Dirvinis asiūklis priklauso asiūklinių (Eąuisetaceae) šeimai. Tai sporinis, daugiametis, žolinis augalas. Nevaisingi stiebai ir šakutės nariuoti, šviesiai žalios spalvos. Vaisingi stiebai rausvi, išauga anksti pavasarį, subrandina sporas ir nudžiūsta. Auga rūgščios reakcijos dirbamose dirvose, pievose ir kitose vietose.
Vaistinei žaliavai (Herba Equiseti) gaminti renkami nevaisingi stiebai, t. y. visa antžeminė augalo dalis, birželio ir liepos mėn.
Žaliavoje randama silicinės rūgšties, saponino ekvizetino, organinių rūgščių, karčiųjų medžiagų, karotino, vitamino C ir kitų medžiagų. Seniau, ypač liaudies medicinoje, dirvinio asiūklio žolė buvo plačiai vartojama gydyti tuberkulioziniams susirgimams. Mokslinėje medicinoje dirvinio asiūklio žolė bei iš jos pagaminti preparatai vartojami kaip diureticum.
Pašalinio veikimo neturi, tačiau, sergant inkstų ligomis, nevartotinas, nes gali dirginti inkstus. Mūsų farmacinės chemijos pramonė gamina skystą ekstraktą (Extractum Eąuiseti fluidum). Pasak Bėslerio, iš dirvinio asiūklio žolės pagamintas nuoviras turi dezinfekuojančių savybių. Patariama juo skalauti burnos ertmę sergant angina, dantų smegenų uždegimu ir kt.
Iš šviežiai nuplautos žolės išspaustos sultys turi kraują stabdančių savybių, vartojamos kraujuojant plaučiams.
