas vietas. Miestukų gatvėse smalsuolius rikiavo policija tuštindama gatves lenktynininkams. įdomi detalė: Kalvarijos kontrolės punkte teisėju buvo poetas Teofilis Tilvytis.

Pirmųjų varžybų trasa — 230 kilometrų. Plentu eismas nebuvo sulaikytas (o tai ypač pavojinga, nes arkliai labai baidėsi motociklų ir automobilių). Kalvarijoje ir Alytuje turėjo būti kontrolės punktai, paženklinti geltonomis vėliavomis, kiekvienas dalyvis, atvykęs į juos, privalėjo pasirašyti ir gauti registracinį bilietą, kurį vėliau, pasiekęs finišą, įteiks teisėjų komisijai. Be to, lenktynių ruože buvo pažadėta įrengti ir slaptą kontrolės punktą.

Supirkėjų teikiamos paslaugos — brangiai superkame automobilius Šiauliuose.

Taisyklės lenktynininkams leido važiuoti įvairios markės motociklais, net su priekabomis, bet naudoti buvo galima tik benziną be jokių priemaišų. Greitis irgi ribotas: važiuojant per miestus ir miesčiukus neviršyti trisdešimt kilometrų per valandą.

Motociklų varžybos prasidėjo 1928 metų rugpjūčio mėnesio 12 dienos ankstų rytą. Tuo metu Lietuvoje tebeveikė Smetonos režimo paskelbtas karo stovis, apribojąs eismą naktį.

Lenktynininkai startavo vienas po kito kas dvi minutės pagal numerius, kurie prieš dieną buvo paskirstyti burtų keliu. Iš viso pirmyn. šovė 13 pavienių motociklininkų, nors burtus traukė šešiolika. Važiuojančių motociklais su priekabomis atsirado tik trys. Varžybose dalyvavusių motociklų variklių galingumas — nuo 3,5 iki 12 arklio jėgų. Varžybų rengėjai džiaugėsi, kad „tokiame dideliame ir sunkiame prabėgime” neatsitiko nė vienos didesnės nelaimės.

Varžybų organizatoriai buvo apskaičiavę, kad trasą įmanoma įveikti per tris valandas. Tačiau pirmasis lenktynininkas lakūnas Januškevičius grįžo Kauną visus labai nustebinęs per dvi valandas ir dvidešimt devynias minutes. Jis važiavo su dešimties AG „Harley Davidson”. Pakelėje lenktynininkas, apvažiuodamas taisomą plentą, kelis sykius virto, bet vis tiek jo vidutinis greitis viršijo devyniasdešimt kilometrų per valandą.

Senų automobilių supirkimas, tokių kaip smetoniškais laikais jau nebedaug jų išlikę iki šių laikų.

Savaitraštis lenktynininkus pavadino „greitumo velniais”. Pelnytas epitetas, nes anais laikais, kai motorizacija gyveno kūdikio amžių, ir anų dienų keliais važiuoti 90–110 kilometrų per valandą greičiu tikrai buvo nuostabus dalykas.

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga

Užpakalinio vaizdo veidrodžiai ypač svarbūs ir būtini krovininių automobilių ir autobusų vairuotojams. Šiems pagrindinę vaidmenį atlieka dešinysis veidrodis. Tačiau nurodytose transporto priemonėse užpakalinio vaizdo veidrodžiai neužtikrina, kad kelias už automobilio yra laisvas, nes juose, deja, nematyti kelio tiesiog už mašinos. Ignoruojant šią aplinkybe, ne kartą įvyko nelaimė kelyje, kai nematant buvo suvažinėti pagyvenę žmonės arba vaikai, esantys už automobilio.

Todėl kelių eismo taisyklės primygtinai rekomenduoja vairuotojui prašyti pašalinio asmens, kuris būtų šalia automobilio ir „padėtų” jam važiuoti atbuline eiga.

Užpakalinio vaizdo savo paskirtį visiškai atlieka tik tuo atveju, kai jie švarūs, taisyklingai pastatyti ir yra atitinkamų matmenų. Šiuolaikiniuose krovininiuose automobiliuose ir autobusuose, tramvajuose ir troleibusuose išoriniai veidrodžiai nejudamai pritvirtinami ant didelių konsolių. Be to, vairuotojas gali naudotis dar keletu didelių veidrodžių, kurie leidžia jam laisvai stebėti, kas vyksta transporto priemonės viduje. Tai ypač svarbu, stebint kaip įlipa ir išlipa keleiviai, pavyzdžiui, jiems įlipant į maršrutinį autobusą, troleibusą arba tramvajų ar iš jų išlipant.

