ŠIUKŠLIŲ IŠVEŽIMAS PO ANKSČIAU DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMO

Jei senų aliejinių dažų sluoksnis tvirtai laikosi, galima paviršių perdažyti ir negruntavus. Tik, prieš dažant, reikia skiedikliu arba vandeniu su muilu nuvalyti nuo paviršiaus riebalų dėmes bei kitus nešvarumus, užtaisyti pažeistas vietas ir svidinamuoju popieriumi ar pemza jį sušiurkštinti. Reikia atsiminti, kad ant riebaluoto paviršiaus naujai užtepti dažai kietai nesudžiūsta, nuolat limpa, o, nudažius blizganti, nesušiurkštintą paviršių, naujasis dažų sluoksnis greitai ima trūkinėti, luptis. Kad naujieji dažai geriau susijungtų su senaisiais, patariama, pirmą kartą užtepus dažus, tuojau pat juos pemza ar svidinamuoju popieriumi įtrinti, po to teptuku išlyginti.

Jei paviršius anksčiau buvo nestorai dažytas klijiniais ar kitais vandeniniais dažais ir jų sluoksnis tvirtai laikosi, jo valyti taip, pat nereikia. Tik, prieš dažant, paviršių reikia nugruntuoti grynu pokostu arba oksoliu tiek, kad jie pro vandeninių dažų sluoksnį prasiskverbtų kiaurai iki pat tinko. Gruntui išdžiūvus, galima glaistyti ir dažyti.

Storus ir silpnai besilaikančius bet kurių dažų sluoksnius reikia pašalinti.

Statybinių šiukšlių išvežimas po dažymo darbų.

Klijinius dažus pakanka tik sušlapinti vandeniu (geriau šiltu), ir juos galima lengvai nuskusti glaistykle ar kuriuo kitu skutikliu; po to paviršių dar reikia perplauti vandeniu.

Kiek sunkiau pašalinti aliejinius dažus. Silpnai besilaikančius galima skusti sausus. Tvirtai besilaikančių dažų sluoksnį reikia pirma suminkštinti, padeginant lituokline lempa arba užtepant šarminiais skiediniais bei eteriniais skysčiais.

Šarminį skiedinį galima pasidaryti:

a) 100 g muilo akmens ištirpinus 1 litre vandens, arba

b) sumaišius lygias dalis amoniako ir denatūrato, arba

c) tirštai sumaišius lygias dalis kalkių tešlos ir skysto (žaliojo) muilo, arba

d) gesintas kalkes sumaišius su stipriu sodos skiediniu.

Šarminis skiedinys užtepamas žolių teptuku. (šerių arba ašutų teptuką „suėda”), glaistykle ar skiedra. Po valandos dažai suminkštėja tiek, kad juos galima lengvai nugramdyti. Po to, paviršiu reikia neutralizuoti kurios nors rūgšties (5%) skiediniu ir gerai nuplauti vandeniu.

Aliejinius bei lakinius dažus gerai minkština nitrodažų skiediklis arba acetonas, o spiritinius lakus ar politūrą — spiritas. Jais patepus, dažus ar laką reikia tuojau ir gramdyti, nes jie vėl gali greit sukietėti. Nors ši dažų nuėmimo priemonė yra ir brangesnė, bet ja naudotis patogiau: greičiau galima nuimti dažus, o, be to, paskui nereikia neutralizuoti paviršiaus.

Dažant sienas, dažai baigiami išlyginti statmena kryptimi

Dažant sienas, dažai baigiami išlyginti statmena kryptimi, dažant medinius paviršius — išilgai medžio.

Norint, kad paviršius būtų labai lygus, jį reikia lyginti švelniu barsuko šerių lygintuvu-fleicu. Neturint tokio fleico, galima lyginti ir šiaip kuriuo minkštesniu plokščiu teptuku. Norint gauti truputį rauplėtą matinį paviršių, užtepti ir išvarinėti dažai tuojau pat tapnojami, dideliu šepečiu-tapnotuvu. Neturint specialaus tapnotuvo, galima tai atlikti ir paprastu apvaliu, tik lygiai nupjautu teptuku arba drabužiams valyti šepečiu.

Tapnojant paviršių, dažytą kiek tirštesniais aliejiniais ar emulsiniais dažais, gaunamas žymiai rupesnis reljefas. Rupiai (su faktūra) dažyti sienas ar panelius dabar madinga. Aliejiniai arba emulsiniai dažai pasidaro tirštesni, įmaišius į juos iki 10% sausos sijotos kreidos.

Jei dažai blogai dengia, nereikia stengtis paviršių uždengti iš karto. Storas aliejinių dažų sluoksnis ne tik lėtai džiūsta, bet bedžiūdamas raukšlėjasi, o nuo statmenų paviršių dažai gali ir nutekėti. Geriau dengti plonai du kartus, negu iš karto storai. Antrą kartą dažyti galima tik tada, kai pirmiau dažytasis sluoksnis yra visai išdžiūvęs. Prieš dažant, išdžiūvusi paviršių reikia pasvidinti ir nuvalyti.

