Pastaruoju metu labai populiarios greito kaitinimo kavavirės

Pastaruoju metu labai populiarios greito kaitinimo kavavirės. Jose patogiai ir greitai pagaminama puikios kokybės kava. Taigi gardi kava pagaminama ne tik dideliais agregatais, naudojamais visuomeninio maitinimo, bet ir namų sąlygomis. Mūsų pramonė gamina kavavires individualiam naudojimui. Tai šiuolaikiniai, tobuli aparatai, kuriuose atsižvelgta pagrindinius kavos gaminimo technologijos ypatumus.

Kavavirės metalinio korpuso viduje vertikaliai įmontuotas kaitinimo elementas. Korpusas, pripiltas šalto vandens, hermetiškai uždaromas dangteliu su guminiu tarpikliu. jungiamas kaitinimas. Vandeniui užvirus, pakyla spaudimas ir pradeda veikti išleidimo vamzdelio vožtuvas. Spaudžiamas verdantis vanduo teka link filtro, esančio kavavirės korpuso apatinėje dalyje ir subėga ant kavos sluoksnio. Vanduo prateka pro kavos sluoksnį, prisisotina ir gatava kava lašas po lašo suteka karščiui atsparaus stiklo indą.

Greito kaitinimo kavavirės privalumas yra tas, kad automatiškai garų temperatūra visą laiką yra 95-100°C. Elektros energijos sunaudojama minimaliai, nes kaitintuvas yra įtaisytas tam tikroje padėtyje. Kavavirės filtrai keičiami, pagaminus dvi arba keturias porcijas kavos. Kadangi kavavirės rankenos yra plastmasinės, aparatu patogu naudotis. Greito kaitinimo kavavire lengva ir paprasta paruošti aukštos kokybės kavą, nes procesas praktiškai visiškai automatizuotas.

Tačiau ir čia reikalinga tam tikra patirtis ir būtina laikytis gana nesudėtingų taisyklių. Kavos malinys turi atitikti filtro tankumą, ir kavos kiekį reikia dozuoti. Būtina stebėti guminių tarpiklių žiedų būklę, laiku šalinti nuoviras, kurios apneša bakelio vidinį paviršių, tikrinti apsauginio vožtuvo, įrengto kavavirės dangtelyje, ir reguliuojančiųjų vožtuvų darbą. Nuo pastarųjų darbo priklauso vandens, patenkančio ant kavos, temperatūra, — taigi ir kavos kokybė.

Neleiskite kaisti kavavirei, kai bakelyje nebėra vandens, nes dėl to labai greitai susidėvės guminiai tarpikliai. Atsargiai reikia elgtis ir su filtrais, ypač juos plaunant ir valant. Apskritai greito kaitinimo kavavirių eksploatacija nėra sudėtinga. Daugelis kavos mėgėjų yra patenkinti ilgu ir nepriekaištingu šio tipo kavavirių darbu.

Visuomeninio maitinimo paprastai naudojamos elektrinės geizerio tipo kavavirės, o pastaruoju metu vis plačiau naudojamos importinės greito kaitinimo kavavirės. Jose vanduo elektra šildomas automatizuotai, aparate yra vandens dozatorius.

Nusipirkę naują kavavirę, visų pirma atidžiai susipažinkite su gamyklos pateikta darbo instrukcija, o paskui, laikydamiesi rekomendacijų, padarykite pirmąjį mėginį. Neskubėkite kritikuoti nusipirkto modelio. Gardžiai kavai pagaminti reikia tam tikrų įgūdžių ir patirties.

Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe

Jei didesnė negu numatytoji šiam teodolitui, taisoma vizavimo ašies padėtis. Prie paskutinės atskaitos pridedama ir gaunama teisinga atskaita. Mikrometriniu alidadės sukimo sraigtu atskaita nustatoma limbe. Dėl to vizavimo ašis nukrypsta nuo taško. Atpalaidavus viršutinį ir apatinį sraigtelius, siūlelių tinklelis šoniniais sraigteliais pastumiamas taip, kad vertikalusis siūlelis vėl dengtų vizavimo tašką. Paskui tikrinama ir, jei reikia, reguliuojama pakartotinai. Teodolitai 2T5K ir 3T5KII reguliuojami pakreipiant visą žiūroną. Tai daroma pasukus raktu ant žiūrono esantį ekscentrinį žiedą.

Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe. Esant šiai paklaidai, žiūrono vizavimo linija, vietoj teisingos padėties atitinkamai užims kitas padėtis. Kolimacinės paklaidos projekcija horizontalioje plokštumoje yra limbo atskaitos pokytis.

Kolimacinės paklaidos įtaka didėja, didėjant žiūrono polinkiui. Tačiau horizontaliojo limbo atskaitų, gautų, esant dviem žiūrono padėtims, aritmetinis vidurkis yra be kolimacinės paklaidos. Todėl horizontalieji kampai visada matuojami, esant žiūronui dviejose padėtyse. Matuojant kampus, reikia žiūrėti, kad nekistų dėl žiūrono fokusavimo.

4. Žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena teodolito vertikaliajai sukimosi ašiai.

