Kultūriniai ir higieniniai įgūdžiai Ikimokyklinio amžiaus vaiką labai svarbu pratinti laikytis švaros ir tvarkos. Tokių metų vaikai gali įvaldyti visus svarbiausius kultūrinius ir higieninius įgūdžius, išmokti suprasti jų svarbą, lengvai, greitai ir gerai viską atlikti. Ypač daug dėmesio šiuo atžvilgiu reikia skirti vaikams iki penkerių metų, nes jiems ,,savarankiškas“ prausimasis ir rengimasis paprastai teikia didelį malonumą. Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų 5-7 metų – jau turimus įgūdžius reikia tobulinti ir žiūrėti, kad visada ir tvarkingai būtų jų laikomasi. Tvirtai ikimokykliniame amžiuje susiformavę įgūdžiai bei įpročiai išlieka visą gyvenimą.
Ugdant kultūrinius ir higieninius įgūdžius, didelę reikšmę turi visų aplinkinių pavyzdys. Jeigu suaugusieji po rytinės mankštos prausiasi po dušu, tai ir vaikas laiko tai būtinumu. Toje šeimoje, kur tėvai bei vyresnieji broliai ir seserys sėdasi valgyti tiktai nusiprausę rankas, ir vaikui tatai pasidaro įstatymas. Tačiau gera bendroji šeimos gyvenimo sankloda pati savaime dar neužtikrina, kad vaikas igis visų jam ne per sunkių igūdžių. Juos reikia specialiai ugdyti.
Pirmiausia reikia žiūrėti, kad vaikas visada, be jokių išimčių, laikytųsi higieninių taisyklių. Jam paaiškinama jų reikšmė. Bet ne mažiau svarbu yra ir vaikui padėti, ypač iš pradžių, kad jis žinotų, kaip viską reikia daryti. Pavyzdžiui, prieš pradedant plautis rankas, reikia pasiraitoti rankoves, paskui rankas suvilgyti ir gerai įmuilinti. Prausiant rankas, reikia gerai nuplauti muilą, pasiimti savo rankšluostį ir sausai nusišluostyti. Neverta mažojo skubinti, jeigu jis susikaupęs kartoja tą patį veiksmą (pavyzdžiui, muilina rankas).
Juo labiau negalima šio veiksmo atlikti už ji. Mokydamasis kurio nors veiksmo, vaikas paprastai stengiasi daug kartų atlikti tam tikrą judesį. Pamažu jis išmoksta vis savarankiškiau ir greičiau susidoroti su užduotimi. Suaugusiajam belieka tik priminti arba paklausti, ar vaikas nepamiršo ko nors padaryti, o vėliau jam leidžiama beveik savarankiškai tvarkytis. Tačiau per visą laiką iki pat mokyklos reikia tikrinti, ar vaikas gerai viską atlieka.
Tvirtai susiformavus įgūdžiams, visus veiksmus vaikas atlieka lengvai ir greitai, savo iniciatyva, be priminimų. Jeigu kurį nors iš jų ir primirš. pavyzdžiui, atbėgs ir sėsis prie stalo nenusiplovęs rankų, tai užteks mažiausios užuominos, priminimo, kad jis (net šiek tiek sutrikęs) ištaisytų savo klaidą. Tačiau jeigu vaikas tokių įgūdžių neturi, jeigu jie neišugdyti. tai tokiems veiksmams atlikti reikia daug pastangų. Dažnai tarp tėvų ir jo kyla ne vieniems nemalonūs pokalbiai: ,,Jonuk, tu pamiršai nusiplauti rankas”. ,,Kad jos švarios”. – ,,Vis tiek prieš pietus reikia nusiplauti”. ,,Aš neseniai ploviausi…”
Rytą atsikėlus ir padarius mankštą, geriausia, kad vaikas nusipraustų po dušu. Jis prausiasi rankas, veidą ir vandens srove atgaivina visą kūną. Vandens temperatūra (kaip ir kitų vandens procedūrų) iš pradžių turi būti panaši į kūno temperatūrą. Baigiant ją galima 2° sumažinti, po to vėl padidinti ir dar kartą sumažinti. Jeigu bute dušo nėra, vaikus nuo 3-4 metų reikia išmokyti rytais praustis iki juosmens. Nusiprausęs vaikas turi sausai nusišluostyti.
Kartą per savaitę vaiką reikia išmaudyti vonioje (kartu išprausti ir galvą su muilu). Jeigu vaikas kasdien nesiprausia po dušu ar iki juos-mens, jį reikia maudyti du kartus per savaitę.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai turi ir gali įsidėmėti, kad rankas reikia plautis prieš valgi, pasinaudojus tualetu, grįžus iš lauko, pažaidus su gyvuliais ir visada, kai nešvarios.