Jei į normaliai skiestus dažus pridėsime kiek aliejinio lako, tai dažytasis paviršius ne tik blizgės, bet ir aliejinių dažų sluoksnis bus tvirtesnis. Dar geriau — liesesniais aliejiniais dažais dažytą ir išdžiūvusi paviršių lakuoti bespalviu laku arba paskutinį kartą dažyti emaliniais dažais. Tačiau sienos ir paneliai paprastai dažomi liesesniais matiniais aliejiniais dažais ir paviršius dar patapnojamas tapnotuvu. Norint, kad dažai būtų dar labiau matiniai, į juos galima dėti vaško, kurį reikia ištirpinti terpentine.

Ruošiant matinius spalvotus aliejinius dažus, terpentine ištirpintą vašką patogiausia dėti po to, kai jau nustatyta spalva, tinkamas darbui tirštumas ir dažai perkošti, nes dažai, primaišius vaško, darosi tirštesni ir sunkiau juos perkošti. Dažais su vaško priemaiša dažoma tik baigiant dažymą, t. y. dažant paskutinį kartą, ir, kad lygiau išeitų, paviršius tapnojamas.

Perkraustymo paslaugos prieš dažymo darbus.

Visa pasiruošimo ir tinkavimo darbų eiga yra lygiai tokia, kaip ir naujai tinkuojant

Remontuojant užtaisomos nubyrėjusio, sutrūkusio ar kitaip pažeisto tinko vietos. Kur tinkas laikosi silpnai, nors dar ir pakenčiamai atrodo, reikia jį atmušti. Silpnai besilaikantį tinką aptikti nesunku: kuo nors pastuksenus, atšokusiose vietose jis garsiau bilda. Vietas, kur buvo nubyrėjęs ar atmuštas tinkas, reikia gerai išvalyti ir, prieš tinkuojant, gausiai suvilgyti vandeniu. Ypač gerai reikia išdraskyti pakraščius ar įtrūkimus, dar pagilinant ir praplatinant juos. Medinėse sienose neretai būna atšokusios bei nuirusios ir balanos. Jas reikia pridurstyti ir prikalinėti. Jei tinko paviršius buvo dažytas ar klijuotas apmušalais (tapetais), geriausia būtų, prieš užtaisant tinką, silpnai besilaikančius dažus ar apmušalus švariai nuvalyti.

Tinko pataisymams skiedinį reikia stengtis paruošti, kiek galima, tokios pat sudėties, kokia buvo tinkuotas senasis. Užtaisytos vietos tada mažiau skirsis.

Visa pasiruošimo ir tinkavimo darbų eiga yra lygiai tokia, kaip ir naujai tinkuojant. Skirtumas gali būti tik toks, kad, tinkuojant mažus plotus (gabalus) nereikia daryti gairių. Jas pilnai atstoja seno tinko lygis.

Po tinko remonto susidaro galybė statybinių šiukšlių – atliekų, jas verta ir būtina išvežti į reikiamą vietą.

KARNIZŲ REMONTAS

Tas vietas, kur yra nubyrėję ilgi ištisinių karnizų arba traukų gabalai, reikia užkrėsti kalkių-gipso skiediniu ir po to išlyginti šablonu. Norint pasidaryti šabloną, pirmiausia reikia tiksliai nusikopijuoti likusios sveikos karnizo dalies profilį. Tam tikslui karnizo galas statmenai nupjaunamas, po to, pridėjus prie jo popierių, pieštuku apvedami profilio kontūrai. Galima pagal karnizo pjūvio briaunas popierių tik apspausti, ir kontūras bus žymus. Pagal šią kopiją iškerpama popierinė forma, o pagal ją — iš lentelės išpjaunamas šablonas. Kad šablonu būtų patogu dirbti, lentelė atramomis pritvirtinama prie skersinio. Dirbant šis skersinis remiasi į prikaltą prie sienos tašelį, ir tuo būdu karnizą arba trauką galima lygiai nuvesti. Jei karnizas yra stambesnis, iš pradžių skiedinio krečiama mažiau (paruošiamasis sluoksnis) ir tuojau pat šablonu aplyginami kraštai. Skiediniui sutvirtėjus, užkrečiamas naujas (padengiamasis) sluoksnis ir vėl išlyginama. Taip kartojama tol, kol karnize nelieka jokių spragų. Karnizo profilis prie kampų ir kertėse išlyginamas paprastos arba specialios plieninės liniuotės kampu, po to, dar dailinamas mažesne mentele-rėžtuvu.

Tinko sluoksnių kietėjimo ir džiūvimo laikas kai atliekamos statybinių šiukšlių išvežimo paslaugos.

Žemiau nurodomas vidutinis tinko sluoksnių išlaikymo laikas, reikalingas sukietėjimui, prieš krečiant sekantį sluoksnį. Priklausomai nuo skiedinio sudėties ir aplinkos sąlygų, šis laikas gali būti labai įvairus.

