Pastatų stogai skirstomi į šlaitinius ir sutapdintus

ŠLAITINIS STOGAS

• Pastatų stogai skirstomi į šlaitinius ir sutapdintus. Šlaitiniai stogai daromi su mansarda (patalpomis, įrengtomis pastogėje, kurios dažniausiai būna pastoviai apgyvendintos ir šildomos), taip pat su nešildoma pastoge (kada mažiau ir daugiau efektyvi šilumos izoliacija yra įrengta ant pastogės perdenginio).

• Gyvenamųjų namų šlaitinių stogų laikančiomis konstrukcijomis dažniausiai būna gegnės ir gegninės sistemos. Pagal konstrukcinę schemą jas galima suskirstyti į tris rūšis :

1) Paremtinės gegninės sistemos . Jas sudaro keletas lygiagrečiai išdėstytų gegnių, apatiniais galais įremtų į mūrločius, esančius ant išorinių ir vidinių išilginių sienų.

2) Kabamosios gegninės sistemos. Tai santvaros su skėtimą atlaikančia styga. Naudojamos tada, kai pastate nėra vidinių atramų.

3) Kombinuotoji

Konstrukciniu požiūriu stogas susideda iš kelių elementų, kurie turi funkcionuoti kompleksiškai. Tie elementai yra: laikančioji konstrukcija, garo izoliacija, šilumos izoliacija, vėdinama ertmė (esant reikalui), apatinė stogo dangos konstrukcija, stogo danga.

• Gegnės ir gegninės konstrukcijos paprastai daromos iš medinių tašų arba lentų (150 ´ 150; 50 ´ 120 ).

Stogų su pastoge aitvarinė dalis susideda iš grebėstų ir stogo dangos. Grebėstai reikalingi stogo dangai pritvirtinti. Dažniausiai naudojami mediniai grebėstai iš tašų arba lentų, sudėtų su tarpais. Grebėstų skerspjūvis priklauso nuo stogo dangos tipo. Stogo danga įrengiama iš įvairių medžiagų: plieno, keramikos, asbestcemenčio, plastmasės, medienos ir kt.

• Šlaitiniuose stoguose yra įrengiamas šilumos izoliacinio sluoksnio storis, nustatomas pagal RSN 143 – 92 „Statybinė šiluminė technika“. Šilumos izoliaciniam sluoksniui naudojamos minkštos akmens vatos arba stiklo vatos plokštės arba aukštos kokybės putų polistirolas bei kitos medžiagos. Visais atvejais tarp šilumos izoliacinio ir vidaus apdailinio sluoksnių būtina įrengti kokybišką garo izoliacinį sluoksnį iš polietileno plėvelės, aliuminio folijos ar kitų medžiagų.

• Jeigu visi išvardintieji elementai yra patikimai įrengti ir tinkamai suderinti, stogas bus tvirtas ir ilgaamžis.

Statybinės šilumos izoliacinės medžiagos klasifikuojamos pagal požymius: pradinė žaliava, išvaizda, struktūra, šiluminis laidumas, forma ir išorinė išvaizda, tankumas, standumas, atsparumas ugniai.

Galima išskirti šias Lietuvoje naudojamas neorganines termoizoliacines medžiagas: Paroc akmens vatą, mineralinę vatą, stiklo vatą (akmens), perlitą, akytbetonį ir gaminius iš jo.

Prie plačiau taikomų organinių medžiagų galima priskirti putų polistirolį, putų poliuteraną, ekovatą, medžio plaušo plokštes.

• Atlikti tyrimai rodo, kad organines medžiagas gana sėkmingai galima panaudoti pastatų apšiltinimui. Antai durpių plokštės po 20 metų eksploatacijos, o pjuvenų – drožlių – kalkių mišinys ir po 30 metų eksploatacijos neturi aiškių suirimo požymių. Manoma, kad panaudojus antiseptikavimo galimybes, organinių termoizoliacinių medžiagų tarnavimo laikas žymiai padidėtų ir prilygtų netgi bendram kapitalaus pastato tarnavimo laikui

Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja

Apie nuostabų rytiečių gėrimą XVI—XVII a. anglų keliautojai savo ataskaitose rašė: „prakeikti kitatikiai geria kažkokį gėralą, ir vadina jį „kava“. 1626 m. Tomas Herbertas po specialios misijos Persijoje ataskaitoje kalba apie kavą ir net papasakoja vieną iš legendų apie jos kilmę.

Maždaug tuo pačiu laiku kava pasirodo ir Anglijoje. 1652 m. graikė, buvusi vergė, Angliją patekusi iš Turkijos, Londone atidaro pirmąją kavinę. Amžiaus pabaigoje ten jau buvo daugiau kaip 3 tūkstančiai kavinių.