„Žema” saulė

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga. Kelias labai blizga, atspindėdamas spindulius, o stovintys arba juo važiuojantys automobiliai atrodo kontrastingai juodi. Žmonių siluetai ant kelio išnyksta saulės disko blizgesyje, nes mūsų akių vyzdžiai, apribodami praleidžiamos į akį šviesos kiekį, maksimaliai susiaurėja. Dėl to pablogėja ir šešėlyje esančių daiktų matomumas.

Keliui periodiškai kertant šešėlius, kuriuos nutiesia pakelės objektai, vairuotojo, patekusio į šešėlį, regėjimas staiga sumažėja, nes akių vyzdžiams reikia tam tikro laiko, kad prisitaikytų prie staigaus šviesos intensyvumo sumažėjimo.

Važiuojant prieš „žema” saulę, automobilio valdymui, tiek šviesos, tiek ir šešėlio ruožuose, reikia žymiai labiau sutelkti dėmesį. Be to, pažymėtina, kad, važiuojant prieš saulę, pastebimai nublanksta šviesoforų, kitų automobilių „stop” signalų ir posūkio rodiklių spalvos. Todėl jie nepakankamai atkreipia vairuotojų dėmesį.

Kovoti su traumatizmu keliuose – vadinasi, kovoti su eismo nelaimėmis

Padėtis šiek tiek pagerėja, nors ir nėra visiškai normali, kai „žema” saulė šviečia vairuotojui į nugarą.

Šiuo atveju prieš automobilį driekiasi ilgas šešėlis, kurio ribose pablogėja kelio ir žemų kliūčių matomumas. Užpakalinio vaizdo veidrodžiai spindi, akindami ir versdami vairuotoją palenkti galvą į šoną. Priekinis stiklas, iš vidaus apšviečiamas „žemos” saulės spindulių, tampa pilkas, blizgančios dulkių dalelės sudaro lyg užuolaidą, kuri pablogina kelio matomumą.

Kai saulė šviečia iš užpakalio, esti labai sunku atskirti šviesoforo signalus, o užpakaliniai automobilio žibintai, žaižaruodami atspindėta • saulės šviesa, neleidžia vairuotojui nustatyti, kuris jų dega, kuris ne. Tokioje situacijoje beveik negalima pastebėti įjungto posūkio rodiklio arba „stop” signalo. Jeigu saulė ilgą laiką šviečia iš užpakalio, vairuotojas turi važiuoti taip, kad jo automobilio šešėlis kristų ant priekinio automobilio. Tada būna žymiai lengviau stebėti šio užpakalinius žibintus.

Iš šono šviečiančią „žemą” saulę vairuotojui lengviau pakęsti, nors ji taip pat jam pridaro nemalonumų, kelyje nutiesdama labai kontrastingus šešėlius.

Negalima viršyti nustatyto greičio ir likti nenubaustam

Visais šiais atvejais reikia naudotis skydeliu nuo saulės; jis pagerina kelio matomumą. Beje, nerekomenduojama dėvėti tamsių akinių, nes jie silpnina kelio ruožų apšvietimo ryškumą ir tuo pat metu sumažina šešėlyje esančių vietų ir daiktų matomumą.

Kadangi važiuoti, saulei leidžiantis ir kylant, yra nemalonu ir ne-saugu, vairuotojai turi to vengti. Jeigu jau važiuoti tenka, privalu būti ypač atsargiam ir pasiruošusiam netikėtoms ir nemalonioms kelių eismo situacijoms.

Veiklos informacinės architektūros modelis

Veiklos informacinės architektūros modelis (apibendrintas)

IS architektūros elementų identifikavimas veiklos modelyje

Toliau pateikti sudaryti įmonės modeliai bei konkrečių modelių objektų skirstymas į domenus. Naudojami tokie sutrumpinimai: verslo domenas – VD, informacijos (duomenų) domenas – ID, informacinių procesų domenas – IPD, technologinių procesų domenas – TPD, darbo vietų domenas – DVD

Veiklos sąveikų modelio analizė architektūriniu požiūriu

Veiklos sąveikų modelio analizė architektūriniu požiūriu paveiksle pateiktame veiklos sąveikų modelyje nurodyta organizacijos objektų priklausomybė konkretiems veiklos IA domenams:

•  duomenų srautai priklauso duomenų domenui (DD), materialūs srautai priklauso technologinių procesų domenui TPD;

•  administraciniai padaliniai (veiklos srities objektai) priklauso biznio domenui, jeigu jie priima sprendimus, jei tik apdoroja informaciją (pirminius duomenis) – priskiriami technologinių procesų domenui TPD;

•  gamybiniai padaliniai priklauso technologinių procesų domenui TPD.