Vasarą, kai labai sausa, čia nurodytas laikas gali būti per pusę trumpesnis; rudenį, ypač žiemą, kai oras labai drėgnas ir vėsus, jei dar bloga ventiliacija, priešingai, kietėjimas ir galutinis išdžiūvimas gali užtrukti du—tris kartus ilgiau.

Senų ir jau nebenaudojamų baldų išvežimas iš statybos vietos – pirmas dalykas šaunantis į galvą atliekant išlyginamąjį sluoksnį.

Pagrindinio (išlyginamojo) sluoksnio užkrėtimas ar užtepimas ir lyginimas. Kai jau praeina laikas, per kurį paruošiamasis sluoksnis sukietėja, ir, paspaudus pirštais, tinkas netrupa, atrodo žymiai šviesesnis, baltesnis, galima krėsti sekantį — pagrindini tinko sluoksnį. Reikia atsiminti, kad prie kiekvieno perdžiūvusio pirmojo sluoksnio blogai laikosi kitas, sekantis, sluoksnis. Todėl kietėjimo laiką reikia labai atidžiai sekti.

Užkrečiant pagrindinį sluoksnį, darbo veiksmai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie buvo nurodyti krečiant paruošiamąjį sluoksnį. Skirtumas čia tik toks, kad reikia krėsti storiau, o užkrėtus, tuojau, kol dar skiedinys nesustingo, išlyginti. Be to, jei paruošiamąjį sluoksni galima tik užkrėsti, tai šį — pagrindinį — galima ir užkrėsti, ir užtepti. Užtepant arba krečiant mente, skiedinys imamas nuo trintuvės. Galima taip pat tinkuoti pačia trintuve. Šiuo atveju ant jos prisidedama skiedinio beveik tiek pat, kaip ir krečiant mente. Tepant sienas, apatinis trintuvės kraštas priglaudžiamas prie sienos, o viršutinis laikomas šiek tiek atloštas, ir, kiek galima stipriau spaudžiant, braukiama aukštyn, kol nuo trintuvės visas skiedinys prilimpa prie sienos. Taip galima sparčiau tinkuoti, negu krečiant mente, be to, paviršius kartu ir išlyginamas, o, tinkuojant lubas, — nereikia tiek lankstytis ir ar skiedinys netyška į akis. Tinkuojant lubas, vienas trintuvės kraštas prilaikomas mente. Ir kuo stipriau jis prilaikomas, tuo plonesnis bus tinko sluoksnis.

Pagrindinio sluoksnio užtepimas

Pagrindinį sluoksnį galima užtepti ir kiek platesne pustrinte. Dirbama taip pat, kaip ir lyginant. Ja, žinoma, kartu ir išlyginama.

Tinklu (rabicu) aptrauktas paviršius beveik visuomet tinkuojamas, užtepant skiedinį trintuve, be jokio paruošiamojo sluoksnio.

Mente užkrėstas pagrindinis sluoksnis lyginamas pustrinte, tiesikliu arba, kaip jau buvo minėta, tinkuojant iš karto ta pačia trintuve.

Pustrintė daroma iš pušinės, be šakų, 15-20 mm storio lentelės, kurios viršuje pritvirtinama išilginė rankena. Pustrintės gali būti įvairaus dydžio: siauros ilgesnės — 120 X 11 cm, 80 X 12 cm, 54 X 10 cm; siauros trumpesnės — 45 X 10 cm, 29 x 5,5 cm; plačios 50 X25 cm. Didesniems plotams lyginti labiau tinka ilgesnės arba platesnės, o pakraščiams ir prie kampų trumpesnės ir siauresnės pustrintės.

Dirbant pustrintė laikoma viena arba abiem rankomis — tai priklauso nuo jos dydžio, — ir paviršiumi braukiama pirma vertikalia kryptimi — aukštyn, po to — horizontalia — į šalis.

Kad lengviau būtų lyginti, įrankis traukiamas ne tiesiai, bet trūkčiojant zigzagais: braukiant aukštyn, pustrintė trūkčiojama šalis, braukiant šalis — trūkčiojama aukštyn—žemyn. Po to dar lyginama, sukant pustrintę ratu.

Braukiant pustrintės briauna nugrandomas skiedinio perteklius ir nustumiamas ten, kur jo trūksta. Likę didesni neišlyginti įdubimai papildomai užtepami skiediniu ir vėl palyginami. Lyginant tinko lygumas kartkartėmis patikrinamas

Jeigu tiesiklį priglaudus įvairiomis kryptimis prie tinko, ilgyje yra ne daugiau kaip du iki 3 mm gylio įdubimai, tinkas laikomas pakankamai lygiu. Jį užtrynus, jau galima gauti visiškai gerą, dažymui tinkamą paviršių.

Atlikus šiuos darbus reikalingos perkraustymo ir pervežimo paslaugos.

