Pirmosios lenktynės Lietuvoje

Lenktynės, toks retas nemotorizuotoje Lietuvoje renginys, sukėlė nepaprastą susidomėjimą. Tą ankstyvą vasaros rytą, kai buvo paskelbtas startas, prie kelių ir miesteliuose rinkosi dideli žmonių būriai.

Plento dešimtininkai ir sargai budėjo nuo aušros. Jie vėliavėlėmis nurodinėjo važiuojantiems pavojingas vietas. Miestukų gatvėse smalsuolius rikiavo policija tuštindama gatves lenktynininkams. įdomi detalė: Kalvarijos kontrolės punkte teisėju buvo poetas Teofilis Tilvytis.

Pirmųjų varžybų trasa — 230 kilometrų. Plentu eismas nebuvo sulaikytas (o tai ypač pavojinga, nes arkliai labai baidėsi motociklų ir automobilių). Kalvarijoje ir Alytuje turėjo būti kontrolės punktai, paženklinti geltonomis vėliavomis, kiekvienas dalyvis, atvykęs į juos, privalėjo pasirašyti ir gauti registracinį bilietą, kurį vėliau, pasiekęs finišą, įteiks teisėjų komisijai. Be to, lenktynių ruože buvo pažadėta įrengti ir slaptą kontrolės punktą.

Supirkėjų teikiamos paslaugos — brangiai superkame automobilius Šiauliuose.

Taisyklės lenktynininkams leido važiuoti įvairios markės motociklais, net su priekabomis, bet naudoti buvo galima tik benziną be jokių priemaišų. Greitis irgi ribotas: važiuojant per miestus ir miesčiukus neviršyti trisdešimt kilometrų per valandą.

Motociklų varžybos prasidėjo 1928 metų rugpjūčio mėnesio 12 dienos ankstų rytą. Tuo metu Lietuvoje tebeveikė Smetonos režimo paskelbtas karo stovis, apribojąs eismą naktį.

Lenktynininkai startavo vienas po kito kas dvi minutės pagal numerius, kurie prieš dieną buvo paskirstyti burtų keliu. Iš viso pirmyn. šovė 13 pavienių motociklininkų, nors burtus traukė šešiolika. Važiuojančių motociklais su priekabomis atsirado tik trys. Varžybose dalyvavusių motociklų variklių galingumas — nuo 3,5 iki 12 arklio jėgų. Varžybų rengėjai džiaugėsi, kad „tokiame dideliame ir sunkiame prabėgime” neatsitiko nė vienos didesnės nelaimės.

Varžybų organizatoriai buvo apskaičiavę, kad trasą įmanoma įveikti per tris valandas. Tačiau pirmasis lenktynininkas lakūnas Januškevičius grįžo Kauną visus labai nustebinęs per dvi valandas ir dvidešimt devynias minutes. Jis važiavo su dešimties AG „Harley Davidson”. Pakelėje lenktynininkas, apvažiuodamas taisomą plentą, kelis sykius virto, bet vis tiek jo vidutinis greitis viršijo devyniasdešimt kilometrų per valandą.

Senų automobilių supirkimas, tokių kaip smetoniškais laikais jau nebedaug jų išlikę iki šių laikų.

Savaitraštis lenktynininkus pavadino „greitumo velniais”. Pelnytas epitetas, nes anais laikais, kai motorizacija gyveno kūdikio amžių, ir anų dienų keliais važiuoti 90–110 kilometrų per valandą greičiu tikrai buvo nuostabus dalykas.

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga

Užpakalinio vaizdo veidrodžiai ypač svarbūs ir būtini krovininių automobilių ir autobusų vairuotojams. Šiems pagrindinę vaidmenį atlieka dešinysis veidrodis. Tačiau nurodytose transporto priemonėse užpakalinio vaizdo veidrodžiai neužtikrina, kad kelias už automobilio yra laisvas, nes juose, deja, nematyti kelio tiesiog už mašinos. Ignoruojant šią aplinkybe, ne kartą įvyko nelaimė kelyje, kai nematant buvo suvažinėti pagyvenę žmonės arba vaikai, esantys už automobilio.

Todėl kelių eismo taisyklės primygtinai rekomenduoja vairuotojui prašyti pašalinio asmens, kuris būtų šalia automobilio ir „padėtų” jam važiuoti atbuline eiga.