Taikomųjų uždavinių modelio analizė architektūriniu požiūriu

Taikomųjų uždavinių modelį paskirstysime pagal organizacijos architektūros domenus.

Šiame modelyje nagrinėjami use case (pažymėti ovalu) yra arba veiklos procesai (tada jie priklauso biznio domenui) arba taikomieji uždaviniai (tada jie priskiriami informacinių procesų domenui).

Informacijos srautai tarp dalyvių ir biznio procesų (arba taikomųjų uždavinių) gali būti klasifikuojami kaip duomenų domeno komponentai (jei tai saugomi duomenys) arba veiklos domeno komponentai (jei tai analitinės suvestinės, ataskaitos,) arba kaip technologinių procesų domeno komponentai (jei tai pirminių duomenų įvedimui skirti dokumentai ar formos).

2.3. Komponentinio IS projektavimo metodo principai

Komponentinis projektavimas teoriškai turi daug privalumų, iš kurių svarbiausias – pakartotino komponentų panaudojimo galimybė. Dėl šios savybės padidėja IS kūrimo produktyvumas, IS palaikymo ir modifikavimo galimybės, o lygiagrečiai sutrumpėja IS projekto kūrimo ciklas ir sumažėja kaštai.

IS projekto lygmens komponentai projektuojami pagal modeliu pagrįstą (model-driven) projektavimo paradigmą, kurioje komponentai paveldi aprašus iš veiklos proceso modelio. IS komponentai turi būti visiškai save aprašantys. Tai reiškia, kad IS komponentas turi aiškiai apibrėžtą interfeisą ir atitinka nurodytą elgseną, bendrą visiems sistemos architektūros vidaus komponentams.

Aptariamas metodas aprašo architektūrinio IS projektavimo etapą, kuriame identifikuojami IS projekto komponentai ir jų sąsajos (interfeisai). Toliau, detalaus projektavimo etape, komponentai turi būti specifikuojami, parengiant projektą IS programinės įrangos generavimui.

Komponentinio projektavimo požiūriu IS projekto komponentai (IS projekto komponentai lentelė) yra skirstomi į:

vartotojo sąsajos komponentus (meniu, ekrano formos, ataskaitos),

duomenų komponentus (duomenų bazėse ar duomenų saugykloje talpinami informacijos vienetai),

funkcinius komponentus (skaičiavimai ir taikomųjų uždavinių logika).

IS projekto komponentus identifikuoja projektuotojas, CASE sistemos aplinkoje analizuodamas darbų sekų modelį, kuris aprašo konkrečią veiklos funkciją ar procesą. Taip projektuotas sudaro komponentinį sistemos modelį, kuris aprašo identifikuotus IS komponentus ir jų sąveikas.

Toliau sudaromi žemesniųjų lygmenų komponentiniai sistemos modeliai, taip tikslinama IS komponentų sudėtis ir specifikacijos.

Detalaus IS komponentų specifikavimo etape gali būti naudojami atitinkami objektiniai modeliai (UML, OML).

IS projekto komponentai

Veiklos domenas Žymėjimas IS komponentas
Verslo procesų domenas (biznio domenas) BD VARTOTOJO SĄSAJA (vadybos lygmens): Formos, skirtos duomenų peržiūrai ir analizei, ataskaitos, užklausos
Informacijos domenas (duomenų DD DUOMENŲ KOMPONENTAI: Saugomi duomenys (Duomenų bazių ir duomenų sandėlių turinys)
Informacinių procesų IPD FUNKCINIAI IS KOMPONENTAI (taikomieji uždaviniai): skaičiavimo procedūros, informacijos tvarkymo procedūros, procedūros, užpildančios duomenimis formas ir ataskaitas,
Technologinių procesų domenas technologinių, operacijų) TPD VARTOTOJO SĄSAJA (gamybos ir valdymo technologinių procesų lygmens): Gamybos operacijos; Pirminių duomenų įvedimo ir koregavimo formos
Aplinkos domenas DVD IŠORINIO VARTOTOJO SĄSAJA: Išoriniams vartotojams skirtos duomenų peržiūros formos, Užklausos, ataskaitos