SENŲ BALDŲ IŠVEŽIMAS PO SKIEDINIŲ SKIRTŲ TINKUI PARUOŠIMO

Visos sausos skiediniams ruošti medžiagos, taip pat ir kalkių tešla, matuojamos pagal tūrį ir seikėjamos indais, pavyzdžiui, kibirais, dėžėmis, o kartais ir krūvomis. Medžiagų tūrio santykiai skiediniuose paprastai nurodomi skaičiais; taigi, lygiomis dalimis sumaišytas kalkių ir smėlio skiedinys trumpai žymimas santykiu 1 : 1. Sudėtiniam kalkių cemento skiediniui 1 : 1 :4-9 paruošti reikia imti 1 tūrio dalį 1 t. d. cemento ir nuo 4 iki 9 t. d. smėlio. Vanduo paprastai nenurodomas. Jo pilama tiek, kiek reikia, kad skiedinys būtų tinkamo darbui tirštumo.

Paprastas kalkių skiedinys 1 : 2, 1 : 2,5 arba 1 : 3 daugiausia vartojamas visų rūšių sienoms bei luboms tinkuoti tiek viduje, tiek ir išorėje, išskyrus dalis, esančias nuolatinėje drėgmėje (rūsiai, pamatai, skalbyklos). Juo taip pat nepatariama tinkuoti ir betoninių paviršių.

Kalkių skiedinys paruošiamas labai paprastai: sijotas smėlis maišomas su skysta kalkių tešla, ir mišinys, reikalui esant, skiedžiamas vandeniu. Vanduo turi būti švarus, be kurių nors druskų ar dumblo priemaišų. Miestuose geriausia vartoti vandentiekio vandenį.

Geras kalkių skiedinys, kaip ir kiekvienas kitas skiedinys, turi būti normaliai tirštas, riebus, plastiškas. Jis turi būti toks, kad jį galima būtų lengvai užkrėsti arba užtepti ant tinkuojamojo paviršiaus ir gerai išlyginti, kad jis prie tinkuojamojo paviršiaus gerai prikibtų ir išdžiūvęs sudarytų tvirtą, be nusėdimų ir įtrūkimų tinko sluoksnį.

Drėgmėje kietėjantieji (hidrauliniai) skiediniai. Be skiedinių, maišytų su hidraulinėmis kalkėmis arba cementu, paminėtini skiediniai su paprastomis orinėmis kalkėmis ir kai kuriais hidrauliniais priedais: pucolanu, tufu, trepeliu, aukštakrosnių šlaku, maltų plytų arba molinių indų laužu. Šios medžiagos, nors pačios, sumaišytos su vandeniu, ir nesiriša, tačiau kalkėms jos teikia hidraulinių savybių.

Hidroizoliaciniais ir hidrauliniais skiediniais reikia tinkuoti tuojau pat juos pagaminus.

Verta nepamiršti prieš atliekant šiuos darbus patraukti senus baldus.

UŽPILDAI

Vien iš rišamųjų medžiagų skiediniai negaminami: tai būtų neekonomiška — per brangu, ir nepraktiška — tinkas nebūtų toks tvirtas. Kalkės arba cementas, maišyti su užpildu — smėliu, žvyru, plytų laužu ir pan., ne tik labiau sukietėja, bet ir tinkas džiūdamas netrūkinėja.

Smėlis yra vienas iš prieinamiausių ir būtiniausių užpildų. Paruošiamajam sluoksniui imamas stambesnis smėlis — žvyras, kurio grūdelių dydis yra iki 2,5 mm skersmens; viršutiniam — dengiamajam sluoksniui vartojamas smulkus smėlis — iki 1— 1,2 mm grūdelių skersmens.

Smėlis turi būti švarus — be juodžemio; molio jame gali būti ne daugiau kaip 5-8%. Tinkamiausias yra aštrus lauke smėlis (lauke iškastas), o ne apzulintas upių smėlis. Druskingas jūros arba moliu aplipęs lauko smėlis netinka. Jei smėlyje yra stambesnių kaip 2,5 mm skersmens akmenukų, reikia jį per atitinkamo retumo sietą persijoti.

Užpildais gali būti naudojamas grūstas šlakas, plytų laužas, asbestas, medžio anglis, taip pat kapoti šiaudai, spaliai, pjuvenos ir net statybinės šiukšlės, kurios, žinoma, po statybos darbų turi būti išvežtos.

Padengiamojo sluoksnio užtepimas ir užtrynimas

Norint gauti labai lygų tinko paviršių, išlygintą pagrindinį sluoksnį reikia dar dengti 2-3 mm storio padengiamuoju sluoksniu. Juo dengiama tik tada, kai pagrindinis sluoksnis yra pakankamai sukietėjęs.

Prieš dengiant, patariama išvežti baldus, tik vėliau pagrindo paviršių reikia suvilgyti. Šiam padengimui skiedinys turi būti riebesnis ir skystesnis (toks, kaip grietinė), o svarbiausia — smulkaus grūdo. Geriausia, kai, prieš dengiant, skiedinys dar perkošiamas per sietą su 2X2 mm dydžio skylutėmis. Skiedinys ant pagrindo užtepamas arba mente nuo trintuvės, arba pačia trintuve. Labiau įgudę tinkuotojai tepa ir pustrinte, ant kurios per visą ilgį prikrečia skiedinio ir, jį truputį išlyginę, tepa ir lygina panašiai, kaip ir lygindami pagrindinį sluoksnį.