Kojas reikia plautis ne tik vakare einant gulti (net jeigu nebuvo galima atlikti vandens procedūros), bet ir gulantis dieną. Šios taisyklės ypač svarbu laikytis vasarą. Asmens higienos igūdis, kurį ikimokyklinio amžiaus vaikas turi įgyti, yra ir burnos ertmės priežiūra. Nuo trejų metų vaiką reikia išmokyti prieš einant vakare gulti skalauti burną, nuo ketverių – taisyklingai valyti dantis (iš viršaus žemyn-aukštyn, iš išorinės ir vidinės pusės). Rytą užtenka burną išsiskalauti. Šiltu vandeniu burną reikia skalauti ir po kiekvieno valgio.
Plaukus reikia šukuoti ne rečiau kaip du kartus per dieną (ir savo šukomis!). Ar visada jūsų vaikas kišenėje turi švarią nosinę? Ar jis moka pats pamatyli savo drabužių netvarką – atsirišusį raištelį, atsisegusią sagą – ir iš karto susitvarkyti? Ar jis valosi kojas eidamas į patalpas?
Grūdinimas Mūsų laikais nemažai užkrečiamų ligų visai išnaikinta, kitokių irgi gerokai sumažėjo. Bet dar daug ikimokyklinio amžiaus vaikų dažnai serga viršutinių kvėpavimo takų uždegimu. Šios ligos blogai veikia vaiko sveikatą ir kartais ateityje būna lėtinių negalavimų priežastis. Svarbiausia priemonė, padedanti išvengti peršalimo ligų-gamtiniai sveikatos stiprinimo veiksniai. Tikslingai naudojantis oru, saule ir vandeniu, galima išugdyti vaikui prisitaikymo prie besikeičiančių išorinių sąlygų reakcijas.
Norint išvengti peršalimo ligų, yra dvi labai skirtingos tendencijos. Viena saugoma, kad vaikas neperšaltų, jam sudaromos vienodos sąlygos. Vaikas, tiesa, neserga šiomis ligomis, bet tik todėl, kad visada gyvena šiltnamio sąlygomis: jis šilčiausiai prirengiamas, jam neleidžiama greitai judėti (kad nesuprakaituotų!), jis apsaugomas nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo. Jeigu, grįžus iš lauko, jo kojos būna šaltos, joms daroma karšta vonia. Organizmo apsauginės reakcijos čia niekaip nepanaudojamos nei netreniruojamos. Tad nereikia stebėtis, kad toks vaikas, pa-kliuvęs į atšiauresnes sąlygas, tuoj pat peršąla.
Kitoks auklėjimas, kuris, be abejo, yra vienintelis tinkamas, remiasi tuo, kad čia stengiamasi kuo labiau ištreniruoti ir ištobulinti visiems gyviems padarams, ypač žmogui, būdingą savybę – organizmo gebėjimą greitai prisitaikyti prie kintančių sąlygų.
Gera grūdinimo priemonė oro vonios. Kai vaikas žaidžia sode, jam nuvelkama (neilgam- 10-20 minučių) dalis drabužių: anksti pavasarį paltas, vėliau – kostiumas ar suknelė. Oro vonias geriausia derinti su judriaisiais žaidimais. Rudenį ir žiemą oro vonias patartina daryti patalpose (geriausiai per rytinę mankštą). Jos pradedamos +18°C temperatūroje, kuri tolydžio per kelias dienas sumažinama iki +14°C, o vėliau ir iki +12°C.
Saulės spinduliai vaiką stiprina ir gydo, bet reikia laikytis tam tikrų sąlygų. Iš pradžių apnuogintas vaikas gali būti saulėje 5-10 minučių, o vėliau ir ilgesnį laiką. Suaugęs stebi, kad vaikas nepersikaitintų. Karštomis dienomis vaiko apranga glaudės, kojų lengvi batukai (bet dar naudingiau vaikščioti basam!). Galvą reikia apsaugoti nuo saulės spindulių lengva balta kepuraite. Šitaip aprengtas vaikas praleidžia ištisas dienas gryname ore. žaisdamas jis gauna ir oro, ir saulės vonias.
O kartais ir vandens procedūras”. Žinoma tarybinė pediatrė J. Levi-Gorinevskaja rašė: .Nieko baisaus. jeigu vaikams kartais teks bėgti per šlapią žolę, per balas ar net sušlapti nuo šilto vasaros lietaus tai padės vaiko organizmui pasidaryti atsparesniam. Tiktai nereikia vaikų palikti su šlapiais drabužiais”.
Maudymasis upėje, ežere, jūroje (iš karto veikiant orui, vandeniui ir saulės spinduliams) organizmą labai grūdina. Paprastai vaikai labai mėgs-ta maudytis. Jiems didelis džiaugsmas yra bėgioti palei krantą, taškytis, pliuškentis vandenyje. statyti smėlio pilis. Jeigu vaikas įkaista žaisdamas ant kranto, tai, prieš brisdamas į vandenį, turi šiek tiek aprimti, atvėsti. Maudymosi sezoną patariama pradėti tada, kai oro temperatūra pasiekia 24-26°C, o vandens ne mažiau kaip +21°C. Vidutinė vaikų maudymosi trukmė tokia: iki 5 metų – 5-8 minutes, 6-7 metų – 10-15 minučių.