Teodolitas nustatomas tiksliai vertikaliai. Vizuojama į netoli aukštai esantį tašką taip, kad žiūrono polinkio kampas. Žiūronas nuleidžiamas maždaug į horizontalią padėtį, ir padėjėjas pagal stebėtojo nurodymus sienoje arba lentelėje pažymi vertikaliojo siūlelio projekciją. Žiūronas verčiamas per zenitą ir vėl vizuojama į tą patį tašką. Nuleidus žiūroną, pažymima antroji vertikaliojo siūlelio projekcijos padėtis. Jei žymės nesutampa daugiau negu siūlelių bisektoriaus plotis, tai šio reikalavimo teodolitas neatitinka. Tikrinama pakartotinai.

Jei reikia, reguliuojama kreipiant vieną žiūrono sukimosi ašies galą aukštyn arba žemyn. Tai daroma pasukus reguliavimo sraigteliais žiūrono ašies ekscentrinę įvorę taip, kad vertikalusis siūlelis projektuotųsi į vidurinį tašką. Reguliavimo sistema matoma nuėmus prie žiūrono atramos esančią plokštelę (teodolitams 2T30, T15 reikia nuimti ir fokusavimo sraigtą). Teodolito 2T30 reguliavimo sraigteliai yra žiūrono atramos išorėje.

Žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo įtaka krypties atskaitai limbe. Kai žiūrono sukimosi ašis ir vizavimo ašis yra horizontalios, tai žiūrono siūlelių tinklelis nutaikytas į vertikalios plokštumos tašką. Siūlelių tinklelio padėtis nepasikeis ir tada, kai žiūrono sukimosi ašis bus pakrypusi kampu. Tačiau kreipiant žiūroną kampu pirmuoju atveju siūlelių tinklelis eis vertikaliai į tašką, antruoju įstrižai į tašką. Atitinkamai kampu pasvirs ir žiūrono kolimacinė plokštuma. Taškai yra horizontaliosios projekcijos. Kampas yra limbo atskaitos pokytis dėl žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo teodolito sukimosi ašiai kampu į, kai žiūrono polinkis.

Matuojant iš dviejų žiūrono padėčių, kinta paklaidos ženklas ir tokių dviejų atskaitų vidurkis bus teisingas. Teisingas bus ir iš dviejų žiūrono padėčių matuotas kampas. Šios išvados tinka tada, kai teodolito vertikalioji ašis yra vertikali.

5. Optinio svambalo vizavimo ašis turi sutapti su teodolito sukimosi ašimi.

Teodolitas kruopščiai nustatomas vertikaliai. Po stovu padedamas popieriaus lapas su nubrėžtu kryžiuku. Pastumiant popierių, kryžiukas sutapdinamas su optinio svambalo centru. Atpalaidavus alidadę, teodolitas pasukamas du kartus po 120° ir žiūrima, ar svambalo žiūronėlio koncentriniai apskritimai nenukrypsta nuo taško. Mažiausiojo apskritimo spindulys atitinka maždaug 1 mm ant žemės.

Jei netenkinamas šis reikalavimas, svambalas reguliuojamas.

6. Vertikalioje skritulio nulio vietos atskaitos patikrinimas (aktualus matuojant vertikaliuosius kampus).

7. Gulsčiuko prie žiūrono ašis turi būti lygiagreti žiūrono vizavimo ašiai (teodolitas 2T30).

Labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates

Dažniausiai kiekvienas plotas matuojamas keturis kartus. Sklypo kontūras apvedamas laikrodžio rodyklės kryptimi. Gaunamos atskaitos a2. Paskui šiek tiek pakeičiama poliaus padėtis, kad planimetro atskaitos skirtųsi nuo ankstesnių, ir plotas matuojamas vedant adatėlę prieš laikrodžio rodyklę (atskaitos a3, a4). Pakartotinai matuojama pakeitus planimetro poliaus padėtį. Keturi matavimai sudaro vieną ruožtą.

Nustatant planimetro padalos vertę, matuotas 1 dm2 plotas topografiniame 1:10 000 mastelio žemėlapyje.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, ploto, išmatuoto planimetru, ribinė santykinė paklaida yra 1:300-1:400 ploto dalis.

Kai kuriose užsienio šalyse gaminami elektroniniai planimetrai. Jais plotas skaičiuojamas automatiškai. Pavyzdžiui, Japonijoje sukonstruotas planimetras „Planix 7″ plotą skaičiuoja ir atspausdina automatiškai. Ploto matavimo santykinė paklaida 1:500.

Analitinis plotų skaičiavimas

Skaičiuojama dažniausiai pagal vietovėje atliktų matavimų duomenis. Plotų nustatymo tikslumas yra artimas tiesioginių linijinių matavimų tikslumui ir 3-5 kartus didesnis negu plotų, matuojamų planuose ir žemėlapiuose. Geometrinių figūrų plotus galima skaičiuoti analitiškai. Tačiau labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates, kurios randamos matuojant lauke.

