Baltymų žiedadulkės turi daugiau negu kai kurių grūdinių augalų sėklos

Žiedadulkės sveikatos tarnyboje Jūs prisilietėte prie žiedo giedrą vasaros dieną, ir ant pirštų pasiliko smulkiausių miltelių. Tai žiedadulkės, kurias bitės renka kaip maisto produktą perams maitinti, vaškui gaminti ir aprūpinti liaukas, gaminančias bičių pienelį. Nuo senų laikų smalsus žmogaus protas stengėsi pakeisti bičių maiste žiedų žiedadulkes kitais produktais — ruginiais, kukurūzų, žirnių miltais. Šie mėginimai buvo nesėkmingi. Oranžerijose bandyta bites maitinti cukraus sirupu ir įvairiais žiedadulkių pakaitalais.

Buvo nustatyta, kad, esant skirtingam baltyminiam maistui, bitės pamaitina nevienodą lervų skaičių per dieną. žiedadulkių reikšmė bičių gyvenime gerai žinoma. Daugiaamžė bitininkystės praktika seniai nustatė, kad gerai vystosi tik tos bičių šeimos, kurios nuo ankstyvo pavasario aprūpintos žiedadulkėmis. Augalai gamina labai daug žiedadulkių. Vienas obels žiedas turi apie 100 tūkstančių, beržo žirginys — 6 milijonus, o kukurūzo varpašluostė — 50 milijonų žiedadulkių. Ypač daug žiedadulkių sudaro ąžuolai, guobos ir kiti medžiai.

Pušyne vasarą oras prisisotinęs žiedadulkių. Kasmet mūsų miškuose, laukuose, pievose ir soduose prapuola daugelis šimtų tūkstančių tonų produkto, kuris turi labai gerų maistinių ir gydomųjų savybių. Įvairių augalų žiedadulkės skiriasi spalva ir atspalviu. žiedadulkių spalva priklauso nuo žiedų, ant kurių pabuvojo bitės. Katilėlio ir facelijos žiedadulkės violetinės, obels ir avietės — baltos arba pilkos, esparceto, baltojo ir raudonojo dobilo, pievinės rugiagėlės — rudos, laukinės dedešvos — mėlynos, kriaušės, persiko, paprastojo kaštono raudonos, erškėčio, lazdyno, agrasto, grikio auksiškai geltonos ir t.t.

Žiedadulkės — tai pirmiausia nepakeičiamas baltyminio pašaro šaltinis. Pavyzdžiui, baltymų žiedadulkės turi daugiau negu kai kurių grūdinių augalų sėklos. Kiekviena žiedo dulkelė, kurią galima pamatyti tik pro mikroskopą, tai sudėtingas daugelio vertingų maistinių ir gydomųjų profilaktinių medžiagų koncentratas. Kiekviena dulkelė turi aminorūgščių, angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės, rafinozės, pentozanų, dekstrinų, krakmolo, celiuliozės), riebalus panašių medžiagų (lecitino, riebalinių aliejų, cholesterolio, viscino), fermentų (fosfatazės, amilazės, invertazės, pepsino, tripsino, lipazės), mineralinių medžiagų (junginių, į kuriuos įeina 28 Mendelejevo lentelės elementai).

Žiedadulkėse yra vitaminų, ypač B grupės, nikotino ir folinės rūgščių Vitamino A jose yra 20 kartų daugiau negu morkose. Kai kurtų augalų žiedadulkės turi hormoninių medžiagų. Kadangi žiedadulkėse yra daug maistinių medžiagų, vitaminų, mikroelementų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, tyrinėtojai jas ėmė bandyti kaip gydomąjį preparatą. Ir žiedadulkės neapvylė mokslininkų ir medikų. Štai tik vienas pavyzdys: VDR vaikams, kuriuos reikia pagerintai maitinti, duodama medaus su sviestu ir žiedadulkėmis; be to, čia žiedadulkes vartojamos kam žaliava pramoniniu būdu vitaminui A gaminti.

Žinomas prancūzų mokslininkas Alenas Kaijansas, didelis augalų žiedadulkių gydomųjų savybių žinovas, savo monografijoje apie žiedadulkes rašo. „Žiedadulkių paslaptis — tai augalų, kuriuos mums pateikė gamta, kad išsigydytume nuo ligų, kuriomis serga žmonės, paslaptis”. Su šiuo gana svariu argumentu negalima nesutikti.

Viena svarbių dermatologijos problemų naujų, efektyvesnių vaistinių preparatų ieškojimas

Užgydydamas pagydau. Viena svarbių dermatologijos problemų naujų, efektyvesnių vaistinių preparatų ieškojimas. Vartojant sintetinius preparatus ir antibiotikus, stengiamasi išvengti arba sumažinti šalutinio veikimo ir alerginių reakcijų dažnį, sąmoningai ketinama daugiau vartoti medicinoje gamtinės, ypač augalinės, kilmės medžiagų. Ieškant naujų chemoterapinių preparatų, kartu daromi ir tyrimai, kurių tikslas — nustatyti, kaip padidinti preparatų gebėjimą įsismelkti į mikroorganizmą — ligos sukėlėją, įveikti mikrobų atsparumą chemoterapiniam veiksniui, padidinti organizmo atsparumą įvairiems išoriniams ir vidiniams aplinkos veiksniams, o tai leis sėkmingai suderinti augalinius antimikrobinius preparatus su antibiotikais ir sintetiniais antimikrobiniais chemoterapiniais vaistais.