Padengiamojo sluoksnio užtrynimą galima pradėti tik po to, kai jis truputį apstingsta: jei buvo dengta kalkių skiediniu — po 2-12 val., jei kalkių-gipso — po 10-15 min.

Padengiamojo sluoksnio užtrynimui dažniausiai vartojamos medinės užtrintuvės. Jos paprastai daromos iš 20 mm storio pušinės lygios, be šakų lentelės.

Išlygintas pagrindinis arba padengiamasis sluoksnis užtrinamas taip: kairėje rankoje laikomas teptukas (jį galima pasigaminti iš ašutų, medžio skiedrelių arba tvirtų sausų žolių, pavyzdžiui, viksvų) ir juo tinko paviršius šlakstomas vandeniu; dešine ranka, kurioje laikoma užtrintuvė, lengvai spaudžiant ir sukant ratu (geriausia priešinga laikrodžio rodyklės kryptimi), tinko paviršius trinamas. Jei tinkas minkštesnis, šlakstyti vandeniu reikia mažiau, jei kietesnis — daugiau. Perdžiūvusi tinką reikia ne tik daug šlapinti, bet jį sunku ir trinti. Todėl perdžiovinimo reikia vengti. Trinant reikia žiūrėti, kad stambesni žvirgždai neraižytų paviršiaus. Jei tokių pasitaiko, reikia nurankioti. Prie užtrintuvės briaunų prilipusį skiedinį reikia retkarčiais nubraukti į teptuko kotą, o paskui vėl, užtrintuvės apatiniu galu paėmus, panaudoti pasitaikiusiems nedideliems įdubimams užlyginti. Norint panaikinti belyginant atsiradusias spiralines įbrėžas, reikia paviršių ta pačia užtrintuve, kiek ranka siekia, kelis kartus perbraukti tiesiai horizontaliai ir po to — vertikaliai.

Veltiniu, fetru (iš senos skrybėlės) ar guma pamušta užtrintuve galima tinko paviršių išlyginti žymiai geriau. Metalinės užtrintuvės vartojamos daugiausia cementinėms palangėms ar grindims lyginti (geležiuoti). Tinkui užtrinti jos netinka, nes palieka rūdžių pėdsakus, kuriuos paskui sunku uždažyti.

Trinti tinką užtrintuve nėra lengva. Kai kurie tinkuotojai, siūlo padengiamąjį sluoksnį lyginti per tinklelį voleliu.

Jomis dirbama taip: priglaudus rėmą prie šviežiai užtepto padengiamojo sluoksnio, voleliu važinėjama per tinklelį, kol paviršius išlyginamas. Rėmą su tinkleliu atsargiai atkėlus, tinkas atrodo vienodai rupus, bet šiaip gana lygus. Tokį paviršių nudažius, galima gauti gražią ir madingą faktūrą.

Kampus (briaunas) ir kertes patogiausia lyginti fasoninėmis pustrintėmis. Labiau įgudę tinkuotojai ant kampų ir į kertes užkrėstą skiedinį išlygina tiesikliu arba paprasta liniuote. Kampai ir kertės tinkuojami ir lyginami kartu su lubomis ir sienomis.

Atlikus padengiamojo sluoksnio užtepimo ir užtrynimo darbus, reikia išsivežti statybines šiukšles, atliekas sutvarkyti.

Durų ir langų angokraščių tinkavimas

Durų ir langų angokraščiai tinkuojami tada, kai jau ištinkuotos lubos ir sienos. Prieš tinkuojant, reikia pakulomis arba veltiniu užkamšyti plyšius tarp lango dėžės ir sienos. Pakulas ar kitą kamšalą reikia įgrūsti giliau, negu lango stakta. Taip padarius, geriau laikosi tinkas.

Kad visų angų briaunas galima būtų nutinkuoti vienodai ir tiesiai, pirmiausia gulsčiuku ir virvute reikia patikrinti jų horizontalumą ir vertikalumą. Po to pagal nustatytą lygį prie angos krašto ant tinko vinimis arba specialiais inventoriniais gnybtais pritvirtinami tašeliai — tiesikliai. Tiesiklių briaunos turi būti prasikišusios į angos pusę tiek, kokio storio sluoksniu numatoma tinkuoti. Kad geriau sklistų šviesa, angokraščiai į vidaus ir išorės pusę paprastai daromi plačiau, prie pat lango dėžės — siauriau. Vienodam angos platėjimo kampui nustatyti naudojamas kampainis arba į jį panašus prietaisas.

Angokraščiai tinkuojami tuo pačiu skiediniu ir taip pat, kaip ir lubos ar sienos. Pagrindinis sluoksnis lyginamas ne pustrinte, o specialiu šablonu — brauktu braukiant aukštyn—žemyn. Dengiamasis sluoksnis išlyginamas taip pat šablonu brauktu, o užtrinamas — užtrintuve.

Buitinės technikos išvežimas Vilniuje ir ne tik tais.