Kombinuotasis plotų nustatymas

Didelių sklypų plotus topografiniuose planuose ir žemėlapiuose galima matuoti planimetru dalimis arba derinant grafini ir mechanini būdus. matuojamą plotą įbrėžiama apytiksliai lygiaplotė geometrinė figūra: trikampis, stačiakampis, trapecija arba apskritimas. Išmatavus jos elementus, skaičiuojamas plotas

Planimetru išmatuojami teigiami ir neigiami plotai, kurie yra tarp kontūro linijos ir įbrėžtos figūros. Tada skaičiuojama šių plotelių algebrinė suma AP. Ieškomojo sklypo plotas lygus

Kitas didelių plotų kombinuotas skaičiavimo būdas yra naudojamas nustatant ūkių plotus. Jo esmė ta, kad plotai skaičiuojami pagal ūkių ribų posūkio taškų stačiakampes koordinates, gautas išmatavus geodeziniais prietaisais lauke arba topografiniuose žemėlapiuose bei planuose digitaizeriu (kartometru). VTU Geodezijos katedros atlikti tyrimai rodo, kad ūkių ribų posūkio taškų koordinatės, matuojant geodeziniais prietaisais lauke, gaunamos su 2 m, o digitaizeriu fotoplanuose — su 5,5 m paklaida.

Ūkių plotų absoliutinės paklaidos gautos ne didesnės kaip 1,6 ha, o santykinės kinta 1:2000-1:8000. Šis plotų skaičiavimo būdas ypač efektyvus naudojant ESM.

Kampų matavimo principas

Geodeziniais metodais matuojami kampai horizontaliojoje arba vertikaliojoje plokštumose. Atitinkamai kampai skirstomi į horizontaliuosius ir vertikaliuosius. Pavyzdžiui, horizontalųjį kampą sudaro šio kampo kraštinių OA ir OB projekcijos horizontaliojoje plokštumoje. Vertikalųjį arba polinkio kampą v, vertikaliojoje plokštumoje W sudaro tašką A su horizontaliąja kryptimi. Vertikalusis kampas gali būti teigiamas arba neigiamas pagal tai, ar taškas A aukščiau, ar žemiau horizontaliosios krypties.

Matuojamo horizontaliojo kampo viršūnėje centruojamas ir nustatomas gulsčiai skritulys su padalomis. Prietaiso žiūronu vizuojama paeiliui p taškus A ir B bei skritulyje atskaičiuojama jų ir a2. Atskaitų skirtumas a2—ai ir bus matuojamasis kampas.

Vertikalusis kampas matuojamas prietaisu, kuriame yra vertikalusis skritulys su padalomis, žiūronas ir priemonė skritulio atskaičiavimo nuliniam indeksui O nustatyti į vertikalią padėtį. Atskaita a pagal šį indeksą bus vertikalusis kampas v.

Elektroninis prietaisas, kuriuo automatiškai matuojamos grafinės taškų koordinatės.

Koordinačių sistemas, naudojamas geodezijoje, galima skirstyti į dvi grupes

Koordinačių sistemos geodezijoje

Koordinačių sistemas, naudojamas geodezijoje, galima skirstyti į dvi grupes: tiesinė stačiakampių koordinačių sistema, arba Dekarto sistema (dvimatė plokštumoje, trimatė erdvėje), ir polinių koordinačių sistema (dvimatė — sferos arba elipsoido paviršiuje, trimatė — erdvėje).

Koordinačių sistema, kurios pradžia sutampa (beveik sutampa) su Žemės masės centru, vadinama geocentrine (kvazigeocentrine). Pagal šią klasifikaciją koordinatės, susijusios su bendru Žemės elipsoidu, bus geocentrinės, o koordinatės, susijusios su referenciniu elipsoidu, — kvazigeocentrinės.

Koordinačių sistema, kurios pradžia sutapdinta su Žemės paviršiaus arba erdvės aplink Žemę tašku, vadinama topocentrine. Koordinačių sistema, kurios pradžia sutapdinta su dangaus objekto centru, vadinama objekto topocentrine sistema. Yra heliocentrinė (pradžia Saulės masės centre) ir selenocentrinė (pradžia Mėnulio masės centre) koordinačių sistemos.

Pagal tai, kokia plokštuma parinkta pagrindine koordinačių plokštuma, skiriamos ekvatorinė (ekvatorius arba jai lygiagreti plokštuma), horizontinė (vietos horizonto plokštuma) ir orbitinė (dangaus kūno orbitos plokštuma) koordinačių sistemos.

Geocentrinėje ekvatorinėje koordinačių sistemoje koordinačių ašys parenkamos būdingų Žemės paviršiaus arba dangaus sferos taškų atžvilgiu. Ašis nukreipta į šiaurinį žemės Jeigu kartu X ašis nukreipta į Grinvičo meridiano sankirtos su ekvatoriumi tašką G, tai gaunama XYZ koordinačių sistema, kuri, Žemei sukantis apie savo ašį, yra nekintama jos paviršiaus taškų atžvilgiu. Ši koordinačių sistema patogi nustatant Žemės paviršiaus taškų padėtį ir tiriant jos formą. Ji vadinama antžemine koordinačių sistema.