Empiriniam ieškojimui šiandien ateina į pagalbą gamtinių medžiagų pradinių struktūrinių modeliavimo metodai, kurių tikslas — gauti reikiamas savybes. Medicinos plėtotės perspektyvų analizė, grindžiama ilgalaikėmis prognozėmis, rodo, kad, tobulinant ligų gydymo metodus, pavyzdžiui, odos ligų, būtina ieškoti būdų, kaip geriau paveikti organizmą numatomo lėtinės odos Iigos (egzemos, žvynelinės ligos, neurodermito ir kt.) paumėjimo laikotarpiu. Šiuo požiūriu augaliniai preparatai, kaip švelniau veikiantys, mažai toksiški, pasižymintys bendromis tonizuojančiomis savybėmis ir padidinantys organizmo atsparumą nepalankioms sąlygoms ateityje veikiausiai įgaus vis didesnės reikšmės. Toliau rašoma apie kai kuriuos augalus, vartojamus odos ligoms gydyti.

Žydinti kosmetika. Kosmetologija, kaip medicinos šaka, pirmiausia kuria higienines priemones odos, plaukų, burnos ertmės priežiūrai, tiria įvairių kosmetinių trūkumų pašalinimo priemones ir metodus. Šiuolaikinės kosmetikos yra keletas krypčių, ir tarp jų ypatingą vietą užima konservatyvioji ir gydomoji profilaktinė. Kosmetologijoje plačiai vartojami biologiškai labai aktyvūs preparatai kosmetiniams trūkumams gydyti ir apsisaugoti nuo jų gerinant medžiagų apykaitos procesus odoje, taip pat jai apsaugoti nuo žalingų meteorologinių ir toksinių veiksnių.

Gėlės

Vaistiniai augalai vartojami veido, rankų, plaukų Ypač naudingi vadinamieji vaistažolių „mišiniai”, arba „arbatos”. Pastaruoju metu mūsų šalyje ir užsienyje gaminama nemažai parfumerijos ir kosmetikos preparatų, kurie turi biologiškai aktyvių medžiagų eterinių aliejų, mikroelementų, vitaminų, organinių rūgščių arba kai kurių vaistų formų (ekstraktų, sulčių, tinktūrų, antpilų). Medicinoje plačiai vartojamos įvairios sutraukiančiosios, priešuždegiminės, balinančiosios priemonės.

Sutraukiantieji vaistai, standindami odą, kurį laiką ją dezinfekuoja, naikina infekciją (ąžuolo žievė, rūgšties gyvatžolės šaknastiebis, jonažolės žolė, granatmedžio žievė, ramunės, žiedai ir kt.). Riebi oda dažnai būna panaši į apelsino žievelę, atrodo šiurkštesnė, blizga. Išsiskiriantis odos riebalų perteklius sudaro kamščius riebalų liaukų ištekamosiose angelėse, vadinamuosius „juodus taškus”. Padidėjusio odos riebumo priežastis — vidaus sekrecijos liaukų, nervų sistemos, skrandžio ir žarnyno normalios veiklos sutrikimas. Kad nebūtų spuoginio išbėrimo esant padidėjusiam riebalų veido oda trinama spiritine 30 % medetkos tinktūra.

Strazdanos — įgimta kai kurių žmonių odos savybė

Daugeliui kelia nerimą strazdanos ir pigmentinės dėmės, ypač pavasari ir vasarą. Strazdanos — įgimta kai kurių žmonių odos savybė. Dažniau pasitaiko jos šviesiaplaukiams, būna nuolat, žiemą išblykšta, bet visiškai neišnyksta. Pavasarį, saulėtomis dienomis būtina prieš išeinant lauką patepti veido odą plonu sluoksniu specialaus apsauginio kremo nuo nudegimo „Luč”, „Sčit”, „Beriozovoja emulsija”, „Zemlianičnyj” ir kt. Strazdanoms pašalinti vartojami lupimąsi sukeliantys ir balinantys vaistai. Kuriuos iš jų pasirinkti, priklauso nuo odos jautrumo ir viso organizmo būklės. Namuose strazdanoms pašalinti galima vartoti lupimąsi sukeliančius kremus, kuriuos gamina pramonė: „Cistotel”, „Vesenij”, „Moločaj” ir kt.

Kremas „Moločaj” balina, nuo jo strazdanos ir pigmentinės dėmės išblykšta. Toks efektas gaunamas dėl to, kad , šiam kremui vartojami vaistinių augalų (karpažolės ir fitolakos) antpilai. Kadangi receptūroje yra Ianolino, spermaceto, persikų aliejaus ir kitų eterinių medžiagų, šis kremas kartu gerai suminkština ir maitina odą. Natūralūs levandos ir kraujažolės riebalai suteikia jam antimikrobinių ir priešuždegiminių savybių, savitą lauko gėlių aromatą. Kremas tepamas ant nuplautos arba losjonu nuvalytos odos, esant strazdanoms — lygiu sluoksniu kaip kaukė, o esant pigmentinėms dėmėms — ant pačių dėmių. Po 1 2 valandų kremo likučiai nuvalomi popierine servetėle. kosmetologines įstaigas dažnai kreipiasi žmonės, turintys vadinamąją vystančią odą.