IS projekto komponentus realizuoja programinės įrangos lygmens komponentai. Programinės įrangos lygmens komponentas yra programinės įrangos objektas, sąveikaujantis su kitais komponentais, atliekantis tam tikrą funkciją ar aibę funkcijų. Komponentų valdymo ir funkcionavimo optimizavimo priemonės naudoja vieningą komponentų aprašų saugyklą.

Automobilio Mercedes atsiradimo istorija

Neapsirikime manydami, kad visur Daimleris naudoja tą patį savo variklį, kurį su Maibachu sukonstravo 1884 m. Variklius jis visą laiką tobulino siekdamas, kad jie galėtų padaryti daugiau sūkių: nuo 250 sūkių per minutę jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris gavo dviejų cilindrų 3,75 arklio jėgos galios variklio patentą.

Daimlerio varikliai netrunka pagarsėti. Įvairios šalys perka leidimus pačioms gaminti šiuos variklius (licenzijas). 1890 m. įkuriama Daimlerio automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), kuri pradeda automobilių gamybą su šio garsaus išradėjo ištobulintais vidaus degimo varikliais.

Pats laikas čia prisiminti, kad Daimleris kūrė ne vienas. Jo padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis į automobilio sukūrimą bei automobilizacijos plėtojimą taip pat yra nemažas ir visiškai neginčytinas. Daimlerio garsas kiek užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus, nes jis pats pasirinko geriau likti šešėlyje negu rungtis su draugu dėl šlovės, kurią, matyt, nelabai vertino. Tačiau Maibacho techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų nei Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių kuriuos dabar yra superkami.

Kartu su Daimleriu Maibachas projektavo, konstravo ir gamino patobulintų vidaus degimo variklių pavyzdžius, o kartu dvitakčius ir keturračius savaeigius ekipažus, kitas transporto priemones. Darba, abu išradėjai buvo pasidaliję: Daimleris projektavo ir kūrė viso variklio ar automobilio apmatus, o Maibachas, pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų ar mazgų konstrukcinių sprendimų. Išradimų ir juos patvirtinančių patentų Maibachas su Daimleriu turi beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių ar jų variklių patentus, o Maibachas — atskirų automobilio ar variklio detalių bei elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos, paskirstymo mechanizmo ir kt. Savaime suprantama, be šių sudedamųjų dalių nebūtų atsiradęs ir pats automobilis.

Daimlerio automobilių bendrovė turėjo savo skyrius Anglijoje, Australijoje ir kitur. Šios firmos prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m., kai buvo pagamintas Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas reklamos sumetimais pasiūlė jj pavadinti „Mercedes” (vietoje jau šiek tiek nusibodusio „Daimler”). Egzotiškai skambantis ispaniškos kilmės Moteriškas vardas turėjo teikti automobiliui patrauklumo ir žavesio. Beje, tai buvo gražuolės Jelineko dukters vardas.

Tokia vėliau tapusių labai populiariais automobilio vardo istorija. Nuo to laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kurie vėliau buvo supirkti Klaipėdoje kad net pamiršta, jog tai iš tikrųjų gyvenusios merginos vardas.

Rožių sodinimas ir kiti darbai

Sodinimas.
Rožes galima auginti įvairiuose šiltnamiuose, svarbiausia, kad jos gauti pakankamai šviesos.

Šiltnamyje rožės gali būti sodinamos 120 cm pločio ir ne mažiau kaip 40 cm aukščio lysvėse arba lygiame paviršiuje. Racionaliausia viename šiltnamyje auginti vienos veislės rožes. Sodinimo schema ir tankumas priklauso nuo veislės biologinių savybių. Takus reikia daryti 50-55 cm pločio. Į 1 m2 naudingo ploto pasodinama 9-12 rožių. Labai augančių rožių tankiai sodinti nepatariama, nes išsikeroję krūmai stelbia silpniau augančius. Žemaūgės ir savašaknės rožės sodinamos tankiau (14-16 vnt./m2).