Nukreipus ašį x į pavasario solsticijų tašką y, gaunama xyz koordinačių sistema, kuri nepriklauso nuo Žemės sukimosi per parą. Ji patogi tiriant dangaus objektų judesį. Nors jos pradžios taškas erdvėje juda tam tikru pagreičiu Žemei sukantis aplink Saulę, o Saulei judant Galaktikoje, tačiau tas judėjimas tolimų žvaigždžių atžvilgiu yra inercinis, t. y. tolygus ir tiesinis.

Dėl Žemės sukimosi ašies precesijos ir nutacijos bei dėl to, kad ašigaliai juda, pagrindinės koordinačių plokštumos ir ašys keičia savo padėtį erdvėje. Todėl ekvatorinėms geocentrinėms koordinatėms nurodomas laiko momentas, kuriuo nustatyta koordinačių sistema, ir koordinačių transformacijų kaip laiko funkcijos parametrai.

Koordinačių sistema ir žvaigždžių koordinatės (efemeridos) svarbiausiuose (fundamentiniuose) kataloguose pateikiamos tam tikrai vidutinei epochai.

Matų vienetai geodezijoje.

Vandens kiekiai priešgaisriniams reikalams

Vandens kiekiai priešgaisriniams reikalams. Vanduo šiam tikslui naudojamas epizodiškai — per gaisrus. Efektyviai kovai su gaisrais labai svarbu į gaisravietę greitai paduoti pakankamai vandens. Vandens kiekiai, gaisrų gesinimo laikas, per kurį turi būti patiektas šis kiekis, ir kiti reikalingi duomenys nustatomi atitinkamomis normomis. Jos pagrįstos praktiškais gaisrą gesinimo duomenimis ir priklauso nuo objekto (miesto, gyvenvietės ar pramonės įmonės) dydžio, pastatų aukštumo, jų kubatūros, ugnies atsparumo, pavojingumo gaisrui laipsnio ir kt. Vandens normos priešgaisriniams reikalams miestuose bei gyvenvietėse nustatomos, o pramonės įmonėse.

Unikaliems pastatams, mažos apimties, taip pat laikino tipo (kai pastatyta ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui) gyvenvietėms vandens kiekiai priešgaisriniams reikalams gali būti nustatyti pagal atitinkamus vietos sąlygų reikalavimus, neprisilaikant nurodytų normų. Vandens normos priešgaisriniams reikalams specialios paskirties pramonės įmonėse arba tose įmonėse kur gamyba susijusi su sprogstamosiomis medžiagomis, gali būti priimtos skirtingos.

Gyvenvietėse su mažaaukščiu ir mišriu rajonų užstatymu vandens norma gaisrams gesinti nustatoma, atsižvelgiant gyventojų skaičių ir mišraus užstatymo kategoriją. Gyvenvietei su įvairiu pagal aukštį užstatymu vandens norma nustatoma pagal mišraus užstatymo kategoriją.

Kai projektuojamais vandentiekio įrenginiais numatoma tiekti vandenį tik miesto bei gyvenvietės buitiniams ūkiniams ir priešgaisriniams reikalams, skaičiuotinas vienu metu gaisrų skaičius priimamas toks (pagal gyventojų skaičių ir kt. charakteristiką).

Jeigu projektuojamais vandentiekio įrenginiais vandeniu bus aprūpinta kartu ir pramonės įmonių buitiniai¬ūkiniai ir priešgaisriniai arba tuo pačiu ir gamybiniai-technologiniai poreikiai, skaičiuotinas vienu metu gaisrų skaičius pramonės įmonių teritorijose nustatomas, atsižvelgiant teritorijos plotą:

a) kai teritorijos plotas mažesnis kaip 100 ha – 1 gaisras;

b) kai teritorijos plotas 100 ha ir daugiau — 2 gaisrai vienu metu, priimant vandens normą dviem pagal tūrį didžiausiems pastatams, kaip nurodyta;

c) kai pramonės įmonių teritorijos plotas ne didesnis kaip 50 ha ir mieste ar gyvenvietėje ne daugiau kaip 25 tūkstančiai gyventojų, priimamas tik 1 gaisras ir atitinkama vandens norma su tokia prielaida, kad gaisras tuo pačiu metu gali kilti tik vienas: arba mieste ar gyvenvietėje, arba pramonės įmonėje;

d) kai pramonės įmonių teritorija nuo 50 iki 100 ha ir kai mieste ar gyvenvietėje yra iki 25 tūkstančių gyventojų — 2 gaisrai vienu metu įmonėje arba tuo pačiu metu 1 gaisras įmonėje ir 1 gaisras mieste ar gyvenvietėje. Vandens normos gaisrų reikalams atitinkamai priimamos.

Jeigu gyventojų yra daugiau kaip 25 tūkstančiai, skaičiuotinas gaisrų skaičius vienu metu ir vandens normos parenkamos atskirai įmonei ir atskirai miestui ar gyvenvietei.

Be to, atskirai turi būti apskaičiuoti reikalingi vandens kiekiai pastatų vidaus priešgaisriniams čiaupams (paprastai dvi srovės po 5 l/sek) arba specialiems priešgaisriniams įrenginiams, kurie rengiami atitinkamuose objektuose, kaip tai nurodyta valstybiniuose normatyvuose.

