Rusų senovinėse gydymo knygose daug vietos buvo skiriama ugniažolėms (akių žolėms, gajutėms, geltonpienėms, kregždažolėms), tai yra augalinės vaistams, apvalantiems žmogų Senovėje buvo pastebėta, sutampa pavasarinių augalų žydėjimo laikas su tam tikros paukščių rūšies pasirodymu.
Ugniažolės žydėjimas sutapo su kregždžių paskrydimu, todėl ir pavadintas šis galas „kregždės žole”. Jos pavadinimas siejamas ir su senovės graikų žodžio chelidon vertimu, o tai reiškia — keliautoja, iš veiksmažodžio cheleuo apžavėti, prisileisti augalo genties pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio Chelidoninin „kregždės žolė”.
Didžioji ugniažolė aguoninių šeimos daugiametis žolinių, vaistinis ir dekoratyvinis augalas. Stiebas iki 1 m aukščio, status, šaknis gerai išsivysčiusi, daugiadalė. Auga ūksmingose vietose, kur daug puvenų, miškų daubose, tarp krūmų, prie gyvenamųjų namų, tvorų. Paplitusi visoje TSRS europinėje dalyje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje. Visos augalo dalys yra nuodingos.
Gydymui anksčiau buvo vartojamas visas augalas (žolė, sultys, šaknys), šiuolaikinėje mokslinėje medicinoje vartojama tik žolė. Ji renkama žydėjimo pradžioje ir jo metu, nupjaunama per 5-10 cm nuo žemės ir džiovinama.
Džiovinti reikia greitai atvirame ore, pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Gydymui ugniažolė buvo vartojama daugelį šimtmečių. Ja gydytos nuospaudos, žvynelinė liga, egzema, niežai, odos tuberkuliozė ir kitos ligos. Gydytojo S. Červinskio duomenimis, Vladimiro gubernijoje grūsta augalo žolė, sumaišyta su grietinėle, buvo dedama ant niežų ir žvynelinės ligos pažeistos odos, tai padėdavo pagyti. 1866 metais gydytojas N. Denisenka pranešė apie sėkmingą naviko vietinį gydymą ugniažolės sultimis.
Metus laiko jis ugniažolės ištrauką gėrė ir dėjo ant pažeistų vietų. Patologinis audinys atsiskyrė nuo sveikojo, o navikas sumažėjo. A. Levčiukas nurodė, kad ugniažolė duodavo tam tikrą efektą gydant egzemą; jis vartodavo tepalą iš augalo lapų sulčių, sumaišytų su kiaulių taukais arba lajumi. Ugniažole sėkmingai gydyta odos tuberkuliozė. Maždaug prieš 20 metų labai susmulkinta ugniažole, priklausomai nuo ligos lokalizacijos, buvo gydoma žarnyno ir skrandžio polipozė.
Ugniažolė ne veltui dar vadinama gelone, geltonpiene, gajute. Mat joje yra biologiškai aktyvios medžiagos, pasižyminčios antimikrobinėmis, antivirusinėmis, priešuždegiminėmis ir žaizdas gydančiomis savybėmis. Šio augalo stiebai, lapai ir ypač šaknys turi nemažai alkaloidų: chelidonino, sangvinarino, protopino ir kitų, kurie veikia panašiai kaip aguonos, rūtenio veikliosios medžiagos. Augalo lapuose rasta karotino, vitaminų, eterinio aliejaus, fitoncidų, dažinių medžiagų ir kai kurių organinių rūgščių.
Nors spaudoje nurodoma, kad ugniažolės preparatai yra labai efektyvūs, bet kai kurie iš jų nepaplito. Ugniažolės vartojimas liaudies medicinoje toli gražu ne visada buvo efektyvus. Dabartiniu metu TSRS sveikatos apsaugos ministerijos leista vartoti ugniažolės nuovirą. Sausa žolė parduodama vaistinėse tik pagal gydytojo receptą. Medicinoje žolės nuoviras geriamas kaip tulžies išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant kai kuriomis kepenų ligomis.
Pastaraisiais metais pasirodė naujas antimikrobinio veikimo preparatas sangviritrinas. Jis gaunamas iš kai kurių rūtenio ir maklėjos rūšių, kurių ištekliai gana riboti ir negali patenkinti sveikatos apsaugos poreikių. Štai kodėl ypač svarbus Sąjunginio vaistinių augalų mokslinio tyrimo instituto darbuotojų pranešimas apie sangviritrino gavimą iš ugniažolės, nes augalai pasirodė giminingi ir turi vienodų biologiškai aktyvių medžiagų.
Iš sangviritrino pagamintas vaistas tiriamas kai kuriose mūsų šalies ligoninėse tam, kad vėliau paplistų klinikinėje praktikoje. Preliminariniai sangviritrino vartojimo rezultatai parodė, kad jis yra efektyvus gydyti ilgai negyjančioms pūlinėms žaizdoms ir trofinėms opoms, odos ir gleivinių pažeidimams, egzemai, žvynelinei ligai, ausies pūliniams uždegimams, lėtiniams haimoritams ir kai kurioms nervų bei ginekologinėms ligoms. Šiuolaikinis mokslas patvirtino ugniažolės gydomąsias savybes.
Tačiau nereikia jos savarankiškai vartoti: ugniažolės sultys nuodingos, todėl tepti jomis rankas, o juo labiau imti į burną augalo lapų arba stiebų jokiu būdu negalima. Augalo žolė ir pieno sultys centrinę nervų sistemą. Augalas gali sukelti kvėpavimo centro paralyžių, vėmimą ir kitų nepageidaujamų reiškinių. Ugniažolę, arba „kregždės žolę”, galima vartoti tik gydytojui rekomendavus.