Pastaruoju metu rožės dar auginamos dviejų eilučių juostomis, kuriose atstumas tarp augalų 15-20 cm, tarp eilučių – 20-25 cm, o tarp kiekvienos juostos 80-100 cm. Taip pasodintos rožės gerai apšviečiamos saulės, todėl vienodžiau auga ir gerai šakojasi. Be to, jos geriau vėdinasi, būna sveikesnės, mažiau puola kenkėjai.

Vazonuose išaugintos skiepytos ir savašaknės rožės sodinamos su žemės gumulu. Duobių ar vagučių gylis ir dydis turi būti toks, kad jose laisvai tilptų šaknys ir jų galai nebūtų užriesti į viršų.

Įskiepyti rožių krūmai sodinami taip, kad skiepijimo vieta būtų 5 cm žemiau Substrato paviršiaus. Skiepijimo vieta iš pradžių žemėmis neužberiama, o paliekama duobutėje. Vėliau, rožėms pradėjus gerai augti, duobutė užpilama žemėmis. Savašaknės rožės sodinamos šiek tiek giliau, negu prieš tai augo. Pasodinus gausiai palaistoma. Po 2-3 dienų rožes reikia gerai apžiūrėti, per giliai pasodintas pakelti, o per sekliai – pasodinti iš naujo.

Temperatūra.
Tik ką pasodintoms rožėms pirmąsias 5 dienas šiltnamio temperatūra turi būti 20-22°C, o substrato – 16-18°C. Vengti skersvėjų. Vėliau, kol formuojasi krūmai, dieną temperatūra 18-20°C, o naktį – 16°C. Vėlesniu rožių vegetacijos laikotarpiu, kol išauga 0,7-1 cm skersmens žiedpumpuriai, šiltnamio temperatūra turi būti dieną 20-22°C, naktį – 18°C. Susiformavus žiedpumpuriams, temperatūra dieną 18°C, naktį 16°C. Esant žemesnei kaip 15°C temperatūrai ir didelei oro drėgmei, rožės dažniau serga grybinėmis ligomis.

Rožėms ilsintis optimali šiltnamio temperatūra 2-3°C, o substrato 5-6°C, tačiau praktiškai šito pasiekti neįmanoma ir paprastai ji laikoma 5-7°C.
Pasibaigus rožių poilsiui, kad sušiltų dirva ir išbrinktų žiedpumpuriai, pirmąsias 10 d. šiltnamio temperatūra turi būti 10-12°C, o vėliau reikia kelti iki 18 20°C dieną ir 15–16°C naktį. Kai žiedpumpuriai būna žirnio dydžio, esant būtinam reikalui, dienos temperatūrą galima sumažinti iki 16°C, tačiau tai nerentabilu, nes tada rožės žydės vėliau. Vasarą aukštesnė kaip 30°C temperatūra rožėms kenksminga, ypač tada, kai būna didelis jos skirtumas tarp dienos ir nakties. Šiuo atvejų šiltnamį tenka pritemdyti, o naktį išlaikyti ne žemesnę kaip 15°C temperatūrą.

Šviesa.
Didelės reikšmės rožių derliui ir kokybei turi šviesos intensyvumas. Žiemą papildomas švietimas lempomis DRLF-400 paankstina žydėjimą. Optimalus šviesos galingumas – 150-200 W/m2. Lempos turi būti pakabintos 70-100 cm atstumu nuo augalų viršūnių. Papildomai šviečiama tiek laiko, kad bendras dienos ilgis būtų 16 val. Pradedama šviesti, kai po poilsio išauga stiebai, turintys 4- 5 lapus.

Laistymas.
Substrate trūkstant drėgmės, susidaro didesnė druskų koncentracija, rožės blogiau auga. Per dažnai laistant, didėja ne tiktai grunto, bet ir oro drėgmė, todėl rožės pradeda sirgti. Geriau laistyti rečiau, tačiau taip, kad substratas vienodai sudrėktų visoje šaknų zonoje. Laistomo vandens temperatūra turi atitikti šiltnamio oro temperatūrą arba būti 2-3°C aukštesnė. Laistoma iš ryto, kad iki vakaro nuo lapų nudžiūtų vanduo.

Pavasarį rožės paprastai laistomos kartą per savaitę, vasarą kas 4-5 d., priklausomai nuo temperatūros, o rudenį ir žiemą 1-2 kartus per mėnesį. Besiilsinčios rožės nelaistomos.