Tokiu pat būdu tinkuojami ir išoriniai angokraščiai. Skiedinys imamas tas pat, kaip ir fasadui. Jei iš fasado pusės angą norima aprėminti, tašelis-tiesiklis tvirtinamas.

Nudažytos sienos viršuje užbaigiamos ryškesnės spalvos juostele

Negabaritinių krovinių pervežimas – stalai, komodos, spintos ir spintelės tai tik dalis daiktų kuriuos verta ir net būtina išvežti iš statybų vietos – buto ar kitų patalpų.

Nudažytos sienos viršuje užbaigiamos ryškesnės spalvos juostele. Juostelėmis gali būti aprėminti ir kiti sienų bei lubų padalinimai, ornamentai. Lygiai švariai išvesti juostelę nėra lengva. Reikia truputi pasipraktikuoti.

Juostelei vesti svarbiausi įrankiai yra šie: apvalus geros rūšies šerių teptukas, tiesi 1m ilgumo, 3-4 mm storio ir 50-60 mm pločio lygiais, 30° kampu nusklembtais kraštais liniuotė, indelis (su saiteliu) dažams, virvutė su svambalu, gulsčiukas, metras.

Vandeniniais dažais dažytuose paviršiuose juostelės vedamos klijiniais dažais, aliejiniuose — aliejiniais. Klijiniai dažai juostelėms vesti turi būti žymiai skystesni, negu dažymui. Jie įklijinami arba stalių klijais, arba pienu.

Sienose ar lubose, kuriose numatoma vesti juosteles, reikalingi nuotoliai atmatuojami ir pažymimi paprastu (tik ne cheminiu) pieštuku.

Per pažymėtus taškus linijos atmušamos lygia, nestora virvute, įtepta medžio arba popieriaus anglimi. Jos pėdsakų likučiai, vėliau, dulkinant minkštu skudurėliu, lengvai nusivalo. Virvutę galima įtepti ir sausais dažais, pavyzdžiui, ochra, umbra, suodžiais, ultramarinu, kreida (jei tamsus fonas), tik juos sunku nuvalyti.

Virvutė paprastai įtepama, traukiant ją per ranka popieriuje suspaustus anglies ar dažų miltelius.

Vedant juostelę, liniuotė laikoma kaire ranka taip, kad liniuotės vienas galas būtų prisiglaudęs prie pat sienos, o antras, už kurio ji laikoma, gali būti per pirštą pakilęs. Mažiau įgudę dažytojai priglaudžia visą liniuotę. Ji laikoma truputį žemiau virvute pažymėtos linijos taip, kad nusklembta ,briauna būtų prie sienos. Dešine ranka trimis pirštais teptukas laikomas už galo koto taip, kad jis, nykščiu prilaikant, laisvai remtųsi ir didįjį. Taip teptuką laikant, galima lygiau išvesti juostelę. Nereikia teptuko laikyti taip, kaip plunksnako4 ar pieštuką, nes juostelė neišeis lygi. Darbo metu indelį su dažais reikia laikyti krūtinės aukštyje, saiteliu užsikabinus ant kaklo. Teptuką pavilgius į dažus, dažų. perteklių tuojau reikia nuspausti į indo briauną, kad paskui jie, ypač vedant horizontalias juosteles, netekėtų per sieną. Iš pradžių, kol teptukas yra pilnesnis, juo sieną reikia tik lengvai liesti, paskui galima truputį stipriau paspausti. Teptuką pirma reikia traukti iš kairės į dešinę, visą laiką leidžiant jam laisvai remtis į liniuotės briauną. Kai jau atrodo, kad dažai teptuke baigiasi, tuo pačiu pėdsaku grįžtama atgal. Taip porą kartų. ten ir atgal perbraukus, juostelę galima visiškai išlyginti. Švariai išvedus juostelės gabalą, tiek kiek siekia liniuotė, galima pereiti į dešinę toliau, visą laiką stengiantis juostelę sulyginti su anksčiau išvestuoju gabalu. Viršutinis juostelės kraštas visuomet turi lygiuotis su pažymėta linija.

Teptuko dydis parenkamas pagal tai, kokio pločio numatoma vesti juostelę. Vedant platesnes kaip 3-4 cm juostas, geriau jų ploti pažymėti virvele ir, kraštais išvedus juosteles, vidurį tuojau pat užpildyti platesniu teptuku.

Juostelę galima išvesti ir kitaip. Tam tikslui reikia pasidaryti liniuotę su išpjova. Ja pasinaudodamas, gali tiesiai nuvesti juosteles ir mažiau įgudęs dažytojas.

Senų ir ne tik baldų išvežimas prieš dažymo darbus.

PERVEŽIMO PASLAUGOS PRIEŠ MEDINIŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMĄ

Aliejiniais dažais galima dažyti tik visiškai sausą tinką arba medį. Nudažius drėgną, nepakankamai išdžiūvusį paviršių, aliejiniai dažai uždaro visas medžiagos paviršiaus poras ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Drėgmė tada kaupiasi po aliejinių dažų sluoksniu, dažytame paviršiuje atsiranda rudo skystimo pilnų pūslių, kurios vėliau trūksta, dažai lupasi, ir paviršius labai negražiai atrodo. Panašiai atsitinka ir nudažius drėgną medį, be to, šis ir pats pūva.