Turtingas prancūzų aristokratas de la Rokas 1646 m. Marselį iš Konstantinopolio atveža kepintų kavos pupelių ir metalinį indą kavai virti. Šis gėrimas patiko marseliečiams pirkliams, prekiaujantiems su Libanu. Jų pavyzdžiu pasekė Liono pirkliai. 1664 m. prancūzas Trevensas išleistoje knygoje „Pasakojimas apie kelionę Levantą“, aprašo kavos gaminimą: „Kavos pupeles apkepina metaliniame inde arba kepimo skardoje, pastatytoje ant ugnies. Paskui sumala miltelius ir beria didelį kavinuką, vadinamą „ibrik“

Kuomet mūsų pirkliams reikia dirbti naktį, jie vakare išgeria vieną ar du puodukus kavos“.

1671 m. Marselyje atidaroma pirmoji kavinė. Maždaug tuo pačiu laiku kava pasirodo ir prancūzų karalių rūmuose. Turkų pasiuntinys Suleimanas Aga kava vaišino prancūzų aristokratus. Kavos ceremonijos buvo ypač egzotiškos. Prabangiai rytietiškai apsirengę juodaodžiai pasiuntinio tarnai karštą, stiprią ir kvapią kavą svečiams paduodavo plonyčiuose porceliano puodukuose. Toks Paskalis, vaikystėje per priėmimus tarnavęs pas Suleimaną Agą, 1672 m. Sen Zermeno aikštėje atidaro kavos paviljoną. 1720 m. Paryžiuje jau buvo apie 380 kavinių.

Kava tampa madinga. Apie ją kalba ir piktžodžiauja. XVII a. pasklido paskalos, kad prancūzų rašytoja markizė de Sevinji apie prancūzų dramaturgą K. Rosinį sakiusi: „Rosinis, kaip ir kava, praeis“. Gerbiamoji dama turėjo omeny mados nepastovumą. Bet ji net neįtarė, kad bus teisi, tik iš priešingos pusės: kavos niekas nesiruošia pamiršti, kaip ir Rosinio pjesių, kurios iki šiol populiarios daugelyje pasaulio teatrų.

Cikorija neturi tonizuojančių savybių, nes joje nėra kofeino

Vokietijoje jau XVI a. iš keliautojų pasakojimų buvo žinoma apie kavą, bet ten kava pasirodė tik 1670 m. Liono Foichtvangerio romane „Zydas Zius“ skaitome: „Katalikas su savim atsivežė naujamadžio apžavo, sugalvoto žmogėdrų. Vadinosi jis kava ir slaptas patarėjas reikalavo, kad jam iš šio apžavo gamintų juodą, stipriai kvepiantį gėrimą. Magdalena-Sibilla išgąsdintu, nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo tėvų, kaip jis gėrė šėtonišką gėralą, ir pavyduoliškai meldėsi, kad viešpats neleistų jam nusinuodyti“.

Yra žinoma, kad 1675 m. Brandenburgo kurfiurstas gėrė kavą, o 1679 m. londoniečiai pirkliai Hamburge atidarė pirmąją kavinę. Apie. 1750 m. kava buvo geriama daugelyje vokiečių namų.

Kavos pupelėse yra daug sudėtingų organinių medžiagų

Įvairiais metais rinkoje pasirodžiusi kava buvo nevienoda. Tačiau kas bendra yra tarp vartotojo ir visų pasaulinės prekybos keistenybių? Vartotojas priprato prie tam tikro skonio mėgstamo gėrimo, todėl labai svarbus yra mišinių sudarymo etapas. Kiekviena jo rūšis turi būti nustatyto skonio, kvapo ir turėti kitų standartinių savybių. Įvairių rūšių kavos mišinys sudaromas pagal receptūras, sudarytas kavos perdirbimo įmonių laboratorijose. Kavos mišinį įvertinti galima tik degustuojant pagamintą gėrimą (žalios kavos pupelių skonis nevertinamas, nes jis neatspindės kavos, pagamintos iš šių pupelių, skonio). Čia būtinas degustatoriaus meistriškumas. Nuo jo darbo priklauso vertinimas ir kavos kontrolės kokybė.

Mišinius pradėta sudarinėti, kuomet kava pradėta kepinti prieš ją parduodant. Marakaibiškosios — vyno prieskonis, gvatemalietiškosios — blizgesys, kolumbietiškosios — turtingumas…

Parduodami mišiniai labai skambiais pavadinimais, bet spręsti apie kokybę pagal pavadinimą sunku. Moka, bliu montan… Kaip patikrinsite, kad tai atitinka tiesą? Pavyzdžiui, ant pakelio užrašyta „Jamaikos kava“, toliau smulkiu šriftu „ir kt. rūšys“, o mišinyje viso labo 2-5% Jamaikos kavos. Arba jūs matote „Kava, rinkta rankomis“, bet juk visų rūšių kava renkama rankomis.