Užpakalinio vaizdo savo paskirtį visiškai atlieka tik tuo atveju, kai jie švarūs, taisyklingai pastatyti ir yra atitinkamų matmenų. Šiuolaikiniuose krovininiuose automobiliuose ir autobusuose, tramvajuose ir troleibusuose išoriniai veidrodžiai nejudamai pritvirtinami ant didelių konsolių. Be to, vairuotojas gali naudotis dar keletu didelių veidrodžių, kurie leidžia jam laisvai stebėti, kas vyksta transporto priemonės viduje. Tai ypač svarbu, stebint kaip įlipa ir išlipa keleiviai, pavyzdžiui, jiems įlipant į maršrutinį autobusą, troleibusą arba tramvajų ar iš jų išlipant.

„Žema” saulė

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga. Kelias labai blizga, atspindėdamas spindulius, o stovintys arba juo važiuojantys automobiliai atrodo kontrastingai juodi. Žmonių siluetai ant kelio išnyksta saulės disko blizgesyje, nes mūsų akių vyzdžiai, apribodami praleidžiamos į akį šviesos kiekį, maksimaliai susiaurėja. Dėl to pablogėja ir šešėlyje esančių daiktų matomumas.

Keliui periodiškai kertant šešėlius, kuriuos nutiesia pakelės objektai, vairuotojo, patekusio į šešėlį, regėjimas staiga sumažėja, nes akių vyzdžiams reikia tam tikro laiko, kad prisitaikytų prie staigaus šviesos intensyvumo sumažėjimo.

Važiuojant prieš „žema” saulę, automobilio valdymui, tiek šviesos, tiek ir šešėlio ruožuose, reikia žymiai labiau sutelkti dėmesį. Be to, pažymėtina, kad, važiuojant prieš saulę, pastebimai nublanksta šviesoforų, kitų automobilių „stop” signalų ir posūkio rodiklių spalvos. Todėl jie nepakankamai atkreipia vairuotojų dėmesį.

Kovoti su traumatizmu keliuose – vadinasi, kovoti su eismo nelaimėmis

Padėtis šiek tiek pagerėja, nors ir nėra visiškai normali, kai „žema” saulė šviečia vairuotojui į nugarą.

Šiuo atveju prieš automobilį driekiasi ilgas šešėlis, kurio ribose pablogėja kelio ir žemų kliūčių matomumas. Užpakalinio vaizdo veidrodžiai spindi, akindami ir versdami vairuotoją palenkti galvą į šoną. Priekinis stiklas, iš vidaus apšviečiamas „žemos” saulės spindulių, tampa pilkas, blizgančios dulkių dalelės sudaro lyg užuolaidą, kuri pablogina kelio matomumą.

Kai saulė šviečia iš užpakalio, esti labai sunku atskirti šviesoforo signalus, o užpakaliniai automobilio žibintai, žaižaruodami atspindėta • saulės šviesa, neleidžia vairuotojui nustatyti, kuris jų dega, kuris ne. Tokioje situacijoje beveik negalima pastebėti įjungto posūkio rodiklio arba „stop” signalo. Jeigu saulė ilgą laiką šviečia iš užpakalio, vairuotojas turi važiuoti taip, kad jo automobilio šešėlis kristų ant priekinio automobilio. Tada būna žymiai lengviau stebėti šio užpakalinius žibintus.

Iš šono šviečiančią „žemą” saulę vairuotojui lengviau pakęsti, nors ji taip pat jam pridaro nemalonumų, kelyje nutiesdama labai kontrastingus šešėlius.

Negalima viršyti nustatyto greičio ir likti nenubaustam

Visais šiais atvejais reikia naudotis skydeliu nuo saulės; jis pagerina kelio matomumą. Beje, nerekomenduojama dėvėti tamsių akinių, nes jie silpnina kelio ruožų apšvietimo ryškumą ir tuo pat metu sumažina šešėlyje esančių vietų ir daiktų matomumą.

Kadangi važiuoti, saulei leidžiantis ir kylant, yra nemalonu ir ne-saugu, vairuotojai turi to vengti. Jeigu jau važiuoti tenka, privalu būti ypač atsargiam ir pasiruošusiam netikėtoms ir nemalonioms kelių eismo situacijoms.