Senatviniai pakitimai odoje gali pralenkti vidaus organų senėjimą arba, atvirkščiai, nuo jų atsilikti. Odai turi įtakos visų vidaus organų ir sistemų veikla, ypač vidaus sekrecijos liaukų, taip pat emocinė būsena. Per didelis protinis krūvis, neracionalus jėgų eikvojimas, neišsimiegojimas, nepakankamas buvimas gryname ore, rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, netvarkinga mityba blogai veikia. odą ir paspartina per ankstyvą jos vytimą. Gydytojų kosmetinės galimybės papildo tas priemones, kurių tikslas — pašalinti odos vytimo priežastis.

Gėlės

Gerai padeda masažas, kaukės, aliejiniai kompresai. Prieš darant maitinamąją kaukę, kaklo oda patrinama tamponu, suvilgytu agurkų arba citrinos sultimis, kurių galima pridėti ir į maitinamuosius kremus. Dažnai vartojamas mišinys, kurio receptą pasiūlė Leningrado gydytojai. Išverdamos 2 bulvės, nulupamos, sugrūdamos, į karštą košę įdedama 1 arbatinis šaukštelis alyvų aliejaus ir glicerino. Šis mišinys tepamas ant marlinės servetėlės, kuri dedama ant kaklo, marlė iš viršaus uždengiama tankiu audiniu ir gerai apvyturiuojama. Po 15-20 minučių kompresas nuimamas, kaklas apiplaunamas šiltu vandeniu, patrinamas tamponu, suvilgytu liepžiedžių antpilu, ir tepamas riebiu kremu, ištepus laikoma 30 40 minučių. kaukių sudėtį įeina įvairūs komponentai, iš jų ir įvairių vaistų formų pavidalo (sultys, milteliai, ekstraktas ir kt.) augalinės kilmės preparatai, įvairios aktyvios medžiagos (gyvsidabris balinimui, dezinfekuojančios ir kt.).

Kaukės veikia nevienodai (selektyviai), priklausomai nuo vyraujančių jose vienų ar kitų medžiagų (minkštinančiųjų, dezinfekuojančiųjų, pašalinančių riebalus, maitinančių, balinančiųjų). Iš minkštinančių maitinančių kaukių galima paminėti vaisių ir uogų bei daržovių. Jose yra vitaminų, organinių rūgščių, mikroelementų, jos vartojamos esant bet kokiai odai.

TURTINGIAUSIAS VENGRIJOS ŽMOGUS

Stalininio režimo metu, kai Vengrijoje “viešpatavo” Rakošis, Endrė Sasas dirbo dailininku propagandistu, Jis nutapė dešimtis Stalino ir kitų to meto politinių veikėjų portretų. Tais laikais niekas ne nenumanė, jog šis Transilvanijos aristokratas, praradęs visą turtą dar gyvendamas Rumunijoje, taps turtingiausiu žmogumi Vengrijos respublikoje. 1970 metais, gavęs Kanados viza, Sasas išvyko iš šalies. Iš Kanados nuvažiavęs i JAV, jis per 3 mėnesius tapo milijonieriumi. Ekscentriškas ir talentingas dailininkas sužavėjo amerikiečius. Amerikoje Sasas pardavė daugybe savo paveikslų, freskų, piešinių.

“Grįžau į Vengriją, nes pajutau, jog ima kankinti nostalgija. Vyriausybei padovanojau sraigtasparnį. Paskui viename porceliano fabrike įkūriau dizaino studija”. Saso porcelianas dengiamas plonu aukso sluoksniu. Fabrikas gamina vazas ir inkrustuoja muzikos instrumentus, kuriuos perka viso pasaulio kolekcionieriai. Budapešto metro ir “Hiltono” viešbutis papuošti Saso freskomis. Dabar visus biznio reikalus kontroliuoja pats dailininkas.

Sasas pats nesuskaičiuoja savo turtu. Per mėnesį jis parduoda apie 200 paveikslų, iš kurių kiekvienas kainuoja nuo 5 iki 100 tūkstančių dolerių, o taip pat apie 100 grafikos lakštų. O kur dar pelnas, gaunamas už autorines iš dizaino studijos ir teises?!

“Vienąkart apsispręsiu ir nusisamdysiu žmogų, kuris galės man pranešti, kiek turiu pinigų.” Sasas vairuoja vienintelį kadilaka Vengrijoje -— jis turi jų 12! Bet…. “Turėjau tikrą kadilakų kolekcija, tačiau teko didesne pusę jų prarasti. Ką darysi — skyrybos… Su buvusia žmona pasidalinau ir vilas, ir Pikaso paveikslų kolekciją. Mano nuotykiai su moterimis brangiai kainavo: 70 milijonų dolerių”.

60-ties metų sulaukęs Sasas tebėra žavus. Tą tvirtina ir jo naujoji 23-ejų metų žmona, kuri rengiasi ir gyvena kaip tikra princesė. Endre Sasas pats išrenka žmonai papuošalus ir vakarines sukneles Niujorko Penktosios aveniu parduotuvėse. “Tai mano mūza, mylimoji, mano vaikas ir žmona viename žmoguje.”

Dailininkas įkūrė savo vardo fondą. Šie pinigai jam leis pasikviesti į savo pilį prie Balatono ežero dailininkus iš viso pasaulio. “Siūlau jiems dviejų mėnesių viešnagę, o taip pat įvairių pramogų: teatrą, jodinėjimą, žvejybą. Su sąlyga, jog paliks Vengrijoje dalelę savo talento” iš tiesų — Vengrija pasikeitė.

