Pirmasis kalendorius buvo pati gamta. Nuo to meto, kai žmonių visuomenei prireikė skaičiuoti laiką to tai turėjo būti prieš daug tūkstančių metų – jai į pagalbą atėjo reguliari dienos ir nakties, Mėnulio jaunaties ir pilnaties, metų laikų kaita. Taigi laikas buvo skaičiuojamas „saulėtekiais arba paromis, „jaunatimis“, arba mėnesiais, ,.pavasariais“ arba metais. Žinoma, šie skaičiavimai buvo labai netikslūs. Šimtmečiams bėgant ir didėjant visuomenės poreikiams, atsirado laiko skaičiavimo mokslas.
Iš pažiūros čia dalykas paprastas: žemei besisukant apie savo ašį, naktį pakeičia diena, ir atvirkščiai; vadinasi, gaunama para; Mėnulis apskrieja Žemę visomis savo fazėmis per mėnesį; Žemė apskrieja Saulę, nešdama pavasarį, vasarą ,rudenį ir žiemą, arba metus. Senovės babiloniečiai ir žydai. tikėdami kabalistine skaičiaus jėga, prie šios natūralios tvarkos pridėjo dirbtinai sukurtą savaitę, palengvindami sau mažesnių
laiko tarpų skaičiavimą. Bet šis paprastumas, kaip sakėme, yra tariamas.
Štai Žemė aplink Saulę apsisuka per 365 dienas 5 valandas 48 minutes ir 46,08 sekundės. O Mėnulis apskrieja Žemę per 29,5306 dienos. Taigi, astronominiai metai truktų 12,3683 mėnesio. Juk šios visos minutės ir sekundės netinka paprastam, kasdieniniam laiko skaičiavimui. Gal būt, pasakysite, kad tai yra momentai, į kuriuos galima nekreipti dėmesio. Kur tau! Kaip tik taip lengvapėdiškai galvojant, kalendoriaus istorijoje atsirasdavo vis naujų sunkumų.
Senovės Rytai buvo įvedę Mėnulio kalendorių. Mėnesį sudarydavo laikotarpis tarp dviejų eilinių vienodų Mėnulio fazių. Tai buvo apie 29,5 dienos. Taigi metai susidėdavo iš 354 dienų, suskirstytų į 12 mėnesių pakaitomis po 29 ir 30 dienų. Šie metai, palyginus su „tikraisiais“, astronominiais metais, „skubėjo“ apie 11 dienų. Todėl kas keleri metai būdavo pridedama po vieną papildomą mėnesį.
Senovės Europa vartojo Saulės metus. Paprastai jie turėdavo 365 dienas, taigi kasmet būdavo „nutraukiamos“ 5 valandos 48 minutės ir 46 sekundės. Mėnesio pradžios paskelbimas buvo vadinamas calendae (iš lotynų kalbos žodžio „caleo”—šaukiu). Iš to ir liko pavadinimas „kalendorius“.
Netaisomi Saulės metai Juliaus Cezario laikais skyrėsi jau 80 dienų nuo „tikrųjų“ metų. Cezario laikotarpiu Romos valstybė turėjo gerą organizaciją, administraciją, daug pilietinių pareigų—žodžiu, jai reikėjo, kad kiekvienas žmogus žinotų, kokia yra šalyje diena ir mėnuo. 46 metais prieš mūsų erą Cezaris pavedė garsiajam egiptiečių astronomui Sozigenui šioje srityje padaryti reformą. Taip atsirado vėliau krikščionių pasaulio priimtas Juliaus kalendorius.
Jo paprastieji metai turėjo 365 dienas, o kas ketvirti, „keliamieji“ 366. „Vėlavimas“ buvo sumažintas iki 11 minučių per metus. „Virš programinė“ diena susidarydavo maždaug per 130 metų. Kurį laiką kalendoriaus niekas nekeitė.
Tačiau 1582 metais „vėlavimas“ sudarė jau apie 10 dienų. Popiežius Grigalius XIII vėl kreipėsi pagalbos į astronomą—šį kartą į mokslininką Lilijų, kuris paruošė Grigaliaus kalendorių. Su laiku, „susikaupusiu“ nuo_ankstesnės reformos, buvo pasielgta visai be ceremonijų. Iš 1582 metų buvo išbrauktos dienos nuo spalio mėnesio 5 iki 14. Užtat buvo nustatyta, kad ateityje paprastieji metai turės 365 dienas, o keliamieji kas ketvirti metai turės 366 dienas, tačiau taip, kad iš metų, išreikštų pilnais šimtais, keliamaisiais bus pripažinti tik tie, kuriuos bus’ galima padalyti iš 400. Taigi po reformos keliamieji metai buvo l600, užtat 1700, 1800, 1900 buvo paprastieji, nors pagal senąjį stilių kas ketvirti metai turėtų būti keliamieji.
Keliamieji metai bus tik 2000, 2400, 2800 ir t. t. „Vėlavimas” sumažėjo iki 24,36 sekundės per metus, taigi viena „virš programinė“ diena atsiranda per 3300 metų. 1582 metai buvo pavadinti annus conectionis kalendoriaus ištaisymo metais. Vėliau tolesnių pakeitimų nebuvo.
Metai po metų „vėluojame“ tomis nelemtomis 24,36 sekundės.
Dabar speciali Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Komisija ruošia naujos kalendoriaus reformos projektą. Pamatysime…