Po poilsio pirmą kartą rožės gausiai palaistomos iki 30-35°C pašildytu vandeniu. Tada greičiau įšyla substratas ir išbrinksta pumpurai.
Rožėms labai trūkstant vandens nors ir trumpą laiką, gali paruduoti lapų pakraščiais. Kai jo tiktai šiek tiek trūksta, tačiau ilgesni laiką, susmulkėja lapai pradeda medėti. Vertėtų atsiminti, kad rožėms gali trūkti vandens dėl silpnos šaknų sistemos arba oro trūkumo žemėje.

Linksmas, nuotaikingas žemaičių liaudies šokis – Gyvataras

Linksmas, nuotaikingas žemaičių liaudies šokis. Jis sukomponuotas taip, kad žingsniai kiekviename posme per visą šokį kartojami tie patys, keičiasi tik šokėjų išsidėstymas.

Šokio muzika dviejų dalių. Kiekviena iš jų kartojama po du kartus ir turi po 16 taktų. Grojant pirmąją dalį, šokėjai šoka Gyvataro žingsniu, o grojant antrąją sukiniais, dvigubu ir trigubu žingsniais. Tempas vidutiniškas. Metras —2/4.
ŠOKIO ŽINGSNIAI

  1. Gyvataro žingsnis.

Žingsnis labai ilgas, nes susideda iš keleto žingsnių: spyruoklinio, sutrepsėjimo, keturių šoninių ir sukinio. Visas šis junginys trunka aštuonis muzikos taktus. Atliekamas grojant pirmąją muzikos dalį. Išeities padėtis — normali.

1 taktas spyruoklinis žingsnis:
„viens” — statyti dešinę koją pirmyn ant žemės kulnu, tuo pat metu ant kairės truputį pritupiant;
„du” — pakelti sulenktą dešinę koją po savimi taip, kad jos pėda būtų prie kairės kojos blauzdos ir tuo pat metu truputj pašokti aukštyn, pasispiriant kaire koja.

2 taktas — sutrepsėjimas:
„viens” treptelti dešine koja šalia kairės;
„ir” treptelti kaire koja šalia dešinės;
„du” treptelti dešine koja šalia kairės.
Sutrepsėjimo metu galvos žemyn nelenkti.

3 taktas — spyruoklinis žingsnis kaire koja:
„viens” statyti pirmyn ištiestą kairę koją ant žemės kulnu, tuo pat metu ant dešinės truputį pritupiant;
„du“ pašokti aukštyn, pasispiriant dešine koja, ir tuo pat metu sulenktą kairę koją pakelti po savimi taip, kad jos pėda būtų prie dešinės kojos blauzdos.

4 taktas — sutrepsėjimas:
„viens” treptelti kaire koja šalia dešinės;
„ir” treptelti dešine koja šalia kairės;
„du” treptelti kaire koja šalia dešinės.

5-6 taktai keturi šoniniai žingsniai:
— žengti dešine koja dešinėn;
— pristatyti kairę koją šalia dešinės, o dešinę išmesti į šoną naujam žingsniui;
dar trys šoniniai žingsniai ta pačia kryptimi.

Gyvataro žingsnis dažniausiai atliekamas poromis su tam pritaikytais šokių bateliais, susikabinus abiem neperkryžiuotom rankom. Šokant poromis, vyras ir mergina pradeda dešine koja. Šoninius žingsnius abu daro ta pačia kryptimi, rankomis nepasileisdami: vyras daro kairėn, mergina dešinėn. Rankas sudeda ant klubų tik sukinio- metu. Sukasi vienas nuo kito: vyras per kairi petį, o mergina per dešinį. Antrą žingsnį pradeda vėl dešine koja, tačiau šoninių žingsnių metu eina priešinga kryptimi, todėl vėl grįžta atgal į tą pačią vietą. Sukinio metu sukasi per kitą petį: vyras per dešinį, mergina per kairį.

Darant Gyvataro žingsnį į dešinę pusę, antro sutrepsėjimo pabaigoje (trečias treptelėjimas — ketvirto takto „du”) kūno svoris pereina ant kairės kojos, o darant į kairę, kūno svoris lieka ant dešinės kojos. Tada paskutinį kartą reikia treptelti kaire koja, neperkeliant ant jos kūno svorio.