Biologiniai nuotekų valymo įrenginiai ir ne tik tais.

Visa pasiruošimo ir tinkavimo darbų eiga yra lygiai tokia, kaip ir naujai tinkuojant

Remontuojant užtaisomos nubyrėjusio, sutrūkusio ar kitaip pažeisto tinko vietos. Kur tinkas laikosi silpnai, nors dar ir pakenčiamai atrodo, reikia jį atmušti. Silpnai besilaikantį tinką aptikti nesunku: kuo nors pastuksenus, atšokusiose vietose jis garsiau bilda. Vietas, kur buvo nubyrėjęs ar atmuštas tinkas, reikia gerai išvalyti ir, prieš tinkuojant, gausiai suvilgyti vandeniu. Ypač gerai reikia išdraskyti pakraščius ar įtrūkimus, dar pagilinant ir praplatinant juos. Medinėse sienose neretai būna atšokusios bei nuirusios ir balanos. Jas reikia pridurstyti ir prikalinėti. Jei tinko paviršius buvo dažytas ar klijuotas apmušalais (tapetais), geriausia būtų, prieš užtaisant tinką, silpnai besilaikančius dažus ar apmušalus švariai nuvalyti.

Tinko pataisymams skiedinį reikia stengtis paruošti, kiek galima, tokios pat sudėties, kokia buvo tinkuotas senasis. Užtaisytos vietos tada mažiau skirsis.

Visa pasiruošimo ir tinkavimo darbų eiga yra lygiai tokia, kaip ir naujai tinkuojant. Skirtumas gali būti tik toks, kad, tinkuojant mažus plotus (gabalus) nereikia daryti gairių. Jas pilnai atstoja seno tinko lygis.

Po tinko remonto susidaro galybė statybinių šiukšlių – atliekų, jas verta ir būtina išvežti į reikiamą vietą.

KARNIZŲ REMONTAS

Tas vietas, kur yra nubyrėję ilgi ištisinių karnizų arba traukų gabalai, reikia užkrėsti kalkių-gipso skiediniu ir po to išlyginti šablonu. Norint pasidaryti šabloną, pirmiausia reikia tiksliai nusikopijuoti likusios sveikos karnizo dalies profilį. Tam tikslui karnizo galas statmenai nupjaunamas, po to, pridėjus prie jo popierių, pieštuku apvedami profilio kontūrai. Galima pagal karnizo pjūvio briaunas popierių tik apspausti, ir kontūras bus žymus. Pagal šią kopiją iškerpama popierinė forma, o pagal ją — iš lentelės išpjaunamas šablonas. Kad šablonu būtų patogu dirbti, lentelė atramomis pritvirtinama prie skersinio. Dirbant šis skersinis remiasi į prikaltą prie sienos tašelį, ir tuo būdu karnizą arba trauką galima lygiai nuvesti. Jei karnizas yra stambesnis, iš pradžių skiedinio krečiama mažiau (paruošiamasis sluoksnis) ir tuojau pat šablonu aplyginami kraštai. Skiediniui sutvirtėjus, užkrečiamas naujas (padengiamasis) sluoksnis ir vėl išlyginama. Taip kartojama tol, kol karnize nelieka jokių spragų. Karnizo profilis prie kampų ir kertėse išlyginamas paprastos arba specialios plieninės liniuotės kampu, po to, dar dailinamas mažesne mentele-rėžtuvu.

Dideliuose miestuose daugelyje kelio ruožų susidaro grūstys

Grūstys

Dideliuose miestuose daugelyje kelio ruožų susidaro grūstys; čia vienoje vietoje kartais susikemša šimtai automobilių. Grūstis paprastai būna piko valandomis. Kaip joje elgtis vairuotojui?

Pirma, reikia vengti grūsties, pasirenkant intensyvaus eismo valandomis tokį kelią, kuriuo aplenkiamos nepatogios sankryžos ir perpildytos magistralės. Antra, jeigu vairuotojas vis dėlto pateko į grūstį, turi paklusniai važiuoti kartu su kitais ir kantriai laukti, kada jis baigsis. Suprantama, tuomet negalima nieko lenkti ir spraustis siauriausias vietas.

Tačiau esti ir kitokio pobūdžio grūsčių, kurias sukelia susidūrimas arba avarija. Čia reikia elgtis kitaip. Pamatęs susigrūdimą, vairuotojas neturi važiuoti arčiau jo, o sustoti ir patikrinti situaciją, prieidamas prie nelaimės vietos pėsčiomis. Kai numatoma, jog grūstis truks ilgiau, reikia pasitraukti atgal, pasinaudojant laisva vieta, ir važiuoti gretimomis gatvėmis. Čia vairuotojui padeda atsargumas, numatymas ir nuovoka.

Lietus ir purvas

Lyjant eismo sąlygos esti žymiai sunkesnės, negu geru oru. Tai privalu žinoti vairuotojams, neturintiems pakankamo automobilio valdymo patyrimo, kaip ir tiems, kurie buvo mokomi vairuoti saulėtomis vasaros dienomis ir neturėjo progos susipažinti su eismo sąlygomis blogu oru.

