Augalų, kurie savo poveikiu yra panašūs į tokį unikalų augalą, kaip ženšenis, ieškojimas yra gana perspektyvus ir svarbus uždavinys. Ir štai augalą, kurio farmakologinis poveikis yra panašus j ženšenio, pavyko rasti tarp aralinių šeimos rūšių.
Mandžiūrinė aralija — iki 3,5 m aukščio medis, panašus į palmę. Plono šakoto kamieno viršūnėje yra didelių lapų menturis, ant kamieno ir šakų — stambus aštrus dygliai; dėl to ji ir pavadinta medžiu spygliu, arba „velnio medžiu”. Augalas dauginasi sėklomis, bet geriau ir paprasčiau šaknų atvašomis, žydi rugpjūčio mėnesį, sėklos subręsta rugsėjo pabaigoje.
Tėvynė — Pamario kraštas, Šiaurės Kinija, Korėjos pusiasalis. Šaknys gydymui ruošiamos rudenj, iki šalnų; jų skersmuo ne didesnis kaip 2-3 cm. Baltarusijoje aralija gerai auga sodybiniuose sklypuose.
Mandžiūrinė aralija pagal cheminę sudėtį ir gydomąjį poveiki artima garsiai gyvybės šakniai ženšeniui. Augalo šaknyse yra vadinamųjų triterpeninių saponinų, kurie pavadinti A, B, C aralozidais, rauginių medžiagų, riebalinio aliejaus ir kitų vertingų komponentų. Aralijos šaknys farmakologiškai pradėtos tirti 1951 metais Sąjunginio vaistinių augalų instituto farmakologijos laboratorijoje.
Aralijos preparatai eksperimentinėmis sąlygomis padidino judesių (motorinį) aktyvumą, buvo mažai nuodingi, padidino širdies susitraukimų amplitudę. Dažniausiai gydymui vartojama šio augalo tinktūra. Ji geriama mėnesį po 30-40 lašų 2-3 kartus per dieną. Nuo šio preparato pagerėja apetitas, miegas, padidėja darbingumas, nustoja skaudėti galvą, nebesiskundžiama nuovargiu, bendru silpnumu, skausmu širdies plote.
Gydytojai atkreipė dėmesį į gerą aralijos tinktūros gydomąjį poveikį esant astenijai, apatijai, hipotonijai, depresijai, funkciniams nervų sistemos sutrikimams. Pastebėta, kad nebūna kokių nors šalutinių reiškinių. Vis dėlto jos negalima vartoti esant nemigai, padidėjusiam nerviniam jaudrumui, sergant hipertonine liga.
Botanikų, chemikų, technologų ir gydytojų pastangomis, vadovaujant profesoriui S. Sokolovui, iš mandžiūrinės aralijos gautas preparatas saparalas. Jis vartojamas susijaudinus, suirzus, esant sumažėjusiam arteriniam kraujospūdžiui, sergant antinksčių ligomis, apėmus vangumui, mieguistumui, esant protiniam ir fiziniam pervargimui, jis gerina medžiagų apykaitos procesus, didina organizmo atsparumą įvairiems žalingiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Saparalą vartoja stomatologai, dermatologai (neurodermitui, žvynelinei ligai gydyti), tačiau jo, kaip ir aralijos tinktūros, negalima vartoti sergant hipertonine liga, nuomariu.
Šios grupės preparatų, ne taip, kaip kitų stimuliuojančių ir tonizuojančių preparatų, paskirtis yra ne skatinti nervinių ląstelių veiklą virš esamo fiziologinio diapazono, o plėsti jų natūralias galimybes ir darbingumą, panaudojant esamus fiziologinius rezervus, taip pat didinti kai kurių centrinės nervų sistemos dalių tonusą.
TSRS MA Tolimųjų Rytų filialo mokslininkų nuomone, araliją galima priskirti prie vaistinių augalų ir preparatų, skirtų praktiškai sveikiems žmonėms. Net atsirado naujas terminas „sveikųjų farmakologija”. Aralija vartojama tonizuojančiam gėrimui „Aralmanui” gaminti, kuris veikia panašiai kaip „Sajanai”, „Baikalas”.