2.Sukinys.
3.Dvigubasis.
4.Šoninis.
5.Trigubasis.
Visi šie bendrieji žingsniai yra tokie pat, kaip kituose šokiuose, todėl atskirai neaprašomi.

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos

Neparazitinės gėlių ligos

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos, maisto medžiagų trūkumo arba pertekliaus.

Drėgmės trūkumas dirvoje sukelia įvairių augalo antžeminių dalių vytulį, džiūvimą, lapą kritimą pirma laiko. Trūkstant dirvoje drėgmės, krinta azalijų lapai, ciklameną žiedkočiai išauga trumpi (žiedai po lapais), gelsta ir vysta daugelio gelią lapai. Dėl nenormalaus vandens režimo (po ilgos sausros gausūs krituliai arba po išdžiūvimo gausiai palaisčius) plyšta, sproginėja tulpių, chrizantemų, pelargonijų stiebai, krinta didžiažiedžių begoniją žiediniai pumpurai.

Drėgmės perteklius dirvoje skatina šaknų ir apatinės stiebo dalies puvinius, geltimą. Fiko apatinieji lapai dėl drėgmės pertekliaus gelsta, ant jų susidaro didelės tamsios dėmės. Drėgmės perteklius padeda plisti ir daugeliui parazitinių grybą bei kenkėją.

Šilumos trūkumui ypač jautrūs gėlių daigai ir jauni augalai. Dėl šilumos trūkumo ilgai dygsta sėklos, silpnai auga daigai, o silpnus daigus dažnai puola įvairūs dirvos grybai — diegavirtės sukėlėjai. Dėl šilumos trūkumo begonijų ir fuksiju lapai nusidažo intensyviai raudona spalva, sukulentams pūva apatine stiebo dalis. Vėlyvos pavasarinės šalnos dažnai sunaikina šalčiui jautrius jurginus ir rožes.

Šilumos perteklius sukelia azaliją pumpurą kritimą, nuo jo pasikeičia kaktusų spalva—jie parausvėja.

Šiltame šiltnamyje paliejus gėles šaltu vandeniu, ant lapą susidaro geltonos dėmės. Žiemą per daug šiltai laikytų jacintą žiedkočiai vėliau išvirsta, šviesos trūkumą gėlės ypač jaučia žiemą šiltnamiuose. lis pasireiškia lapų blyškumu, stiebų ištįsimu ir iškrypimu. Jei chrizantemos ir pelargonijos žiemą negauna pakankamai šviesos, tai pavasarį, dauginimo metu, didelė dalis auginių žūva nuo juodosios kojelės. Jeigu šiltnamiuose trūksta šviesos, reikia atitinkamai sumažinti ir temperatūrą.

Šviesos perteklius gėles veikia panašiai taip, kaip temperatūros perteklius: pasikeičia kaktusą ir kitą gėlių spalva — jos parausvėja. Iš stipriai apšviestos patalpos gėles staigiai pernešus į užpavėsintas, lapai pradeda ruduoti ir kristi. Pavėsį mėgstantieji augalai, laikomi stipriai saulės apšviestoje patalpoje, gelsta ir ruduoja.

Dėl per didelės oro drėgmės ant daugelio augalų (begonijos, pelargonijos, klivijos ir kt.) lapą ir stiebą pasireiškia sukamštėjimas, o kaktusą audiniai pasidaro stikliški, neatsparūs puviniams. Chrizantemą ir pelargoniją žiedkočiai dėl per didelės oro drėgmės sprogsta, plyšta (ypač tam jautrūs jacintai, iš sausos patalpos staigiai pernešti į labai drėgną patalpą). Didelė oro drėgmė skatina daugelio grybinių ypač kekerinio puvinio, plitimą.

Maisto medžiagą trūkumas arba perteklius taip pat sutrikdo gėlių augimą. Trūkstant azoto, gėlių lapai būna smulkūs, šviesiai žalios spalvos; jie džiūsta, tačiau nenukrinta, o kabo ant augalo.

Nuo azoto medžiagą pertekliaus susidaro daug vegetatyvinių organų— lapą, o generatyvinių— žiedą mažai. Dėl azoto pertekliaus gėlės žydi vėliau ir sumažėja ją atsparumas įvairioms gėlių ligoms ir ją sukėlėjams.

Trūkstant kalio, ruduoja gėlių lapą viršūnės, išlinksta stiebai, lapą tarp gysliai pašviesėja, o kai kada lapai būna kreivi, nenormalūs.