Lyja. Priekinius stiklus nusėja iš pradžių smulkūs, o paskui ir stambūs vandens lašai, kurie pradeda tekėti srovelėmis žemyn. Matomumas pro stiklus pablogėja, lašai mirguliuoja ir blizga; dėl jų beveik nieko nematyti. Reikia įjungti stiklo valytuvus, kurie nubrauktų lašus; po kurio laiko pasirodys švarus stiklo plotelis.

Nedera priartėti prie priekyje važiuojančio automobilio, nes jo užpakalinių ratų taškomo purvo lašeliai gali taip aptėkšti mūsų mašinos priekinį stiklą, jog dings matomumas. Kai gatvėje purvas, priartėję prie šaligatvio, greitai nevažiuojame, kad neaptaškytume pėsčiųjų.

Vairuotojo apsvaigimas alkoholiu yra pagrindinė eismo nelaimių blogybė

Nereikia staigiai sukti, nes slidžiame kelyje automobilis gali prarasti valdumą. Slidžiame, purviname ir šlapiame kelyje visada atsižvelgiame į šoninio slydimo galimybę ir esame pasiruošę šį slydimą įveikti.

Važiuojamojoje dalyje taip pat būna, ypač po liūties, gana žymių kelio dangos įlūžimų bei įgriuvimų. Čia gali pasitaikyti ir vandens srauto suneštų žemės bei akmenų krūvų.

Ten, kur gatvė eina po viaduku, arba iškasoje, dėl susikaupia tiek vandens, jog automobilis tiesiog skęsta. Tokiais išimtiniais atvejais nevalia rizikuoti, bandant važiuoti per gatvėje susidariusį ežerą, jeigu nežinomas jo gylis. Automobilis įstrigs, kai vanduo pateks ant variklio. Tai pridarys daug vargo vairuotojui, jis praras laiko, nekalbant jau apie išlaidas varikliui sutvarkyti.

Sustodamas gatvėje, lietui lyjant, vairuotojas stengiasi neužtverti srovės ratais, kad netrukdytu vandeniui nutekėti. Taip pat negalima sustoti ties lietaus vandens nutekėjimo šuliniu, nes prie jo turi laisvai prieiti kiemsargis.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Dar vienas nedidelis praktinis patarimas. Vairuotojas, norėdamas, lietui lyjant, išlipti iš automobilio, neturi, atidaręs duris, tuojau pat lįsti Iaukan, nes vanduo iš nutekėjimo ,griovelio šliūkštels jam už apykaklės. Reikia energingai pastumti duris ranka, neišlendant iš automobilio. Tada vanduo paklius tik ant rankovės, ir vairuotojas nepateks „po dušu“.

Įsidėmėtina, kad drėgmė turi didelę įtaką stabdžių veikimo efektyvumui. Todėl lietų metu būtina juos tikrinti, kad neužkluptų jų silpnas arba, atvirkščiai, staigus veikimas.

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Vairuotojo reakcijos trukmė

Sustoti arba stovėti laukiant ne visur galima

Užstatytose teritorijose, norint pastatyti automobilį stovėjimo vietoje, galima įvažiuoti į kairiąją važiuojamosios dalies pusę net kai eismas esti dviejų krypčių, bet tiktai nelabai plačiose gatvėse, su neintensyviu eismu. Palikti automobilį stovėti kairėje pusėje galima tuomet, kai ten nėra ypatingo draudimo. Suprantama, reikia būti ypač atsargiam, važiuojant „prieš srovę“ ir pajudant iš stovėjimo vietos. Vairuotojas taip pat privalo užtikrinti gerą automobilio matomumą tamsoje. Įsidėmėtina, kad statyti automobilį kairėje važiuojamosios kelio dalies pusėje leidžiama tik užstatytose teritorijose. Automobilių keliuose stovėti kairėje pusėje neleidžiama, todėl sustoti arba palikti automobilį stovėti galima tiktai dešinėje pusėje.

Pastatyti automašiną stovėjimo vietoje reikia tiksliai ir tvarkingai, vienoje linijoje su kitomis mašinomis, stengiantis užimti ne daugiau vietos, negu iš tikro reikia. Šios taisyklės nepaisymas — prasto vairuotojo požymis.

Dar viena pastaba. Negalima sustoti (išskyrus sustojimus, būtinus dėl eismo aplinkybių) važiuojamojoje dalyje su eismo juostomis, atskirtomis viena nuo kitos ištisinėmis išilginėmis linijomis. Šis draudimas negalioja 10 metrų atstumu nuo ištisinės linijos galo. Vairuotojui pažeidus šį draudimą, nė viena transporto priemonė negalėtų jo sustojusio lenkti, nes kirsti ištisinę liniją neleidžiama, o tarp automobilio ir tos linijos transporto priemonė negali išsitekti.

Priminsime, kad stovėti draudžiantis ženklas (jeigu prie jo nėra papildomos informacijos) neleidžia sustoti ilgiau negu 5 min., o sustoti draudžiantis ženklas iš viso neleidžia sustabdyti automobilio nė 1 minutei, netgi išlaipinti arba paimti keleivi. Kad ir dėl to būna labai nepatogu, tačiau nieko nepadarysi.

