Inkarnatinė kryžiažiedė — daugiametė 6 m aukščio liana žiedai pavieniai, apie 5 cm skersmens, blyškios lelijinės spalvos. Žydi ir dera jau pirmais metais. Vaisius valgomas, sultingas, panašus į uogą, subrendęs geltonai oranžinis. Kryžiažiedės tėvynė yra Šiaurės Amerika. Pirmą kartą įvežta į Suchumi XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje kaip dekoratyvinis augalas.
Cheminė sudėtis ištirta menkai. Žinoma, kad augalo žolėje yra indolo grupės alkaloidų, vitaminų, kumarinų, chinonų ir kitų biologiškai aktyviu medžiagų. Kaip vaistinė žaliava yra džiovinti belapiai ūgliai, surinkti augalui žydint ir pradėjus duoti vaisių.
Medicinos pramonė gamina kryžiažiedės džiovintos žolės skystą ekstraktą. Eksperimentiškai įrodyta, kad augalo vaistiniai preparatai mažina refleksinį jaudrumą, judesių (motorinį) aktyvumą, veikia kaip antispazminis vaistas. Kryžiažiedės preparatai ramina centrinę nervų sistemą. Augalo ekstrakto klinikiniai stebėjimai atlikti Maskvos 2-jo medicinos instituto nervų ligų katedroje gydant ligonius, sergančius ateroskleroze, įvairiomis smegenų komplikacijomis po gripo, smegenų dangalų uždegimais.
Preparato skiriama po 30-40 lašų 3 kartus per dieną, vartojamas 10 30 dienų. Jo veikimas sumažina dirglumą, nerimą, galvos skausmą. Kryžiažiedės ekstraktas vartojamas kaip raminamasis, nuo niežėjimo, migdomasis vaistas kompleksiškai gydant sergančiuosius egzema, neurodermitu, žvyneline liga. Jis geriamas po 20-30 lašų rytą ir vakare 2 3 savaites. Preparatas nerekomenduojamas esant stenokardijai, miokardo infarktui, galvos smegenų ir širdies kraujagyslių aterosklerozei.
Nervų sistema ir augalai
Atstatomųjų ir tonizuojančiųjų vaistų, kurių reikia pervargimo ir šio patologinio fono įtakoje atsirandančių neurofunkcinių sutrikimų — isterijos, neurastenijos, psichostenijos, diencefalinio sindromo, nemigos, nervingumo ir kitų ligų profilaktikai ir gydymui, problema kasmet įgauna vis didesnės reikšmės praktinėje medicinoje. Šalia bendrų sanitarinių ir higieninių rekomendacijų, tokių būsenų profilaktika ir gydymas turi apimti gydymo ir profilaktikos priemones, kurių tikslas išplėsti pagrindinių organizmo gyvybinės veiklos fiziologinių mechanizmų funkcinį diapazoną.
Deja, gana dažnai gydymui vartojami tokie sintetinės kilmės medikamentai, kaip trioksazinas, elenijus, dimedrolis, tazepamas, meprobamatas ir kt. Neracionaliai ir ilgai juos vartojant, ypač jeigu tai daroma be gydytojo paskyrimo ir kontrolės, dažnai atsiranda įvairių nepageidaujamų šalutinių reiškinių (odos, kepenų, kraujo ir t.t. pakitimų). Išspręsti šią problemą galėtų daug padėti augalinės kilmės preparatai. Kai kurie iš jų (rodijolė, arba auksinė šaknis, eleuterokokas ir kt.) pastaruoju metu išskirti specialią grupę, pavadintą adaptogenais!
Tai vaistai, didinantys žmogaus organizmo prisitaikomąsias reakcijas, mobilizuojantys, kai organizmas patenka nepalankias sąlygas. Jie turi vieną bendrą ypatybę — geba stiprinti nespecifinį organizmo atsparumą nepalankiems išoriniams ir vidaus terpės veiksniams, pakeldami centrinės nervų sistemos tonusą ir suaktyvindami vidaus sekrecijos liaukų (skydliaukės, hipofizės, kasos, antinksčių žievės) veiklą. Ties kai kuriais iš jų toliau ir sustosime.