Drėgname tinke paprastai yra dar daug šarmų. Dėl to aliejiniais dažais dažytas drėgnas tinkas ne tik pūslėja, bet ir dažų sluoksnis ilgai nedžiūsta, būna minkštas, lipnus. Kad tinkas, ypač pataisytose vietose, greičiau džiūtų, galima jį pašildyti elektrine krosnele ar plytele. Šiam tikslui galima naudoti ir žarijas, tik reikia žiūrėti, kad neatsirastų smalkių.

Prieš gruntuojant sienas kalkių pienu patartina buitinę techniką išvežti.

Naujas arba pertrintas senas tinkas pirmiausia gruntuojamas kalkių pienu ir, kai gerai išdžiūsta, nuo jo nuvalomos smėlio kruopelės ir užtaisomi plyšiai; taip paruoštas tinkas gruntuojamas pokostu arba oksoliu. Geriausia gruntuoti grynu pokostu arba oksoliu, įmaišius truputį dažų — ochros, geležies raudės.

Viduje, sausose patalpose tinkuotus ir medinius paviršius galima gruntuoti karštu klijų skiediniu (8-10% stiprumo).

Prieš gruntuojant medžio dirbinius, gamintus iš pušies ar eglės, pirmiausia reikia pašalinti arba izoliuoti sakus, iškirsti ir po to medžio lopeliais užtaisyti šakas. To nepadarius, sakingose arba šakų vietose aliejiniai dažai blogai džiūtų, o jei ir išdžiūtų, tai dažytame paviršiuje vėliau atsirastų rudų dėmių. Tokias dėmes galima dažnai pastebėti šviesia spalva dažytuose paviršiuose.

Minkštus sakus, kurie slypi atviruose plyšeliuose medienoje, reikia iškrapštyti, o kurie išsiveržę į paviršių — nugramdyti. Po to sakingą medieną galima dar padeginti lituokline lempa arba karšta geležimi. Nuo kaitros išsiveržusius sakus — vėl tuojau nugramdyti. Kai mediena, palyginti, nelabai sakinga, pakanka ją tose vietose patepti šelako tirpalu, spiritiniu laku arba nitrolaku. Toki sakų izoliavimą galima atlikti ir po gruntavimo. Labai sakingą medieną, kuri nors būtų ir padeginta, reikia dar izoliuoti, nes, vien tik izoliavus arba išdeginus sakus, vėliau jie gali vėl prasiveržti pro dažų sluoksnį, ypač saulei pašildžius.

Medis gruntuojamas tomis pat medžiagomis, kaip ir tinkas. Tinko ir medžio paviršius, gruntuotas pokostu arba oksoliu, turi gerai išdžiūti (normaliai — 24 val.). Klijiniu glaistu, tiesa, galima glaistyti ir anksčiau, bet dažyti aliejiniais dažais visada geriau, kai aliejinis gruntas, jei sąlygos leidžia, yra ilgiau padžiūvęs.

Gerai paruoštą tinkuotą ar medinį paviršių dažyti aliejiniais dažais nesunku

Gerai paruoštą tinkuotą ar medinį paviršių dažyti aliejiniais dažais nesunku. Reikia tik stengtis tinkamai laikyti teptuką, neimti juo per daug dažų, o užtepus — juos gerai išvarinėti ir išlyginti.

Dažoma paprastai du kartus: pirmą kartą — truputį liesesniais, t. y. daugiau terpentinu ar kitu skiedikliu skiestais dažais, antrą kartą — riebesniais.

Aliejiniai dažai ruošiami ir jų spalva nustatoma taip pat, kaip ir vandeninių dažų. Skirtumas tik toks, kad aliejiniams dažams išdžiūvus, spalva beveik nesikeičia.

Aliejiniai dažai, kurį laiką stovėdami atviruose arba blogai užtaisytuose induose, paviršiuje apsitraukia plėvele. Kad taip neatsitiktų aliejinius dažus reikia užpilti vandeniu (galima pokostu ar terpentinu) ir sandariai uždaryti.

Maišant dažus, kurių viršuje jau yra tokia plėvelė, reikia ją atsargiai nuimti. Tirštai trintus aliejinius dažus pirma reikia skiesti pokostu arba oksoliu, gerai išmaišyti ir tik po to, jei jie bus naudojami vidaus darbams, skiesti iki 10-15% terpentinu ar kitu skiedikliu. Nustatant spalvą, kitų spalvų dažus galima pilti tik atskirai išmaišytus ir atskiestus.

Skiedikliais atskiesti aliejiniai dažai esti ne tik liesesni, bet jie geriau — ploniau ir lygiau dengia paviršių, greičiau ir kiečiau džiūsta. Daugiau skiedžiant, galima gauti gražų matinį, nors ir ne tokį tvirtą dažų sluoksnį.