„Pobedoms buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį Nuo 1949 metų „Pobedos” variklio galia buvo padidinta iki 52 AG (3600 sūkių per minutę). „Pobeda” turėjo tris pavaras važiuoti pirmyn ir vieną atbulinę, jos padangų dydis — 6,00-16. Automobilis svėrė 1460 kg, didžiausias juo pasiekiamas greitis — 105 km per valandą.

„Pobedoms” buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje: iki 1956 metų jos sudarė visos šalies taksi parko pagrindą. Šie automobiliai, gerai pritaikyti mūsų šalies klimatinėms ir kelių sąlygoms, daugelį metų buvo pati populiariausia lengvoji mašina.

„Pobedos” pasirodė besančios ilgaamžės mašinos: šiandien, nors jau nebegaminamos apie 25-erius metus, dar ne viena važinėja mūsų miestuose ir užmiesčio keliais.

Nuo 1948 iki 1953 metų buvo gaminama „Pobedos” modifikacija su atviru kabrioleto kėbulu, kuris turėjo nuleidžiamą brezentinį viršų. 1955 metais Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ištaigingą didesnio pravažumo lengvąjį automobilį su abiem varančiaisiais tiltais — GAZ-M-72. Ši mašina turėjo „Pobedos” kėbulą, o variklį, jėgos pavarą (transmisiją) ir važiuoklę — automobilio GAZ-69.

„GAZ-M-20-Pobeda” modelio automobiliai buvo gaminami dvylika metų. 1956 metų pabaigoje Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ir naujo modelio lengvąsias mašinas „GAZ-21-Volga”. „Volga” visais savo rodikliais buvo pranašesnė, todėl nuo 1958 metų gamykla „Pobedas” gaminti nustojo.

Rekonstruota Maskvos mažo litražo automobilių gamykla 1947 metų pradžioje pradėjo gaminti lengvąsias mašinas „Moskvič-400″. „Moskvičiai” nuo savo pirmtakų (KIM-10) skyrėsi kėbulo išvaizda, buvo patvaresni ir ištaigingesni. Beveik išimtinai skirti individualiam naudojimui, šie nedidukai automobiliai labai greit išpopuliarėjo ir pelnė visuotinį pripažinimą.

„Moskvičiams” nereikėjo didelio garažo, nes jie buvo 3855 mm ilgio, 1400 mm pločio ir 1555 mm aukščio ir daug vietos neužimdavo. Mašina svėrė 845 kg, jos bazė — 2340 mm, o klirensas (atstumas tarp kelio paviršiaus ir žemiausio automobilio konstrukcijos taško) pakankamai didelis — 190 mm. „Moskvič-400″ modelio automobilių komponuotė buvo standartinė — kaip ir visų, kurie turi priekyje įtaisytą varikli. Mašina turėjo keturvietį sedano kėbulą su ketveriomis durimis. Už užpakalinės atlošiamos sėdynės buvo įrengta gana talpi bagažinė, kurią pasidėti daiktus ir nešulius. buvo galima tik iš vidaus. Kėbulo vidaus įranga sudarė keleiviams patenkinamas važiavimo sąlygas.

Automobilio „Moskvič-400″ keturių cilindrų su apatiniais vožtuvais variklis pasirodė esąs ypač patikimas ir patvarus. Svarbiausieji jo parametrai buvo tokie: cilindrų darbo tūris — 1,07 ltr, galia 23 AG (3400 sūkių per minutę), suspaudimo laipsnis — 5,8, cilindro skersmuo — 67,5 mm, stūmoklio eiga — 75 mm. Vykusiai buvo parinktas stūmoklio skersmens ir jo eigos santykis: stūmoklis slankiojo lėtai ir, net varikliui veikiant visu pajėgumu, pasistūmėdavo tik 8,5 m per sekundę. Tai taip pat didino variklio patvarumą.

Pirmosios lenktynės Lietuvoje

Lenktynės, toks retas nemotorizuotoje Lietuvoje renginys, sukėlė nepaprastą susidomėjimą. Tą ankstyvą vasaros rytą, kai buvo paskelbtas startas, prie kelių ir miesteliuose rinkosi dideli žmonių būriai.

Plento dešimtininkai ir sargai budėjo nuo aušros. Jie vėliavėlėmis nurodinėjo važiuojantiems pavojingas vietas. Miestukų gatvėse smalsuolius rikiavo policija tuštindama gatves lenktynininkams. įdomi detalė: Kalvarijos kontrolės punkte teisėju buvo poetas Teofilis Tilvytis.

Pirmųjų varžybų trasa — 230 kilometrų. Plentu eismas nebuvo sulaikytas (o tai ypač pavojinga, nes arkliai labai baidėsi motociklų ir automobilių). Kalvarijoje ir Alytuje turėjo būti kontrolės punktai, paženklinti geltonomis vėliavomis, kiekvienas dalyvis, atvykęs į juos, privalėjo pasirašyti ir gauti registracinį bilietą, kurį vėliau, pasiekęs finišą, įteiks teisėjų komisijai. Be to, lenktynių ruože buvo pažadėta įrengti ir slaptą kontrolės punktą.

Supirkėjų teikiamos paslaugos — brangiai superkame automobilius Šiauliuose.

