Apie nuostabų rytiečių gėrimą XVI—XVII a. anglų keliautojai savo ataskaitose rašė: „prakeikti kitatikiai geria kažkokį gėralą, ir vadina jį „kava”. 1626 m. Tomas Herbertas po specialios misijos Persijoje ataskaitoje kalba apie kavą ir net papasakoja vieną iš legendų apie jos kilmę.
Maždaug tuo pačiu laiku kava pasirodo ir Anglijoje. 1652 m. graikė, buvusi vergė, Angliją patekusi iš Turkijos, Londone atidaro pirmąją kavinę. Amžiaus pabaigoje ten jau buvo daugiau kaip 3 tūkstančiai kavinių.
Turtingas prancūzų aristokratas de la Rokas 1646 m. Marselį iš Konstantinopolio atveža kepintų kavos pupelių ir metalinį indą kavai virti. Šis gėrimas patiko marseliečiams pirkliams, prekiaujantiems su Libanu. Jų pavyzdžiu pasekė Liono pirkliai. 1664 m. prancūzas Trevensas išleistoje knygoje „Pasakojimas apie kelionę Levantą”, aprašo kavos gaminimą: „Kavos pupeles apkepina metaliniame inde arba kepimo skardoje, pastatytoje ant ugnies. Paskui sumala miltelius ir beria didelį kavinuką, vadinamą „ibrik”
Kuomet mūsų pirkliams reikia dirbti naktį, jie vakare išgeria vieną ar du puodukus kavos”.
1671 m. Marselyje atidaroma pirmoji kavinė. Maždaug tuo pačiu laiku kava pasirodo ir prancūzų karalių rūmuose. Turkų pasiuntinys Suleimanas Aga kava vaišino prancūzų aristokratus. Kavos ceremonijos buvo ypač egzotiškos. Prabangiai rytietiškai apsirengę juodaodžiai pasiuntinio tarnai karštą, stiprią ir kvapią kavą svečiams paduodavo plonyčiuose porceliano puodukuose. Toks Paskalis, vaikystėje per priėmimus tarnavęs pas Suleimaną Agą, 1672 m. Sen Zermeno aikštėje atidaro kavos paviljoną. 1720 m. Paryžiuje jau buvo apie 380 kavinių.
Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja. XVII a. pasklido paskalos, kad prancūzų rašytoja markizė de Sevinji apie prancūzų dramaturgą K. Rosinį sakiusi: „Rosinis, kaip ir kava, praeis”. Gerbiamoji dama turėjo omeny mados nepastovumą. Bet ji net neįtarė, kad bus teisi, tik iš priešingos pusės: kavos niekas nesiruošia pamiršti, kaip ir Rosinio pjesių, kurios iki šiol populiarios daugelyje pasaulio teatrų.
Cikorija neturi tonizuojančių savybių, nes joje nėra kofeino
Vokietijoje jau XVI a. iš keliautojų pasakojimų buvo žinoma apie kavą, bet ten kava pasirodė tik 1670 m. Liono Foichtvangerio romane „Zydas Zius” skaitome: „Katalikas su savim atsivežė naujamadžio apžavo, sugalvoto žmogėdrų. Vadinosi jis kava ir slaptas patarėjas reikalavo, kad jam iš šio apžavo gamintų juodą, stipriai kvepiantį gėrimą. Magdalena-Sibilla išgąsdintu, nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo tėvų, kaip jis gėrė šėtonišką gėralą, ir pavyduoliškai meldėsi, kad viešpats neleistų jam nusinuodyti”.
Yra žinoma, kad 1675 m. Brandenburgo kurfiurstas gėrė kavą, o 1679 m. londoniečiai pirkliai Hamburge atidarė pirmąją kavinę. Apie. 1750 m. kava buvo geriama daugelyje vokiečių namų.