Džiūvimui pagreitinti dažus dedama iki 5% sikatyvo. Daugiau dėti sikatyvo nepatariama, nes dažai, priešingai, gali lėčiau arba ir visai nedžiūti, o, be to, kaip jau minėta, sikatyvai silpnina dažų sluoksnį.

Jei aliejiniai dažai maišomi iš sausų pigmentų, tai juos pirmiausia reikia tirštai sumaišyti su pokostu arba oksoliu, gerai ištrinti (geriau tai padaryti dažams trinti mašinėle) ir tik po to atitinkamai skiesti.

Paruoštus aliejinius dažus, prieš vartojant, reikia gerai išmaišyti ir perkošti, o bedažant — laikas nuo laiko pamaišyti. Dažymui aliejiniais dažais labiausiai tinka apvalus (žiedinis) arba plokščias šerių teptukas.

SENŲ BALDŲ IŠVEŽIMAS PO SKIEDINIŲ SKIRTŲ TINKUI PARUOŠIMO

MEDINIŲ PAVIRŠIŲ BEICAVIMAS IR POLITŪRAVIMAS

BEICAVIMAS IR POLITŪRAVIMAS

Jau vien lakuojant skaidriu laku, aliejuojant pokostu ar vaškuojant, medžio paviršius žymiai pagyvėja. Dar labiau medžio sluoksniai (raštas) išryškėja, lakuotą bei politūruotą paviršių nu-blizginus, nupoliravus; medis tada pasidaro tarsi permatomas. Beicuojant keičiama medžio paviršiaus spalva, bet jo raštas ne-uždengiamas.

Beicavimas ir politūravimas, ypač nupoliravimas, yra sudėtingas ir nemaža praktinių įgūdžių reikalaująs darbas. Čia nurodomi tik prieinamesni ir paprastesni darbo būdai ir medžiagos. Spalva medžio paviršiui suteikiama beicuojant organiniais natūraliais ar dirbtiniais dažais — anilino beicais ir įvairiais chemikalais — metalų druskomis.

Beicavimo skiedinio paruošimas. Pats paprasčiausias beicavimas yra medžio paviršiaus dažymas anilino beicais arba anilino dažais (tais pačiais, kurie tinka ir siūlams dažyti). Anilino beicai ir anilino dažai perkami dažniausiai milteliais arba grūdeliais popieriniuose maišeliuose, ant kurių paprastai yra ir nurodymai, kaip juos vartoti. Beicai arba dažai ištirpinami karštame vandenyje ir dar kiek pavirinami. Beico ar dažų vandenį daug dėti nereikia — jie labai stiprūs. Paprastai pakanka 5-10 g sausų miltelių 1 litrui vandens. Jei, norint gauti kurią nors spalvą, beicus ar dažus reikia maišyti, tai geriau juos virinti ir ištirpinti atskirai ir tik po to maišyti.

Paviršiaus paruošimas beicavimui prieš įvairios technikos išvežimą. Nulygintas, nusvidintas ir nusakintas (jei pušis ar eglė) medžio paviršius pirma sudrėkinamas vandeniu, o dar geriau — silpnu stalių klijų skiediniu. Tai daroma tam, kad pasikeltų medžio plaušai. Sudrėkintą geriau džiovinti stačią. Kai išdžiūsta, pakilę plaušai išilgai medžio nusvidinami svidinamuoju popieriumi. Dulkės iš medžio porų išvalomos kietesnių šerių šepečiu.

Beicavimas. Nusvidintas ir nuvalytas paviršius, prieš beicuojant, dar sykį negausiai drėkinamas vandeniu. Sudrėkintą galima lygiau .nubeicuoti. Tepama skudurėliu, kempine arba teptuku, suvilgytu karštame beico tirpale. Tepti reikia lygiai, vienodai, išilgai medžio ir, patogiausia, — laikant paviršių gulsčią. Išdžiūvęs paviršius lengvai pasvidinamas ir dar kartą patepamas: taip geriau susivienodina spalva. Medžio skersgalius pakanka patepti vieną kartą, nes jie paprastai sugeria daugiau dažų ir pasidaro tamsesni.

Politūravimas. Politūravimui gniaužtas (tamponas) daromas iš vilnonio skuduro (kojinės arba megztinio gabalo), kuris sulankstomas į gniutulą ir, sušlapinus jį politūra, aplenkiamas švaria padėvėta lininė medžiaga. Gniaužtą galima pasidaryti ir iš marlės ar vatos, bet jis nėra toks geras.

Tiek lakuoti, tiek ir politūruoti reikia šiltoje patalpoje. Politūruojant šaltoje aplinkoje, paviršius ilgiau džiūsta, o, be to, jame gali atsirasti balzganų dėmių, kurias sunku panaikinti. Politūravimo darbe reikia skirti keturis pagrindinius veiksmus: krovinių pervežimą, gruntavimą, politūravimą ir poliravimą.

Remtasi šaltiniu – https://lt.wikipedia.org/wiki/Beicavimas