Nuo kalio pertekliaus ruduoja lapų kraštai, žiedai netenka geros išvaizdos, žiedlapiai išsikraipo.

Trūkstant fosforo, lapai nusidažo rausva arba violetine spalva, žiedai būna maži, stiebai ir žiedkočiai trumpi ir ploni.

Trūkstant magnio, gelsta ir apmiršta apatiniai lapai, lapą tarp gysliai ruduoja, o gyslos lieka žalios, šaknys išauga ilgos.

Mangano trūkumui jautrūs viršūniniai jauni lapai; jie pasidaro dėmėti šviesiomis dėmelėmis.

Geležies trūkumą gėlės jaučia dažniausiai daug kalkių turinčioje dirvoje. lis pasireiškia lapą chloroze. Šie požymiai ypač būna ryškūs ant azalijų, kalceoliarijų, ortenzijų, raktažolių ir rožių lapų.

Boro trūkumui jautriausi jauni lapai ir pumpurai. Lapai sustorėja, pasidaro trapūs ir dėmėti šviesiomis dėmelėmis. Trūkstant boro, iš pažastinių pumpurų auga daug ūglių, tarpubambliai sutrumpėja, šaknys pamažu apmiršta.

Trūkstant kalcio, džiūsta ir sukasi lapą viršūnės, kraštai, pumpurai, apmiršta šaknys.

Didelės reikšmės gėlių augimui ir sveikatingumui turi dirvos reakcija, išreiškiama pH.

Kambarinių gėlių dauginimas įvairiausiais būdais

Batai, kuriuos galima įsigyti internete

Norite naujų batų? Kiekvieną sezoną stengiatės atnaujinti savo batų kolekciją? Batai – tai jūsų viena iš pagrindinių silpnybių? Įprastai nepraleidžiate progos apsilankyti nei vienoje jūsų akiratyje pasitaikančioje batų parduotuvėje? Jei taip, akivaizdu, kad išlaidos, kurias patiriate batų įsigijimui, jūsų atveju gali būti pakankamai didelės ir reikšmingos. Kaip bebūtų, fizinis apsipirkimo procesas taip pat yra susijęs ir su kai kuriais kitais nepatogumais, pvz., nedideliu skirtingų prekių asortimentu, didelėmis klientų eilėmis, išpirktomis prekėmis ir kt.

Visa tai įprastai sukuria pakankamai nepalankias sąlygas pirkėjams, kurie ieško jiems aktualių prekių. Bet kuriuo atveju, kai yra kalbama apie naujos avalynės įsigijimą, visuomet labai svarbu rinktis iš kur kas platesnio skirtingos avalynės modelių asortimento. Juk tik tokiu atveju galima daug lengviau surasti mus dominančius ir prie mūsų pasirinkto stiliaus puikiai derančius batų modelius. Taigi, jei jūs iki šiol apsipirkdavote tik fizinėse parduotuvėse, jums vertėtų pagalvoti ir apie internetinį apsipirkimo procesą.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio jums galėtų pasirodyti, kad nepasimatavus batų juos įsigyti yra pakankamai rizikinga, tačiau supraskite, kad jums netikusius batus jūs visuomet galite grąžinti ir pakeisti kitais. Be to, žmonių, kuriems netinka internetu jų įsigyti batai, yra pakankamai nedaug, kadangi kiekvienoje elektroninėje batais prekiaujančioje parduotuvėje ties siūlomais įsigyti batų modeliais yra nurodyti ir konkretūs dydžiai bei avalynės dydžių lentelės. Tai reiškia, kad prieš perkant vienus ar kitus jums patikusius batus jūs galite iš anksto pasidomėti, koks yra konkretaus bato ilgis.

Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad didelė dalis šiuolaikinių elektroninių parduotuvių taiko labai palankias kainas, todėl batų įsigijimas tokiu būdu tampa kur kas labiau prieinamas ir pirkėjams netenka patirti didelių išlaidų. Ką jau kalbėti apie tai, kad naudojantis internetu yra daug lengviau pačiu laiku pastebėti vykstančias akcijas ir taikomas nuolaidas – juk tokiu atveju tereikia užsiprenumeruoti jums patikusios internetinės parduotuvės naujienlaiškį. Be abejo, tai tikrai nėra vieninteliai privalumai, kurie yra neatsiejami nuo internetinių parduotuvių.