Dideliuose miestuose daugelyje kelio ruožų susidaro grūstys

Grūstys

Dideliuose miestuose daugelyje kelio ruožų susidaro grūstys; čia vienoje vietoje kartais susikemša šimtai automobilių. Grūstis paprastai būna piko valandomis. Kaip joje elgtis vairuotojui?

Pirma, reikia vengti grūsties, pasirenkant intensyvaus eismo valandomis tokį kelią, kuriuo aplenkiamos nepatogios sankryžos ir perpildytos magistralės. Antra, jeigu vairuotojas vis dėlto pateko į grūstį, turi paklusniai važiuoti kartu su kitais ir kantriai laukti, kada jis baigsis. Suprantama, tuomet negalima nieko lenkti ir spraustis siauriausias vietas.

Tačiau esti ir kitokio pobūdžio grūsčių, kurias sukelia susidūrimas arba avarija. Čia reikia elgtis kitaip. Pamatęs susigrūdimą, vairuotojas neturi važiuoti arčiau jo, o sustoti ir patikrinti situaciją, prieidamas prie nelaimės vietos pėsčiomis. Kai numatoma, jog grūstis truks ilgiau, reikia pasitraukti atgal, pasinaudojant laisva vieta, ir važiuoti gretimomis gatvėmis. Čia vairuotojui padeda atsargumas, numatymas ir nuovoka.

Lietus ir purvas

Lyjant eismo sąlygos esti žymiai sunkesnės, negu geru oru. Tai privalu žinoti vairuotojams, neturintiems pakankamo automobilio valdymo patyrimo, kaip ir tiems, kurie buvo mokomi vairuoti saulėtomis vasaros dienomis ir neturėjo progos susipažinti su eismo sąlygomis blogu oru.

Lyja. Priekinius stiklus nusėja iš pradžių smulkūs, o paskui ir stambūs vandens lašai, kurie pradeda tekėti srovelėmis žemyn. Matomumas pro stiklus pablogėja, lašai mirguliuoja ir blizga; dėl jų beveik nieko nematyti. Reikia įjungti stiklo valytuvus, kurie nubrauktų lašus; po kurio laiko pasirodys švarus stiklo plotelis.

Nedera priartėti prie priekyje važiuojančio automobilio, nes jo užpakalinių ratų taškomo purvo lašeliai gali taip aptėkšti mūsų mašinos priekinį stiklą, jog dings matomumas. Kai gatvėje purvas, priartėję prie šaligatvio, greitai nevažiuojame, kad neaptaškytume pėsčiųjų.

Vairuotojo apsvaigimas alkoholiu yra pagrindinė eismo nelaimių blogybė

Nereikia staigiai sukti, nes slidžiame kelyje automobilis gali prarasti valdumą. Slidžiame, purviname ir šlapiame kelyje visada atsižvelgiame į šoninio slydimo galimybę ir esame pasiruošę šį slydimą įveikti.

Važiuojamojoje dalyje taip pat būna, ypač po liūties, gana žymių kelio dangos įlūžimų bei įgriuvimų. Čia gali pasitaikyti ir vandens srauto suneštų žemės bei akmenų krūvų.

Ten, kur gatvė eina po viaduku, arba iškasoje, dėl susikaupia tiek vandens, jog automobilis tiesiog skęsta. Tokiais išimtiniais atvejais nevalia rizikuoti, bandant važiuoti per gatvėje susidariusį ežerą, jeigu nežinomas jo gylis. Automobilis įstrigs, kai vanduo pateks ant variklio. Tai pridarys daug vargo vairuotojui, jis praras laiko, nekalbant jau apie išlaidas varikliui sutvarkyti.

Sustodamas gatvėje, lietui lyjant, vairuotojas stengiasi neužtverti srovės ratais, kad netrukdytu vandeniui nutekėti. Taip pat negalima sustoti ties lietaus vandens nutekėjimo šuliniu, nes prie jo turi laisvai prieiti kiemsargis.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Dar vienas nedidelis praktinis patarimas. Vairuotojas, norėdamas, lietui lyjant, išlipti iš automobilio, neturi, atidaręs duris, tuojau pat lįsti Iaukan, nes vanduo iš nutekėjimo ,griovelio šliūkštels jam už apykaklės. Reikia energingai pastumti duris ranka, neišlendant iš automobilio. Tada vanduo paklius tik ant rankovės, ir vairuotojas nepateks „po dušu“.

Įsidėmėtina, kad drėgmė turi didelę įtaką stabdžių veikimo efektyvumui. Todėl lietų metu būtina juos tikrinti, kad neužkluptų jų silpnas arba, atvirkščiai, staigus veikimas.

Pirmosios eismo taisyklės, šviesoforai

Eismo taisyklės atsirado labai senai, kai apie automobilius nė svajota nebuvo.

Taigi dar gerokai iki nūdienės automobilizmo epochos žmonės suprato, kad gatvėje ar kelyje be abipusio mandagumo ir supratimo neišsiversi: jeigu ekipažas neduos kelio iš priekio atvažiuojančiam vežimui, nelaimė neišvengiama. Susidūrę jie gali sulūžti, apvirsti, susižalos keleiviai, vežimus traukiantys arkliai.