Taisyklės lenktynininkams leido važiuoti įvairios markės motociklais, net su priekabomis, bet naudoti buvo galima tik benziną be jokių priemaišų. Greitis irgi ribotas: važiuojant per miestus ir miesčiukus neviršyti trisdešimt kilometrų per valandą.

Motociklų varžybos prasidėjo 1928 metų rugpjūčio mėnesio 12 dienos ankstų rytą. Tuo metu Lietuvoje tebeveikė Smetonos režimo paskelbtas karo stovis, apribojąs eismą naktį.

Lenktynininkai startavo vienas po kito kas dvi minutės pagal numerius, kurie prieš dieną buvo paskirstyti burtų keliu. Iš viso pirmyn. šovė 13 pavienių motociklininkų, nors burtus traukė šešiolika. Važiuojančių motociklais su priekabomis atsirado tik trys. Varžybose dalyvavusių motociklų variklių galingumas — nuo 3,5 iki 12 arklio jėgų. Varžybų rengėjai džiaugėsi, kad „tokiame dideliame ir sunkiame prabėgime” neatsitiko nė vienos didesnės nelaimės.

Varžybų organizatoriai buvo apskaičiavę, kad trasą įmanoma įveikti per tris valandas. Tačiau pirmasis lenktynininkas lakūnas Januškevičius grįžo Kauną visus labai nustebinęs per dvi valandas ir dvidešimt devynias minutes. Jis važiavo su dešimties AG „Harley Davidson”. Pakelėje lenktynininkas, apvažiuodamas taisomą plentą, kelis sykius virto, bet vis tiek jo vidutinis greitis viršijo devyniasdešimt kilometrų per valandą.

Senų automobilių supirkimas, tokių kaip smetoniškais laikais jau nebedaug jų išlikę iki šių laikų.

Savaitraštis lenktynininkus pavadino „greitumo velniais”. Pelnytas epitetas, nes anais laikais, kai motorizacija gyveno kūdikio amžių, ir anų dienų keliais važiuoti 90–110 kilometrų per valandą greičiu tikrai buvo nuostabus dalykas.

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga

Užpakalinio vaizdo veidrodžiai ypač svarbūs ir būtini krovininių automobilių ir autobusų vairuotojams. Šiems pagrindinę vaidmenį atlieka dešinysis veidrodis. Tačiau nurodytose transporto priemonėse užpakalinio vaizdo veidrodžiai neužtikrina, kad kelias už automobilio yra laisvas, nes juose, deja, nematyti kelio tiesiog už mašinos. Ignoruojant šią aplinkybe, ne kartą įvyko nelaimė kelyje, kai nematant buvo suvažinėti pagyvenę žmonės arba vaikai, esantys už automobilio.

Todėl kelių eismo taisyklės primygtinai rekomenduoja vairuotojui prašyti pašalinio asmens, kuris būtų šalia automobilio ir „padėtų” jam važiuoti atbuline eiga.

Užpakalinio vaizdo savo paskirtį visiškai atlieka tik tuo atveju, kai jie švarūs, taisyklingai pastatyti ir yra atitinkamų matmenų. Šiuolaikiniuose krovininiuose automobiliuose ir autobusuose, tramvajuose ir troleibusuose išoriniai veidrodžiai nejudamai pritvirtinami ant didelių konsolių. Be to, vairuotojas gali naudotis dar keletu didelių veidrodžių, kurie leidžia jam laisvai stebėti, kas vyksta transporto priemonės viduje. Tai ypač svarbu, stebint kaip įlipa ir išlipa keleiviai, pavyzdžiui, jiems įlipant į maršrutinį autobusą, troleibusą arba tramvajų ar iš jų išlipant.

„Žema” saulė

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga. Kelias labai blizga, atspindėdamas spindulius, o stovintys arba juo važiuojantys automobiliai atrodo kontrastingai juodi. Žmonių siluetai ant kelio išnyksta saulės disko blizgesyje, nes mūsų akių vyzdžiai, apribodami praleidžiamos į akį šviesos kiekį, maksimaliai susiaurėja. Dėl to pablogėja ir šešėlyje esančių daiktų matomumas.

Keliui periodiškai kertant šešėlius, kuriuos nutiesia pakelės objektai, vairuotojo, patekusio į šešėlį, regėjimas staiga sumažėja, nes akių vyzdžiams reikia tam tikro laiko, kad prisitaikytų prie staigaus šviesos intensyvumo sumažėjimo.

Važiuojant prieš „žema” saulę, automobilio valdymui, tiek šviesos, tiek ir šešėlio ruožuose, reikia žymiai labiau sutelkti dėmesį. Be to, pažymėtina, kad, važiuojant prieš saulę, pastebimai nublanksta šviesoforų, kitų automobilių „stop” signalų ir posūkio rodiklių spalvos. Todėl jie nepakankamai atkreipia vairuotojų dėmesį.

Kovoti su traumatizmu keliuose – vadinasi, kovoti su eismo nelaimėmis

Padėtis šiek tiek pagerėja, nors ir nėra visiškai normali, kai „žema” saulė šviečia vairuotojui į nugarą.