Yra nustatyta tam tikra mišinių receptūra. Pavyzdžiui, kava moka — tai chodeida (50%), charrar (25%), santos (25%). Arba indiška kava: planteišen (50%), santos (25%), vietnamietiška arabika (25%). Tačiau šie receptai santykiniai, nes vienos ar kitos rūšies kavos kokybė priklauso nuo įvairių veiksnių. Todėl svarbu pasikliauti kavos gamintojų profesiniu meistriškumu ir sąžiningumu.

Mišinius daro ir mėgėjai, vadovaudamiesi savu skoniu bei patirtimi. Bendrieji principai suprantami. Švelniai santos skonio turtingumo suteiks primaišyta kolumbietiška kava. Džima iš Etiopijos tinka maišyti su Javos, o šviesi gvatemalietiška su Kosta Rikos.

Panagrinėkime kavą chemijos požiūriu. Kavamedis — nepakartojama gamtos laboratorija.

Kavos pupelėse yra daug sudėtingų organinių medžiagų. Jos ir kavą gaminant vykstantys pokyčiai dešimtmečiais analizuojami pasaulio mokslinėse tyrimų laboratorijose. Svarbu ne tik sužinoti cheminių medžiagų sudėtį ir įvairiose gaminimo stadijose vykstančią jų transformaciją, bet atrasti ir paruošti naują technologiją, kuri padėtų pasiekti aukščiausią kavos kokybę. Šiuo požiūriu kyla dar daug klausimų ir jie laukia atsakymo.

Gamta kavai davė įvairių organinių medžiagų. Pagal naujausius cheminės analizės duomenis kavoje yra keletas šimtų komponentų. Šis derinys ir sudaro tai, ką vadiname kava. Kiekvienai kavos rūšiai būdinga tam tikra medžiagų kombinacija.

Kava be kofeino

Kavos skonis ir kvapas priklauso nuo pupelių kepinimo ir ruošimo technologijos būdo; jų metu vyksta sudėtingi organinių medžiagų pakitimai.

Žaliose pupelėse yra kofeino trigonelino, chlorogeninės rūgšties, baltymo ir mineralinių druskų. Sis nieko eiliniam žmogui nesakantis medžiagų rinkinys sudaro apie ketvirtadalį žalios pupelės masės. Kitos dalys — tai celiuliozė, kavos riebalai ir vanduo.

Kavamedžiai dera tik kas ketveri penkeri metai

Dabar šėlstame dėl šių rudens batų!

Ruduo už lango privertė mus pakeisti garderobą. Noriai išsitraukėme storus megztinius, madingus golfus ir tvidinius švarkelius. Užtat dar daugiau laimės mums suteikė batai, nauja batų revoliuciją! Pagaliau galime avėti mūsų mylimiausius ilgaaulius ir aulinukus! Patikrinome, kas šį rudenį tapo didžiausia mados sensacija ir kuo būtina papildyti savo garderobą.
Nes šį sezoną tikrai yra į ką paganyti akis! Merginos pamėgo itin drąsius batų modelius, šalia kurių abejingai žingsniuoti neįmanoma. Galu gale, mada yra tam, kad galėtume ja žaisti ir džiaugtis šiuo žaidimu, kurio taisykles, kuriame patys.
Madingi kaubojiški aulinukai

Atrodo, kad jie atkeliavo pas mus tiesiai iš laukinių vakarų ir iš kart tapo geidžiamiausiu sezono objektu. Net jeigu esate labai konservatyvios , šie aulinukai Jums tikrai patiks, ypač pagaminti iš klasikinių spalvų odos : juodos ir rudos. Merginos išsiilgusios aštrių įspūdžių turėtų atkreipti savo dėmesį į originalesnius modelius. Mes įsimylėjome vyno spalvos aulinukus puoštus kniedėmis ir grandinėlėmis. Atrodo fantastiškai priderinti prie lengvų romantiškų suknelių.