Senųjų miestų siauros gatvelės nebuvo pasirengusios transporto antplūdžiui, jose vos tilpdavo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai ne visuomet spėdavo pasitraukti šalį nuo pravažiuojančių vežimų ir karietų. Būdavo, koks nutrūktgalvis vežėjas net pliaukšteldavo jiems botagu.

1865 metais anglų parlamentas priima garsųjį įstatymą apie kelių lokomotyvus, arba „raudonosios vėliavėlės“ įstatymą (Locomative Act, arba Red Flag Act). Jis buvo nukreiptas prieš spartų savaeigių ekipažų populiarėjima. Anglijos geležinkeliai buvo stambių turtuolių rankose, ir jie, suprantama, nenorėjo prarasti didelių pelnų, todėl prisidengdami kilniais eismo saugumo siekiais išsikovojo parlamente šį „antimotorizacinį“ įstatymą.

„Raudonosios vėliavėlės“ įstatymas, reiškęs tam tikro visuomenės sluoksnio nusiteikimą prieš automobilius, trisdešimčiai metų (jis buvo panaikintas 1894 m.) padaro geležinkelį Anglijos transporto karaliumi, gina vežikų teises, o kitose Europos šalyse tuo metu atkakliai ieškoma savaeigių ekipažų tobulinimo galimybių.

Beje, ne vieni anglai buvo tokie konservatyvūs: 1908 metais net už juos skeptiškiau nusiteikusios benzininio automobilio tėvynės Vokietijos spauda paskelbė pranešimą, kad „Viurtemburgo policija nustato didžiausią leistiną automobilių greitį miestų gatvėse — 10 kilometrų per valandą“.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Tik 1895 metais, kai anglai pasigamino pirmąjį savos konstrukcijos automobilį „Lanchester“ su oru aušinamu vieno cilindro varikliu ir sliekine užpakalinių ratų pavara, automobilis, nors ir pavėluotai, atgauna „prarastos pilietybės“ teises, o apie 1906 metus Anglija trumpam net buvo tapusi ,automobilizmo šalimi“.

Automobiliui buvo draudžiama daug kas: ribojamas greitis, nustatomas važinėjimo laikas, stovėjimo vieta, priekaištaujama dėl keliamo triukšmo…

Skirtingos valstybės nustatydavo labai nevienodą leistiną maksimalų greitį — nuo šešių iki trisdešimties kilometrų per valandą, arba priešingai — buvo reikalaujama važiuoti labai greit, kad miestų gyventojams netektų kvėpuoti nuodingomis dujomis Dėl tos pačios priežasties, automobiliams buvo draudžiama sustoti prie gausiai lankomų vietų valstybinių ir prekybos įstaigų, parkų. Na, o jei po automobilio ratais pakliūdavo višta ar antis, prancūzų vairuotojas turėdavo sumokėti šeimininkui ne tik už ją pačią, bet ir už kada nors galėjusius išsiristi, jos palikuonis… Žinoma, neblogai yra reikalauti, kad vairuotojas. būtų akylas, bet čia taip aiškiai girdėti automobiliui priešiška gaidelė.

Šių dienų akimis keistokų draudimų būta nemažai. Pavyzdžiui, į Romos gatves automobiliu galėjai išvažiuoti tik vakare, po devintos valandos, Amerikoje buvo draudžiama signalizuoti sankryžose ir gąsdinti pypčiojimu arklius ir praeivius, Švedijoje privalėjai duoti kelią visiems kitiems ekipažams, Vokietijoje įstatymai liepė susitikus arklių kinkinį sustoti ir išjungti variklį… Iki 1907 metų nelabai pasmarkautum automobiliu Maskvoje ar Peterburge: leidžiamas greitis buvo 12 varstų per valandą (varstas — 1086 metrai). Vėliau ši norma buvo padidinta iki 20 varstų.

Iš visų draudimų, ribojimų, dažniausiai atspindėjusių automobilio konfliktą su kitomis transporto priemonėmis, vėliau radosi eismo taisyklės, kurių dabar kiekvienas privalo laikytis. Tačiau dabar šios taisyklės įteisina automobili kaip ištikimą žmogaus pagalbininką, ypač reikalingą didėjant gyvenimo tempams ir įvairiausių darbų užmojams.

Į klausimą, kas atsirado anksčiau — šviesoforas ar šiuolaikinis automobilis, beveik visi atsakytume: „Aišku, automobilis!“ Tačiau gatvių eismą reguliuojantys įrengimai jau egzistavo diližanų epochos laikais. Žinoma, kad 1868 m. viena anglų firma, gaminanti geležinkelio semaforus, pagamino pirmąjį šviesoforą reguliuoti karietų eismui gatvėse. Šis — tuo metu vienintelis šviesoforas pasaulyje — buvo įrengtas Londono centre Trafalgaro aikštėje. Tai buvo paprasčiausias acetileno dujų žibintas, kuris turėjo keičiamus šviesos filtrus. Pirmasis šviesoforas buvo įrengtas ant 6 metrų aukščio stulpo.

Akiračio praplėtimui apie Pobeda.