Juodasis serbentas – 1-2 m aukščio šakotas krūmas. Metaūgiai – plaukuoti, žalsvai gelsvi. Stiebai – tamsiai rudi. Lapai – pražanginiai, ant ilgų lapkočių, su 3-5 skiautėmis, – tamsiai žalia, pjūkliškai dantyti. Viršutinė lapo pusė – šiek tiek plaukuota, nusėta geltonotinė, plika, apatinėmis liaukutėmis, kurios išskiria eterinį aliejų. Žiedai žalsvai rausvi, po 5-10 susitelkę į retas, plaukuotas, svyrančias kekes. Žiedai – varpeliniai, 7-9 mm ilgio. Vaisius sultinga, daugiasėklé, juoda su liaukiniais taškeliais, aromatinga apvali uoga.
Sėklos – rausvai rusvos, elipsiškos. Žydi balandžio-gegužės, o uogos prisirpsta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Juodieji serbentai savaime auga Europoje, o daugelis- Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje dažnas uogakrūmis. Mėgsta drėgnus miškus, krūmynus, paupius.
Dauginasi atlankomis ir sėklomis.
Istorinėse knygose rašoma, kad XI a. juodieji serbentai augo Novgorodo ir Pskovo vienuolynų soduose. Žinių apie jų gydomąsias savybes randama XIV-XVI a. medicininėse ir vaistažolių knygose. Serbentynai (laukiniai) augo ir Maskvos upės pakrantėse. Ta vieta anksčiau ir vadinosi Smorodinskaja”. XVII a. pradžioje juodasis serbentas buvo auginamas Pamaskvės soduose. XVIII a. Viduryje pradėta auginti Prancūzijoje. Dabar juodasis serbentas auga Šiaurės Europoje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Mongolijoje, Tarybų Sąjungos europinėje dalyje.
Vaistams geriausiai tinka laukinių veislių žaliava. Uogos renkamos visiškai prinokusios. Lapai skinami sveiki, neapipurkšti cheminėmis medžiagomis. Pumpurai skinami žiemą arba anksti pavasarį (prieš sprogstant).
Uogose yra 83-85% vandens, 3,7% ląstelienos, 4,5-16,8% cukraus (fruktozės, gliukozės, ramnozės), 1,47-4,5% organinių rūgščių (citrinos, vyno, kiek mažiau obuolių, rūgštynių, gintaro, salicilo), 0,5-0,97% pektinų, 0,33-0,43% raugų, flavonoidų (antocianų, kvercetino, izokvercetino), cheminių elementų (aliuminio, geležies, fosforo, kalio, mangano, natrio, sidabro), fitoncidų, eterinio aliejaus, vitaminų (40-400 mg% C, 500 mg% P, 0,02-0,08 mg% B₁, 0,24-0,3 mg% karotino, 0,04 mg% B2, 0,12-0,15 mg % B6, 0,72 mg % E, 0,4 mg% B3, 0,86-1,80 mg% K, folinės rūgšties).
Lapuose yra iki 0,6% eterinio aliejaus, iki 250 mg% vitamino C, pumpuruose – 0,75% eterinio aliejaus. Jo sudėtyje yra pineno, sobineno, kariofileno ir kitų junginių, sėklose yra apie 16% riebalų. Gydymui naudojamos uogos ir lapai. Uogose gausu vitaminų. Šviežios ir perdirbtos uogos (sultys, uogienės, trintos uogos su cukrumi, želė, morsas) rekomenduojamos nusilpusiems ligoniams, vaikams, vyresniems žmonėms ir seneliams.
Šviežios ir perdirbtos uogos pasižymi sutraukiamosiomis.
Prakaitą varomosiomis ir šlapimo išsiskyrimą skatinamosiomis savybėmis. Juodųjų serbentų sultys su medumi tinka gerti sergant bronchitu ir laringitu, nuo jų žmogus lengviau atsikosti. Uogos taip pat gerina apetitą. Be to, jos valgomos sergant avitaminoze, mažakraujyste.
Sultys taip pat naudingos sergant gastritu (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), skrandžio opalige, plonosios žarnos uždegimu, kraujagyslių ligomis. Jos vartojamos po 100-150 g tris kartus per dieną. Galima vartoti ir uogų užpilą (šaukštą sausų uogų reikia užpilti stikline verdančio vandens, ataušinti, perkošti ir gerti po trečdalį arba pusę stiklinės 2-4 kartus per dieną) arba nuovirą (1,5 šaukšto sausų uogų užpilama stikline vandens, verdama 30 minučių, ataušinama ir geriama po vieną šaukštą 3-4 kartus per dieną).
Juodųjų serbentų lapai skatina šlapimo išsiskyrimą, yra antireumatinis ir tonizuojamasis vaistas. Lapų užpilas (20 g susmulkintų lapų užpilama stikline karšto vandens, ataušinama, perkošiama ir geriama po trečdalį arba pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną). Antpilą reikia gerti nuo šlapimo pūslės akmenligės, kepenų, inkstų ir kitų šlapimo pūslės ligų.
Lapų nuoviru iš organizmo pašalinamas šlapimo ir rūgštynių rūgšties perteklius, todėl labai tinka gerti sergant reumatu, podagra ir sąnarių uždegimu. Uogos ir lapai vartojami sergant ateroskleroze, hipertonija, sumažėjus kraujagyslių elastingumui.
Liaudies medicina siūlo gerti lapų nuovirą nuo odos, šlapimo pūslės ligų, inkstų akmenligės, reumato ir persišaldžius. Uogų užpilu galima gydyti podagrą ir hemorojų.
Sultys vartojamos sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, taip pat skrandžio opalige, achilija ir žarnyno ligomis. Lapų ir šakučių nuovire maudomi vaikai, sergantys skrofulioze. Iš pumpurų gaminamos esencijos, sirupai ir likeriai.
