Daugelis žmonių turi vadinamąjį tunelinį regėjimą. Kelią prieš save jie mato lyg pro binoklį arba vienvamzdj žiūroną, o erdvę iš šono blogai įžiūri. Vairuotojams su tokiu regėjimo trūkumu sunku važiuoti per sankryžas, ir jie kelia pavojų eismo saugumui. Ši regėjimo defektą galima kompensuoti, sumažinant važiavimo greitį ir būnant ypač atsargiam ten, kur gali kilti grėsmė iš šono, o intensyvaus judėjimo sankryžose ir keliuose pasukant galvą kairėn ir dešinėn. Vairuotojas privalo gerai skirti spalvas, ypač žalią nuo raudonos ir geltonos spalvos.
Nesugebėjimas jų skirti, vadinamasis daltonizmas, daugiausia paplitęs vyrų tarpe. Vairuotojai daltonistai privalo sekti šviesoforo signalus, kurie paprastai esti išdėstyti taip: viršuje — raudonas, viduryje geltonas, o apačioje — žalias. Tačiau reikia būti labai atidžiam, kad nesuklystum, kai šviesofore signalai išdėstyti kita tvarka. Be to, šviesoforo signalo spalvą galima nustatyti, sekant kitų vairuotojų veiksmus.
Dar viena regėjimo savybė yra gebėjimas tiksliai nustatyti atstumą. Tai labai svarbu automobiliams prasilenkiant, aplenkiant ir važiuojant eilėje. Vairuotojai, nesugebantys tiksliai nustatyti atstumo, gali sudaryti pavojingą situaciją, arba kitiems nepageidaujamą kliūtį. Labai paplitęs regėjimo defektas yra susilpnėjęs vizualinis suvokimas tamsoje. Beje, šį trūkumą gali turėti net gerai dieną matantys vairuotojai. Tie, kurių sugebėjimas matyti sumažėja temstant, turi būti ypač atsargūs, važiuodami naktį.
Jie privalo laikytis šios taisyklės: mažinti greiti, tirštėjant sutemoms. Greitis turi priklausyti nuo vairuotojo matomo kelio atstumo. Kai kurie nejudantys daiktai (pavyzdžiui, akmenys) arba lėtai judančios kliūtys (katės, šunys), taip pat einantys arba stovintys žmonės, kurių rūbų spalva nesiskiria nuo kelio paviršiaus, tamsoje esti beveik nematomi, todėl vairuotojas juos pastebi tik labai netoli.
Visi išvardytieji regėjimo trūkumai verčia vairuotoją būti kur kas atidesnį, todėl jis greičiau pavargsta. šią aplinkybę būtina atsižvelgti vairuojant. Žmogaus akis daug lėčiau prisitaiko prie šviesos intensyvumo pasikeitimo, pereinant iš apšviestos zonos į tamsią, negu atvirkščiai. Iš — apšviestos erdvės patekus į tamsią, pradinis – akių prisitaikymas prie tamsos trunka keletą minučių, o geras regėjimas sugrįžta maždaug už pusvalandžio.
Vairuotojui nepalanki aplinkybė yra apakinimas, pavyzdžiui, priešpriešinio automobilio žibintų šviesa. Jau būdamas 20 m atstumu nuo jo, vairuotojas nemato nieko, kas yra prie to automobilio. Prasilenkus vėlgi turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol grįš gebėjimas matyti. Vairuotojas, į tai neatsižvelgdamas, gali užlėkti ant jam nematomos kliūties. Neigiamą įtaką regėjimui daro amžius. Pagyvenusių žmonių akys po apakinimo nemato kur kas ilgiau, kaip ir pripranta prie tamsos daug lėčiau, negu jaunų. Būna, kad pagyvenę žmonės dėl tokio prasto regėjimo visai negali vairuoti automobilio naktį ir gali jį vairuoti tik dieną.
