BEICAVIMAS IR POLITŪRAVIMAS
Jau vien lakuojant skaidriu laku, aliejuojant pokostu ar vaškuojant, medžio paviršius žymiai pagyvėja. Dar labiau medžio sluoksniai (raštas) išryškėja, lakuotą bei politūruotą paviršių nu-blizginus, nupoliravus; medis tada pasidaro tarsi permatomas. Beicuojant keičiama medžio paviršiaus spalva, bet jo raštas ne-uždengiamas.
Beicavimas ir politūravimas, ypač nupoliravimas, yra sudėtingas ir nemaža praktinių įgūdžių reikalaująs darbas. Čia nurodomi tik prieinamesni ir paprastesni darbo būdai ir medžiagos. Spalva medžio paviršiui suteikiama beicuojant organiniais natūraliais ar dirbtiniais dažais — anilino beicais ir įvairiais chemikalais — metalų druskomis.
Beicavimo skiedinio paruošimas. Pats paprasčiausias beicavimas yra medžio paviršiaus dažymas anilino beicais arba anilino dažais (tais pačiais, kurie tinka ir siūlams dažyti). Anilino beicai ir anilino dažai perkami dažniausiai milteliais arba grūdeliais popieriniuose maišeliuose, ant kurių paprastai yra ir nurodymai, kaip juos vartoti. Beicai arba dažai ištirpinami karštame vandenyje ir dar kiek pavirinami. Beico ar dažų vandenį daug dėti nereikia — jie labai stiprūs. Paprastai pakanka 5-10 g sausų miltelių 1 litrui vandens. Jei, norint gauti kurią nors spalvą, beicus ar dažus reikia maišyti, tai geriau juos virinti ir ištirpinti atskirai ir tik po to maišyti.
Paviršiaus paruošimas beicavimui prieš įvairios technikos išvežimą. Nulygintas, nusvidintas ir nusakintas (jei pušis ar eglė) medžio paviršius pirma sudrėkinamas vandeniu, o dar geriau — silpnu stalių klijų skiediniu. Tai daroma tam, kad pasikeltų medžio plaušai. Sudrėkintą geriau džiovinti stačią. Kai išdžiūsta, pakilę plaušai išilgai medžio nusvidinami svidinamuoju popieriumi. Dulkės iš medžio porų išvalomos kietesnių šerių šepečiu.
Beicavimas. Nusvidintas ir nuvalytas paviršius, prieš beicuojant, dar sykį negausiai drėkinamas vandeniu. Sudrėkintą galima lygiau .nubeicuoti. Tepama skudurėliu, kempine arba teptuku, suvilgytu karštame beico tirpale. Tepti reikia lygiai, vienodai, išilgai medžio ir, patogiausia, — laikant paviršių gulsčią. Išdžiūvęs paviršius lengvai pasvidinamas ir dar kartą patepamas: taip geriau susivienodina spalva. Medžio skersgalius pakanka patepti vieną kartą, nes jie paprastai sugeria daugiau dažų ir pasidaro tamsesni.
Politūravimas. Politūravimui gniaužtas (tamponas) daromas iš vilnonio skuduro (kojinės arba megztinio gabalo), kuris sulankstomas į gniutulą ir, sušlapinus jį politūra, aplenkiamas švaria padėvėta lininė medžiaga. Gniaužtą galima pasidaryti ir iš marlės ar vatos, bet jis nėra toks geras.
Tiek lakuoti, tiek ir politūruoti reikia šiltoje patalpoje. Politūruojant šaltoje aplinkoje, paviršius ilgiau džiūsta, o, be to, jame gali atsirasti balzganų dėmių, kurias sunku panaikinti. Politūravimo darbe reikia skirti keturis pagrindinius veiksmus: krovinių pervežimą, gruntavimą, politūravimą ir poliravimą.
Remtasi šaltiniu – https://lt.wikipedia.org/wiki/Beicavimas