Šiuo atveju prieš automobilį driekiasi ilgas šešėlis, kurio ribose pablogėja kelio ir žemų kliūčių matomumas. Užpakalinio vaizdo veidrodžiai spindi, akindami ir versdami vairuotoją palenkti galvą į šoną. Priekinis stiklas, iš vidaus apšviečiamas „žemos” saulės spindulių, tampa pilkas, blizgančios dulkių dalelės sudaro lyg užuolaidą, kuri pablogina kelio matomumą.

Kai saulė šviečia iš užpakalio, esti labai sunku atskirti šviesoforo signalus, o užpakaliniai automobilio žibintai, žaižaruodami atspindėta • saulės šviesa, neleidžia vairuotojui nustatyti, kuris jų dega, kuris ne. Tokioje situacijoje beveik negalima pastebėti įjungto posūkio rodiklio arba „stop” signalo. Jeigu saulė ilgą laiką šviečia iš užpakalio, vairuotojas turi važiuoti taip, kad jo automobilio šešėlis kristų ant priekinio automobilio. Tada būna žymiai lengviau stebėti šio užpakalinius žibintus.

Iš šono šviečiančią „žemą” saulę vairuotojui lengviau pakęsti, nors ji taip pat jam pridaro nemalonumų, kelyje nutiesdama labai kontrastingus šešėlius.

Negalima viršyti nustatyto greičio ir likti nenubaustam

Visais šiais atvejais reikia naudotis skydeliu nuo saulės; jis pagerina kelio matomumą. Beje, nerekomenduojama dėvėti tamsių akinių, nes jie silpnina kelio ruožų apšvietimo ryškumą ir tuo pat metu sumažina šešėlyje esančių vietų ir daiktų matomumą.

Kadangi važiuoti, saulei leidžiantis ir kylant, yra nemalonu ir ne-saugu, vairuotojai turi to vengti. Jeigu jau važiuoti tenka, privalu būti ypač atsargiam ir pasiruošusiam netikėtoms ir nemalonioms kelių eismo situacijoms.

Veiklos informacinės architektūros modelis

Veiklos informacinės architektūros modelis (apibendrintas)

IS architektūros elementų identifikavimas veiklos modelyje

Toliau pateikti sudaryti įmonės modeliai bei konkrečių modelių objektų skirstymas į domenus. Naudojami tokie sutrumpinimai: verslo domenas – VD, informacijos (duomenų) domenas – ID, informacinių procesų domenas – IPD, technologinių procesų domenas – TPD, darbo vietų domenas – DVD

Veiklos sąveikų modelio analizė architektūriniu požiūriu

Veiklos sąveikų modelio analizė architektūriniu požiūriu paveiksle pateiktame veiklos sąveikų modelyje nurodyta organizacijos objektų priklausomybė konkretiems veiklos IA domenams:

•  duomenų srautai priklauso duomenų domenui (DD), materialūs srautai priklauso technologinių procesų domenui TPD;

•  administraciniai padaliniai (veiklos srities objektai) priklauso biznio domenui, jeigu jie priima sprendimus, jei tik apdoroja informaciją (pirminius duomenis) – priskiriami technologinių procesų domenui TPD;

•  gamybiniai padaliniai priklauso technologinių procesų domenui TPD.

Taikomųjų uždavinių modelio analizė architektūriniu požiūriu

Taikomųjų uždavinių modelį paskirstysime pagal organizacijos architektūros domenus.

Šiame modelyje nagrinėjami use case (pažymėti ovalu) yra arba veiklos procesai (tada jie priklauso biznio domenui) arba taikomieji uždaviniai (tada jie priskiriami informacinių procesų domenui).

Informacijos srautai tarp dalyvių ir biznio procesų (arba taikomųjų uždavinių) gali būti klasifikuojami kaip duomenų domeno komponentai (jei tai saugomi duomenys) arba veiklos domeno komponentai (jei tai analitinės suvestinės, ataskaitos,) arba kaip technologinių procesų domeno komponentai (jei tai pirminių duomenų įvedimui skirti dokumentai ar formos).

2.3. Komponentinio IS projektavimo metodo principai

Komponentinis projektavimas teoriškai turi daug privalumų, iš kurių svarbiausias – pakartotino komponentų panaudojimo galimybė. Dėl šios savybės padidėja IS kūrimo produktyvumas, IS palaikymo ir modifikavimo galimybės, o lygiagrečiai sutrumpėja IS projekto kūrimo ciklas ir sumažėja kaštai.

IS projekto lygmens komponentai projektuojami pagal modeliu pagrįstą (model-driven) projektavimo paradigmą, kurioje komponentai paveldi aprašus iš veiklos proceso modelio. IS komponentai turi būti visiškai save aprašantys. Tai reiškia, kad IS komponentas turi aiškiai apibrėžtą interfeisą ir atitinka nurodytą elgseną, bendrą visiems sistemos architektūros vidaus komponentams.

Aptariamas metodas aprašo architektūrinio IS projektavimo etapą, kuriame identifikuojami IS projekto komponentai ir jų sąsajos (interfeisai). Toliau, detalaus projektavimo etape, komponentai turi būti specifikuojami, parengiant projektą IS programinės įrangos generavimui.

Komponentinio projektavimo požiūriu IS projekto komponentai (IS projekto komponentai lentelė) yra skirstomi į:

vartotojo sąsajos komponentus (meniu, ekrano formos, ataskaitos),

duomenų komponentus (duomenų bazėse ar duomenų saugykloje talpinami informacijos vienetai),

funkcinius komponentus (skaičiavimai ir taikomųjų uždavinių logika).