Sustoti arba stovėti laukiant ne visur galima. Tai draudžia kelio ženklai, kurių reikšmė žinoma iš kelių eismo taisyklių.

Ne visur eismą stebi milicininkas. Kartais tenka matyti, kaip vairuotojas, ignoruodamas kelio ženklą, sustoja uždraustoje vietoje ir stovi ten ilgą laiką. Jis tarsi pamiršta, kad taisykles reikia vykdyti ne dėl to, jog už jų pažeidimą gresia bausmė. Taisyklės išleidžiamos eismo saugumui ir patogumui

Beje, tai dar ne viskas. Yra vietų, kuriose sveika nuovoka neleidžia palikti savo automobilio. Vairuotojas niekada jo nepaliks prie žibinto ties šaligatvio kraštu arba prie gazono aptvaros, skvere, kur jis negalės atidaryti automobilio durų. Negalima stovėti prie hidraulinio priešgaisrinio čiaupo, nes vasarą jis turi būti prieinamas laistymo mašinoms. Nedera stovėti ir prie šiukšlių konteinerių, prie kurių turi privažiuoti jų išvežimo mašinos. Kadangi prie kino teatrų ir teatrų vakare privažiuoja automobilių, tad ir čia nedera palikti savojo… Galima pateikti daug pavyzdžių. Vadovaudamasis sveika nuovoka, vairuotojas visada išvengia klaidos.

Pagaliau dar viena svarbi pastaba. Vairuotojas, išlipdamas iš automobilio į važiuojamąją dalį pro kairiąsias duris, turi būti ypač atsargus. Jis niekada negali nei išlipti, nei atidaryti durų, kol neįsitikina, kad už jo niekas nevažiuoja. Staiga atidarant duris prieš lenkiantį automobilį, mažų mažiausia sudaroma daug vargo šio vairuotojui, kuris turi sukti kairę, kad jų neužkliudytų. Toks staigus posūkis gali sukelti tolesnį sutrikimą važiuojamojoje kelio dalyje. Išlipti iš automobilio reikia greitai, ir tuojau uždaryti duris. Panašaus atsargumo laikomasi ir sėdant automobilį. Patyręs vairuotojas niekada neleidžia savo keleiviams nei įsėsti į automobilį, nei iš jo išlipti iš važiuojamosios kelio dalies pusės, nes tai gali sukelti avariją.

Automobilių ar mašinų supirkimas Kaune.

Kabinos mikroklimatas tai kabinos oro temperatūra, drėgmė ir judėjimas

Slydimas neatskiriamai susijęs su automobilio valdymu

Šviesos signalai naudojami ne tik tiesioginiam gatvių eismo reguliavimui, bet ir įspėjimui

Šviesoforai įtaisomi arba dešinėje važiuojamosios kelio dalies pusėje (tuomet jie gali būti pakartojami ir kairėje pusėje), arba pakabinami virš sankryžos bei virš kiekvienos eismo juostos prieš sankryžą.

Automobilių vairuotojams galioja apvalūs ir rodyklės formos šviesoforo signalai. Todėl jie neprivalo kreipti dėmesio brūkšnio, taškų ar pėsčiojo silueto formos signalus, nes tie skiriami kitiems eismo dalyviams (tramvajų vairuotojams, pėstiesiems).

Prieš ir po piko valandų, kai eismo intensyvumas sankryžose sumažėja, gali būti įjungtas geltonas mirksintis šviesoforo signalas. Jis vairuotojui primena, kad šioje sankryžoje privaloma būti ypač atsargiam ir praleisti pėsčiuosius. Šiuo atveju važiavimo per sankryžą seka nustatoma jau ne šviesoforo signalais, o kelio ženklais, kurių forma yra trikampis su žemyn nukreipta viršūne. Jeigu tokių ženklų nėra, galioja bendra pirmumo taisyklė transporto priemonėms, važiuojančioms iš dešinės pusės (suteikiant pirmenybę tramvajams).

Kai eismo intensyvumas didelis, sukti į kairę yra labai sudėtinga, o kartais, be reguliuotojo pagalbos, ir visai neįmanoma. Kad vairuotojams būtų lengviau atlikti šį posūkį, šviesofore būna papildoma rodyklė, nukreipianti kairę. Ji leidžia sukti į kairę, o raudonas šviesoforo signalas tuomet saugo nuo susidūrimo su tiesiai važiuojančiais automobiliais. Todėl nedera stebėtis, kad yra šviesoforų, turinčių atskirą rodyklę posūkiui kairę.

Šviesos signalai naudojami ne tik tiesioginiam gatvių eismo reguliavimui, bet ir įspėjimui.

Atliekamų kelio darbų vietose turi būti žibintai. Mes sakome „turi būti“, nes praktikoje visaip būna. Vadinasi, visada su pagrįstu nepasitikėjimu turime žiūrėti tokias vietas, kurios paprastai yra neapšviestos.

