Kaukė nuo seniausių laikų vaidino didžiulį vaidmenį teatre. Senovėje buvo manoma, kad kaukę dėvintis žmogus pasidaro tapatus tam asmeniui, kurį jis ketina vaizduoti. Pirmykščių žmonių tikėjimuose ir apeigose kaukei buvo priskiriama magiška galia, manant, kad ją užsidedančiam žmogui ji suteikianti antgamtinę jėgą. Kaukėmis naudojosi šventikai ir burtininkai kulto apeigų metu. Jas užsidėdavo žmonės ir per iškilmes, rengiamas įsiteikti nežinomoms gamtos jėgoms arba norint jas įbauginti.
Senovės Graikijoje prie kulto tradicijų prisidėjo kitos, jau sceninio meno dėsnių padiktuotos tradicijos. Teatruose, kurie buvo statomi po atviru dangumi ir buvo skirti mažiausia keliems tūkstančiams, o dažnai ir kelioms dešimtims tūkstančių žiūrovų, aktorius turėjo visų pirma stengtis, kad jį gerai matytų ir girdėtų visa gausi auditorija. Taip atsirado reikalas padidinti aktoriaus figūrą, ir tas buvo pasiekiama specialiais kostiumais, po kuriais buvo pasivelkami storinantieji pamušalai, o taip pat (vaidinant tragediją) vadinamaisiais koturnais sandalais su labai storais padais, didinančiais ūgį. Spalvingo kostiumo pabrėžta aktoriaus figūros išraiškingumą sustiprindavo atitinkama kaukė. Beje, kaukė atlikdavo dvigubas pareigas. Pirmiausia ji leisdavo visiems toli sėdintiems Žiūrovams aiškiai matyti aktoriaus „veido išraišką“, vadinasi, jo kaukės išraišką. antra, — plačiai pražiota kaukės burna sudarydavo kažką panašaus į garsiakalbį, kuris sustiprindavo aktoriaus balsą.
Pagal senovės graikų pasakojimus pirmoji tragiška kaukė teatre pasirodė Tespido laikais. Moterų kaukes (graikų teatre moterų vaidmenis atlikdavo vyrai) esą pirmą kartą panaudojęs tragikas, Tespido mokinys, o daugiaspalvę kaukę—Aischilas. Taigi kaukė buvo nepakeičiamas graikų teatro reikmuo jau pačioje jo aušroje (VI V amžiuje pr. m. e.).
Dabartiniam žiūrovui, kuris svarbiausią reikšmę teikia nuolat kintančiai aktoriaus veido išraiškai, jo mimikai, gali pasirodyti, kad graikų kaukė nuskurdindavo teatro išraiškos priemones. Matyti, taip ir buvo. Bet nereikia pamiršti, kad graikų aktoriai tai kompensuodavo nepaprastu gestų išraiškingumu, ypač komedijoje.
Graikų aktoriai, be dviejų tipų kaukių, skirtų pagrindiniams graikų teatro dramaturgijos žanrams tragedijai ir komedijai, naudojosi dideliu kaukių skaičiumi kiekvienam tipui.
Iš pradžių kaukės buvo daromos iš medžio, Aischilo laikais jos buvo modeliuojamos iš gipsų impregnuotos ir nudažytos drobės. Kaukė prie aktoriaus galvos būdavo pririšta raišteliais. Perukas arba barzda papildydavo kaukę, kurią, kadangi ji būdavo labai sunki, iš vidaus pamušdavo veltiniu, saugojančiu aktoriaus galvą. Tragiškai kaukei buvo galima padaryti aukštesnę kaktą, pritaisant medinį priedą, vadinamą
„onkos“.
Tragiškojo aktoriaus kaukei būdinga liūdna, kenkianti arba griežta veido išraiška. Komiškosios kaukės veido bruožus, vaizduodavo karikatūriškai, kad jos sukeltų juoką, o. aktorių kostiumą (atsižvelgiantį vaidmens pobūdį) dažnai papildydavo uždėtas storas pilvas, dirbtiniai, pabrėžtinai dideli sėdmenys ir pan. Nebuvo deformuojamos tik kaukės, vaizduojančios jaunų moterų veidus.
Tiek tragedijoje, tiek ir komedijoje kaukės buvo taikomos prie vaidmens pobūdžio. Pavyzdžiui, Aischilo, Dzeuso mylimoji, kurią jis pavertė karve, norėdamas ją išgelbėti nuo savo pavydžios žmonos Heros persekiojimų, ant galvos turėjo karvės ragus, likimo, deivė Erinija—gyvatę, aklojo Edipo akiduobės buvo sukruvintos. Tačiau individualių kaukių turtingumu pirmiausia pasižymėjo komedija, dažnai būdavo karikatūriškai vaizduojami tuo metu gyvenę piliečiai (pavyzdžiui. Sokratas).
Vystantis draminiam menui ir atsirandant vis naujiems teatro vaidinimų tipams, taip pat turtėjo bei Įvairėjo ir kaukės. Iš graikų jas perėmė Romos teatras. Jos išnyko, smunkant antikiniam teatrui.