IS projekto komponentus identifikuoja projektuotojas, CASE sistemos aplinkoje analizuodamas darbų sekų modelį, kuris aprašo konkrečią veiklos funkciją ar procesą. Taip projektuotas sudaro komponentinį sistemos modelį, kuris aprašo identifikuotus IS komponentus ir jų sąveikas.

Toliau sudaromi žemesniųjų lygmenų komponentiniai sistemos modeliai, taip tikslinama IS komponentų sudėtis ir specifikacijos.

Detalaus IS komponentų specifikavimo etape gali būti naudojami atitinkami objektiniai modeliai (UML, OML).

IS projekto komponentai

Veiklos domenas Žymėjimas IS komponentas
Verslo procesų domenas (biznio domenas) BD VARTOTOJO SĄSAJA (vadybos lygmens): Formos, skirtos duomenų peržiūrai ir analizei, ataskaitos, užklausos
Informacijos domenas (duomenų DD DUOMENŲ KOMPONENTAI: Saugomi duomenys (Duomenų bazių ir duomenų sandėlių turinys)
Informacinių procesų IPD FUNKCINIAI IS KOMPONENTAI (taikomieji uždaviniai): skaičiavimo procedūros, informacijos tvarkymo procedūros, procedūros, užpildančios duomenimis formas ir ataskaitas,
Technologinių procesų domenas technologinių, operacijų) TPD VARTOTOJO SĄSAJA (gamybos ir valdymo technologinių procesų lygmens): Gamybos operacijos; Pirminių duomenų įvedimo ir koregavimo formos
Aplinkos domenas DVD IŠORINIO VARTOTOJO SĄSAJA: Išoriniams vartotojams skirtos duomenų peržiūros formos, Užklausos, ataskaitos

IS projekto komponentus realizuoja programinės įrangos lygmens komponentai. Programinės įrangos lygmens komponentas yra programinės įrangos objektas, sąveikaujantis su kitais komponentais, atliekantis tam tikrą funkciją ar aibę funkcijų. Komponentų valdymo ir funkcionavimo optimizavimo priemonės naudoja vieningą komponentų aprašų saugyklą.

Automobilio Mercedes atsiradimo istorija

Neapsirikime manydami, kad visur Daimleris naudoja tą patį savo variklį, kurį su Maibachu sukonstravo 1884 m. Variklius jis visą laiką tobulino siekdamas, kad jie galėtų padaryti daugiau sūkių: nuo 250 sūkių per minutę jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris gavo dviejų cilindrų 3,75 arklio jėgos galios variklio patentą.

Daimlerio varikliai netrunka pagarsėti. Įvairios šalys perka leidimus pačioms gaminti šiuos variklius (licenzijas). 1890 m. įkuriama Daimlerio automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), kuri pradeda automobilių gamybą su šio garsaus išradėjo ištobulintais vidaus degimo varikliais.

Pats laikas čia prisiminti, kad Daimleris kūrė ne vienas. Jo padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis į automobilio sukūrimą bei automobilizacijos plėtojimą taip pat yra nemažas ir visiškai neginčytinas. Daimlerio garsas kiek užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus, nes jis pats pasirinko geriau likti šešėlyje negu rungtis su draugu dėl šlovės, kurią, matyt, nelabai vertino. Tačiau Maibacho techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų nei Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių kuriuos dabar yra superkami.

Kartu su Daimleriu Maibachas projektavo, konstravo ir gamino patobulintų vidaus degimo variklių pavyzdžius, o kartu dvitakčius ir keturračius savaeigius ekipažus, kitas transporto priemones. Darba, abu išradėjai buvo pasidaliję: Daimleris projektavo ir kūrė viso variklio ar automobilio apmatus, o Maibachas, pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų ar mazgų konstrukcinių sprendimų. Išradimų ir juos patvirtinančių patentų Maibachas su Daimleriu turi beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių ar jų variklių patentus, o Maibachas — atskirų automobilio ar variklio detalių bei elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos, paskirstymo mechanizmo ir kt. Savaime suprantama, be šių sudedamųjų dalių nebūtų atsiradęs ir pats automobilis.

Daimlerio automobilių bendrovė turėjo savo skyrius Anglijoje, Australijoje ir kitur. Šios firmos prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m., kai buvo pagamintas Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas reklamos sumetimais pasiūlė jj pavadinti „Mercedes” (vietoje jau šiek tiek nusibodusio „Daimler”). Egzotiškai skambantis ispaniškos kilmės Moteriškas vardas turėjo teikti automobiliui patrauklumo ir žavesio. Beje, tai buvo gražuolės Jelineko dukters vardas.

Tokia vėliau tapusių labai populiariais automobilio vardo istorija. Nuo to laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kurie vėliau buvo supirkti Klaipėdoje kad net pamiršta, jog tai iš tikrųjų gyvenusios merginos vardas.

Rožių sodinimas ir kiti darbai

Sodinimas.
Rožes galima auginti įvairiuose šiltnamiuose, svarbiausia, kad jos gauti pakankamai šviesos.