Raudoni žibintai įspėja, kad kelias eismui uždarytas, o geltoni — kad eismas apribotas. Geltonais žibintais dažnai pažymimos kliūtys važiuojamojoje kelio dalyje, pavyzdžiui, saugumo salelės. Deja, žibintai, įspėjantieji apie pavojų, naudojami ne visada — ne tik „atkampioje provincijoje“‘ bet ir netgi dideliuose miestuose, kur daugelis važiuojamojoje dalyje, pavyzdžiui, prie tramvajaus sustojimų, yra neapšviestos. Toks kelių ,eismo taisyklių reikalavimų nevykdymas palankus avarijoms. Kokia mums nauda iš to, kad, sudaužę automobilį (ir patys nukentėję), gausime kompensaciją? Automobilis bus sugadintas, o mes liksime luoši.

Kai remonto darbų ruože kelias susiaurėja, dešinėje kelio pusėje turi būti įtaisyta eilė raudonų žibintų, o kairėje pusėje — eilė geltonų, arba dešinėje — eilė geltonų ir kairėje — eilė baltų.

Šviesoforai įtaisomi taip pat prieš geležinkelio ir tramvajaus (ypač pavojingose vietose) pervažas. Mirksintis arba paprastas raudonas šviesoforo signalas įspėja, kad važiuoti per pervažą negalima.

VARIKLIO GALINGUMO SKAIČIAVIMO VIENETAS – KILOVATAS

PIRMIEJI VISUREIGIAI IR JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

Šokių šventėje Vesniankos ratelius reikia jungti po du

Dešimtoji figūra Ratas dešinėn ir kairėn (16 tkt.). 1-8 taktai

Taip susikabinusios merginos eina aštuonis pakaitinius žingsnius ratu priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi.

9-16 taktai

Merginos tuo pačiu žingsniu suka ratą atgal (laikrodžio rodyklės kryptimi) ir užbaigia sustodamos eiles tuose pačiuose scenos šonuose, kuriuose buvo prieš pradėdamos sukti ratą; eilė nuo eilės atitolusi per 4-5 metrus. Kiekvienoje eilėje greta stovinčios dvi merginos pasisuka dešiniuoju pečiu viena kitą. Vienuoliktoji figūra Sukimasis poromis (8 tkt.).

1-4 taktai

Greta stovinčios dvi merginos vainikėlius perima kaires rankas ir pakelia jas aukštyn virš galvos, o dešinėmis rankomis susikabina per liemenį. Galvą pasuka kairę ir žiūri vainikėlį, lyg grožėtųsi juo. Pritupiamuoju žingsniu sukasi vietoje. Žingsnį pradeda dešine koja.

5-8 taktai

Merginos vainikėlius perima į dešines rankas, pakelia jas aukštyn, susikabina poromis per liemenį kairėmis rankomis ir tuo pačiu žingsniu sukasi vietoje priešingą pusę. Žingsnį pradeda kaire koja.

Figūrą užbaigia sustodamos dvi eiles scenos kraštuose, kiekvienoje eilėje susikabina ištiestomis rankomis.

Dvyliktoji figūra Pynučių supynimas (8 tkt.). 1-8 taktai

Gilumoje stovinčios merginos pradeda pinti pynutę. Eidamos paprastuoju žingsniu, veda paskui save kitas merginas, pralenda pro dviejų priekyje stovinčių merginų tarpą ir ratu suka toliau. Likusios merginos seka paskui jas. Po to, apėjusios ratu ir vesdamos merginas, lenda pro sekantį tarpą ir t. t. Paskutinės eilių merginos, t. y. tos, kurios neveda, visą laiką stovi ir daro žingsniukus vietoje su lotynų šokių bateliais. Pabaigoje vedančios merginos apsisuka apie save.

Pynutės supynimas panašus į lietuviškojo Lenciūgėlio supynimą šokio gale, tik landžioti pradedama nuo kito galo.

Merginos dar pynutės pynimo metu pasisuka taip, kad pynutę užbaigtų ne nugara žiūrovus, bet šonu (vedančios merginos priešais viena kitą, scenos viduryje).

Tryliktoji figūra Ėjimas į priekį (8 tkt.).

1-8 taktai

Merginos, nepasileisdamos rankomis, su pirmuoju žingsniu pakelia jas aukštyn, pasisuka veidu į žiūrovus ir pakaitiniu žingsniu eina į priekį. Pynutės supynimo metu vedusios merginos (dabar einančios scenos centre) tarpusavy taip pat susikabina rankomis.

Paskutiniame takte visos merginos lenkiasi, rankas su vainikėliais nuleidžia žemyn.

Po šokio merginos pasisuka kairėn ir išeina viena paskui kitą į dešinę scenos pusę.

Dainų šventėje Vesniankos ratelius reikia jungti po du. Kadangi Džigūno metu aikštėje merginų nebus, tad pats susijungimas keblumų nesudaro. Vieno ratelio merginos, susikabinusios grandine, prisijungia prie kito ratelio taip pat susikabinusių merginų.

Nuo pirmosios figūros iki penktosios bendrame ratelyje šoka du jungtiniai rateliai. Penktosios figūros metu galima pereiti prie bendro visiems šokėjams brėžinio; čia patartina sujungti į linijas bei didesnius ratus. Tai žymiai pagyvina ir paįvairina visą šokį.

Liaudies šokio žingsniu: Džigūnas ir Gyvataras