Paprastoji saulėgrąža yra vienametis, 1-2,5 m aukščio augalas. Jos šaknis – liemeninė, šakota. Stiebas – stačias, nešakotas, plaukuotas kaip ir lapai. Lapai – pražanginiai, širdiškai kiaušiniški, stambūs. Jų lapkočiai – ilgi ir plaukuoti. Viršutiniai lapai – elipsiški. Žiedynas – 15- 20 cm skersmens graižas, kurio sudėtyje yra daugiau kaip pusantro tūkstančio žiedelių. Išoriniai žiedai – liežuviški, geltoni, vidiniai vamzdiški, tamsiai geltoni arba rudi, dvilyčiai. Vaisius – keturbriaunis, pailgas arba suplotas lukštavaisis.
Saulėgrąžos žydi liepos-spalio mėnesiais.
Saulėgrąža savaime auga Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Amerikoje buvo rasta molinių indų su saulėgrąžomis, kurių amžius 2-3 tūkstantmečiai. Į Europą jos atvežtos XVI a. 1576 m. botanikas Lobelijus pirmasis aprašė saulėgrąžą ir sugalvojo jai pavadinimą. Dabar medicininėje literatūroje ji žinoma kaip Helianthus (iš graikiško žodžio helios – saulė ir antos gėlė). Po pusantro šimto metų Karlas Linėjus prie šio gentinio vardo pridėjo ir rūšinį pavadinimą annuus – vienametis.
Į Rusiją saulėgrąžos pateko Petro Pirmojo laikais ir buvo auginamos kaip dekoratyvinis augalas. XVIII a. pabaigoje valstiečiai ėmė auginti saulėgrąžas savo daržuose ir valgė kaip skanėstą vietoj riešutų. 1829 m. Saratovo gubernijos valstietis D. Bokarevas pirmasis išspaudė saulėgrąžų aliejų.
Lietuvoje saulėgrąža pradėta auginti XIX a.
Dabar ji auginama beveik visame pasaulyje, bet daugiausia Tarybų Sąjungoje ir Argentinoje. Vaistams vartojami žiedai, lapai ir sėklos. Lapai ir žiedai skinami žydėjimo pradžioje tik ryškiai geltoni, liežuviški. Lapai džiovinami pavėsyje gerai vėdinamoje vietoje, žiedai tamsiose patalpose.
Sėklose yra iki 38-45% aliejaus. Jo sudėtyje yra palmitino, stearino, arachidino, lignocerino, oleino ir linolinės rūgšties gliceridų, iki 19,1% baltymų, 26,5% angliavandenių, apie 2% fitino, 1,5% raugų. 2,63% mineralinių medžiagų, iki 1,75% citrinos, vyno ir chlorogeno rūgščių. Lapuose yra 11-100 mg % karotino, iki 0,6% kaučiuko, iki 3% dervų, flavonoidų. Žieduose yra solantinės rūgšties, betaino, cholino, arnidiolio, faradiolio, kvercimeritrino, monoglikozido cianidino, karotino, kriptoksantino ir taraksantino.
Vaistams vartojami saulėgrąžų lapų ir liežuviškų žiedų preparatai (užpilas ir ekstraktas). Jie žadina apetitą, gydo viršutinių kvėpavimo takų ligas. Saulėgrąžų aliejus vartojamas užkietėjus viduriams, taip pat nuo aterosklerozės bei jos profilaktikai.
Aliejiniuose ir šarminiuose mišiniuose, iš kurių daromos inhaliacijos sergant nosies, gerklų ir ryklės ligomis, yra ir saulėgrąžų aliejaus. Jis taip pat tinka aliejaus ir garstyčių kompresams sergant ūmiu bronchitu, plaučių uždegimu. Aliejus geriamas ir nuo tulžies pūslės takų uždegimo.
Geriama po vieną valgomąjį šaukštą ryte prieš valgį.
Saulėgrąžų aliejus tinka ir kosmetikai. Juo tepama sausa, jautri oda, daromi kompresai ir kaukės. Aliejus atpalaiduoja veido nervus, kraujagysles, teigiamai veikia odą. Iš iškultų saulėgrąžų graižų gaminamas pektinas. Juo gydomos skrandžio ir žarnyno ligos, stabdomi žarnyno puvimo procesai, ypač tinka sergant enterokolitu.
Žmonės žiedų ir lapų užpilu žadina apetitą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, gydo bronchinę astmą, dilgėlinę ir neuralgiją, taip pat mažina temperatūrą. Žiedų užpilą (vienas valgomasis šaukštas žiedų vienai stiklinei karšto vandens) reikia gerti po valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną nuo bronchų spazmų ir skrandžio bei žarnyno kolikų. Žiedų užpilu žmonės anksčiau gydė ir maliariją (du šaukštai žiedų vienai stiklinei karšto vandens, geriama po valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną prieš valgį).
Pakaitintu aliejumi rekomenduojama vilgyti tvarsčius, jis gerai gydo žaizdas ir nudegimus. Saulėgrąžų aliejus vartojamas margarino, kulinarinių riebalų ir majonezo gamybai. Iš saulėgrąžų sėklų galima pasigaminti skanų gėrimą.
Imama du arba tris valgomuosius šaukštus nuplautų ir išdžiovintų saulėgrąžų sėklų (vienai stiklinei vandens), sumalama kavamale ir užpilama stikline verdančio vandens. Laikoma 20-30 minučių, paskui antpile ištirpinama šaukštelis medaus.