Šiltnamyje rožės gali būti sodinamos 120 cm pločio ir ne mažiau kaip 40 cm aukščio lysvėse arba lygiame paviršiuje. Racionaliausia viename šiltnamyje auginti vienos veislės rožes. Sodinimo schema ir tankumas priklauso nuo veislės biologinių savybių. Takus reikia daryti 50-55 cm pločio. Į 1 m2 naudingo ploto pasodinama 9-12 rožių. Labai augančių rožių tankiai sodinti nepatariama, nes išsikeroję krūmai stelbia silpniau augančius. Žemaūgės ir savašaknės rožės sodinamos tankiau (14-16 vnt./m2).

Pastaruoju metu rožės dar auginamos dviejų eilučių juostomis, kuriose atstumas tarp augalų 15-20 cm, tarp eilučių – 20-25 cm, o tarp kiekvienos juostos 80-100 cm. Taip pasodintos rožės gerai apšviečiamos saulės, todėl vienodžiau auga ir gerai šakojasi. Be to, jos geriau vėdinasi, būna sveikesnės, mažiau puola kenkėjai.

Vazonuose išaugintos skiepytos ir savašaknės rožės sodinamos su žemės gumulu. Duobių ar vagučių gylis ir dydis turi būti toks, kad jose laisvai tilptų šaknys ir jų galai nebūtų užriesti į viršų.

Įskiepyti rožių krūmai sodinami taip, kad skiepijimo vieta būtų 5 cm žemiau Substrato paviršiaus. Skiepijimo vieta iš pradžių žemėmis neužberiama, o paliekama duobutėje. Vėliau, rožėms pradėjus gerai augti, duobutė užpilama žemėmis. Savašaknės rožės sodinamos šiek tiek giliau, negu prieš tai augo. Pasodinus gausiai palaistoma. Po 2-3 dienų rožes reikia gerai apžiūrėti, per giliai pasodintas pakelti, o per sekliai – pasodinti iš naujo.

Temperatūra.
Tik ką pasodintoms rožėms pirmąsias 5 dienas šiltnamio temperatūra turi būti 20-22°C, o substrato – 16-18°C. Vengti skersvėjų. Vėliau, kol formuojasi krūmai, dieną temperatūra 18-20°C, o naktį – 16°C. Vėlesniu rožių vegetacijos laikotarpiu, kol išauga 0,7-1 cm skersmens žiedpumpuriai, šiltnamio temperatūra turi būti dieną 20-22°C, naktį – 18°C. Susiformavus žiedpumpuriams, temperatūra dieną 18°C, naktį 16°C. Esant žemesnei kaip 15°C temperatūrai ir didelei oro drėgmei, rožės dažniau serga grybinėmis ligomis.

Rožėms ilsintis optimali šiltnamio temperatūra 2-3°C, o substrato 5-6°C, tačiau praktiškai šito pasiekti neįmanoma ir paprastai ji laikoma 5-7°C.
Pasibaigus rožių poilsiui, kad sušiltų dirva ir išbrinktų žiedpumpuriai, pirmąsias 10 d. šiltnamio temperatūra turi būti 10-12°C, o vėliau reikia kelti iki 18 20°C dieną ir 15–16°C naktį. Kai žiedpumpuriai būna žirnio dydžio, esant būtinam reikalui, dienos temperatūrą galima sumažinti iki 16°C, tačiau tai nerentabilu, nes tada rožės žydės vėliau. Vasarą aukštesnė kaip 30°C temperatūra rožėms kenksminga, ypač tada, kai būna didelis jos skirtumas tarp dienos ir nakties. Šiuo atvejų šiltnamį tenka pritemdyti, o naktį išlaikyti ne žemesnę kaip 15°C temperatūrą.

Šviesa.
Didelės reikšmės rožių derliui ir kokybei turi šviesos intensyvumas. Žiemą papildomas švietimas lempomis DRLF-400 paankstina žydėjimą. Optimalus šviesos galingumas – 150-200 W/m2. Lempos turi būti pakabintos 70-100 cm atstumu nuo augalų viršūnių. Papildomai šviečiama tiek laiko, kad bendras dienos ilgis būtų 16 val. Pradedama šviesti, kai po poilsio išauga stiebai, turintys 4- 5 lapus.

Laistymas.
Substrate trūkstant drėgmės, susidaro didesnė druskų koncentracija, rožės blogiau auga. Per dažnai laistant, didėja ne tiktai grunto, bet ir oro drėgmė, todėl rožės pradeda sirgti. Geriau laistyti rečiau, tačiau taip, kad substratas vienodai sudrėktų visoje šaknų zonoje. Laistomo vandens temperatūra turi atitikti šiltnamio oro temperatūrą arba būti 2-3°C aukštesnė. Laistoma iš ryto, kad iki vakaro nuo lapų nudžiūtų vanduo.

Pavasarį rožės paprastai laistomos kartą per savaitę, vasarą kas 4-5 d., priklausomai nuo temperatūros, o rudenį ir žiemą 1-2 kartus per mėnesį. Besiilsinčios rožės nelaistomos.

Po poilsio pirmą kartą rožės gausiai palaistomos iki 30-35°C pašildytu vandeniu. Tada greičiau įšyla substratas ir išbrinksta pumpurai.
Rožėms labai trūkstant vandens nors ir trumpą laiką, gali paruduoti lapų pakraščiais. Kai jo tiktai šiek tiek trūksta, tačiau ilgesni laiką, susmulkėja lapai pradeda medėti. Vertėtų atsiminti, kad rožėms gali trūkti vandens dėl silpnos šaknų sistemos arba oro trūkumo žemėje.