Eismo taisyklės atsirado labai senai, kai apie automobilius nė svajota nebuvo.
Taigi dar gerokai iki nūdienės automobilizmo epochos žmonės suprato, kad gatvėje ar kelyje be abipusio mandagumo ir supratimo neišsiversi: jeigu ekipažas neduos kelio iš priekio atvažiuojančiam vežimui, nelaimė neišvengiama. Susidūrę jie gali sulūžti, apvirsti, susižalos keleiviai, vežimus traukiantys arkliai.
Senųjų miestų siauros gatvelės nebuvo pasirengusios transporto antplūdžiui, jose vos tilpdavo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai ne visuomet spėdavo pasitraukti šalį nuo pravažiuojančių vežimų ir karietų. Būdavo, koks nutrūktgalvis vežėjas net pliaukšteldavo jiems botagu.
1865 metais anglų parlamentas priima garsųjį įstatymą apie kelių lokomotyvus, arba „raudonosios vėliavėlės” įstatymą (Locomative Act, arba Red Flag Act). Jis buvo nukreiptas prieš spartų savaeigių ekipažų populiarėjima. Anglijos geležinkeliai buvo stambių turtuolių rankose, ir jie, suprantama, nenorėjo prarasti didelių pelnų, todėl prisidengdami kilniais eismo saugumo siekiais išsikovojo parlamente šį „antimotorizacinį” įstatymą.
„Raudonosios vėliavėlės” įstatymas, reiškęs tam tikro visuomenės sluoksnio nusiteikimą prieš automobilius, trisdešimčiai metų (jis buvo panaikintas 1894 m.) padaro geležinkelį Anglijos transporto karaliumi, gina vežikų teises, o kitose Europos šalyse tuo metu atkakliai ieškoma savaeigių ekipažų tobulinimo galimybių.
Beje, ne vieni anglai buvo tokie konservatyvūs: 1908 metais net už juos skeptiškiau nusiteikusios benzininio automobilio tėvynės Vokietijos spauda paskelbė pranešimą, kad „Viurtemburgo policija nustato didžiausią leistiną automobilių greitį miestų gatvėse — 10 kilometrų per valandą”.
Automobilių supirkimas Šiauliuose
Tik 1895 metais, kai anglai pasigamino pirmąjį savos konstrukcijos automobilį „Lanchester” su oru aušinamu vieno cilindro varikliu ir sliekine užpakalinių ratų pavara, automobilis, nors ir pavėluotai, atgauna „prarastos pilietybės” teises, o apie 1906 metus Anglija trumpam net buvo tapusi ,automobilizmo šalimi”.
Automobiliui buvo draudžiama daug kas: ribojamas greitis, nustatomas važinėjimo laikas, stovėjimo vieta, priekaištaujama dėl keliamo triukšmo…
Skirtingos valstybės nustatydavo labai nevienodą leistiną maksimalų greitį — nuo šešių iki trisdešimties kilometrų per valandą, arba priešingai — buvo reikalaujama važiuoti labai greit, kad miestų gyventojams netektų kvėpuoti nuodingomis dujomis Dėl tos pačios priežasties, automobiliams buvo draudžiama sustoti prie gausiai lankomų vietų valstybinių ir prekybos įstaigų, parkų. Na, o jei po automobilio ratais pakliūdavo višta ar antis, prancūzų vairuotojas turėdavo sumokėti šeimininkui ne tik už ją pačią, bet ir už kada nors galėjusius išsiristi, jos palikuonis… Žinoma, neblogai yra reikalauti, kad vairuotojas. būtų akylas, bet čia taip aiškiai girdėti automobiliui priešiška gaidelė.
Šių dienų akimis keistokų draudimų būta nemažai. Pavyzdžiui, į Romos gatves automobiliu galėjai išvažiuoti tik vakare, po devintos valandos, Amerikoje buvo draudžiama signalizuoti sankryžose ir gąsdinti pypčiojimu arklius ir praeivius, Švedijoje privalėjai duoti kelią visiems kitiems ekipažams, Vokietijoje įstatymai liepė susitikus arklių kinkinį sustoti ir išjungti variklį… Iki 1907 metų nelabai pasmarkautum automobiliu Maskvoje ar Peterburge: leidžiamas greitis buvo 12 varstų per valandą (varstas — 1086 metrai). Vėliau ši norma buvo padidinta iki 20 varstų.
Iš visų draudimų, ribojimų, dažniausiai atspindėjusių automobilio konfliktą su kitomis transporto priemonėmis, vėliau radosi eismo taisyklės, kurių dabar kiekvienas privalo laikytis. Tačiau dabar šios taisyklės įteisina automobili kaip ištikimą žmogaus pagalbininką, ypač reikalingą didėjant gyvenimo tempams ir įvairiausių darbų užmojams.
Į klausimą, kas atsirado anksčiau — šviesoforas ar šiuolaikinis automobilis, beveik visi atsakytume: „Aišku, automobilis!” Tačiau gatvių eismą reguliuojantys įrengimai jau egzistavo diližanų epochos laikais. Žinoma, kad 1868 m. viena anglų firma, gaminanti geležinkelio semaforus, pagamino pirmąjį šviesoforą reguliuoti karietų eismui gatvėse. Šis — tuo metu vienintelis šviesoforas pasaulyje — buvo įrengtas Londono centre Trafalgaro aikštėje. Tai buvo paprasčiausias acetileno dujų žibintas, kuris turėjo keičiamus šviesos filtrus. Pirmasis šviesoforas buvo įrengtas ant 6 metrų aukščio stulpo.