Ilgaauliai virš kelių
Jau seniai ilgaauliai nėra vertinami vie tik kaip žieminiai batai. Tai labai džiugina, kad galime jais puikuotis net šiltomis ankstyvo rudens dienomis. Plono zomšo modeliai puikiai tinka dabartiniams orams, užtat iškritus sniegui galėsime nukreipti savo dėmesį į odinius ilgaaulius. Taikome į batus virš kelių, ne tik dėl to , kad jei yra be galo madingi. Šie modeliai turi yp[ypatingą galią iš eksponuoti mūsų formas geriausioje šviesoje. Mylime juos už tai, kad jų dėka kojos tampa ilgesnės, lieknesnės, o juosmuo dar siauresnis. Kuo ilgesni ilgaauliai tuo geriau. Jie puikiai dera prie trumpų sijonų ar aptemtų kelnių.
Laukinių gyvūnu raštai

 

Šis trendas kelia daug emocijų ir dar daugiau kalbų. Būtent jis groja pirmu smuiku šį rudenį. Tai kas keletą sezonų atgal, galėtų būti įvertinta kaip beskonybė – dabar tapo geidžiamiausiu sezono pirkiniu. Gyvatės oda, zebro, tigro , leopardo raštai… jie grįžo su trenksmu. Tiesiog privalote įsileisti šį mados klyksmą į savo gyvenimą. Kada jei ne dabar?! Šie raštai tinka kone prie visko. Eksperimentuokit drąsiai. Rinkitės prigesintas rudednines spalvas, arba laukinį raštą netikėtoje spalvinėje gamoje. Mėlynas zebras o gal raudonas leopardas –šį sezoną leidžiama viskas.
 

Patogūs workeriai

 

Tai grubūs batai, storu padu, kurie tinka prie visko. Šį sezoną renkamės sunkius militaristinius modelius. Kuo daugiau detalių, kuo stambesni papuošimai, grubesni užtrauktukai – tuo geriau. Išdrįskite eksperimentuoti su drąsesniais modeliais.
Kaip juos derinti? Jie tinka prie visko! Ypač gerai atrodo su džinsais ir laisvais marškinėliais, arba labai gležnomis moteriškomis suknelėmis. Šis kontrastas dar labiau pabrėš mergaitiška trapumą.
Aulinukai – kojinės
Žinome , kad juos galima arba įsimylėti arba neapkęsti. Mes juos mylime! Ir šiandien norime Jūs užkrėsti savo meile! Aulinukai – kojinės su trenskmu įžengė į mados pasaulį praeitais metais, bet kaip matote ir toliau merginos juos ypač mėgsta. Viskas dėl to, kaip nuostabiai jie tinka prie aptemtų kelnių. Aptemptas aulas ypatingai lieknina čiurną, kojos atrodo fantastiškai. Puikiai atrodo prie sijonų ir suknelių bet kokio ilgio ir plačių kelnių. Karščiausias derinys – aulinukai- kojinės ir boyfrend‘o tipo džinsai! Įsitikinkite pačios.

Pastaruoju metu labai populiarios greito kaitinimo kavavirės

Pastaruoju metu labai populiarios greito kaitinimo kavavirės. Jose patogiai ir greitai pagaminama puikios kokybės kava. Taigi gardi kava pagaminama ne tik dideliais agregatais, naudojamais visuomeninio maitinimo, bet ir namų sąlygomis. Mūsų pramonė gamina kavavires individualiam naudojimui. Tai šiuolaikiniai, tobuli aparatai, kuriuose atsižvelgta pagrindinius kavos gaminimo technologijos ypatumus.

Kavavirės metalinio korpuso viduje vertikaliai įmontuotas kaitinimo elementas. Korpusas, pripiltas šalto vandens, hermetiškai uždaromas dangteliu su guminiu tarpikliu. jungiamas kaitinimas. Vandeniui užvirus, pakyla spaudimas ir pradeda veikti išleidimo vamzdelio vožtuvas. Spaudžiamas verdantis vanduo teka link filtro, esančio kavavirės korpuso apatinėje dalyje ir subėga ant kavos sluoksnio. Vanduo prateka pro kavos sluoksnį, prisisotina ir gatava kava lašas po lašo suteka karščiui atsparaus stiklo indą.

Greito kaitinimo kavavirės privalumas yra tas, kad automatiškai garų temperatūra visą laiką yra 95-100°C. Elektros energijos sunaudojama minimaliai, nes kaitintuvas yra įtaisytas tam tikroje padėtyje. Kavavirės filtrai keičiami, pagaminus dvi arba keturias porcijas kavos. Kadangi kavavirės rankenos yra plastmasinės, aparatu patogu naudotis. Greito kaitinimo kavavire lengva ir paprasta paruošti aukštos kokybės kavą, nes procesas praktiškai visiškai automatizuotas.

Tačiau ir čia reikalinga tam tikra patirtis ir būtina laikytis gana nesudėtingų taisyklių. Kavos malinys turi atitikti filtro tankumą, ir kavos kiekį reikia dozuoti. Būtina stebėti guminių tarpiklių žiedų būklę, laiku šalinti nuoviras, kurios apneša bakelio vidinį paviršių, tikrinti apsauginio vožtuvo, įrengto kavavirės dangtelyje, ir reguliuojančiųjų vožtuvų darbą. Nuo pastarųjų darbo priklauso vandens, patenkančio ant kavos, temperatūra, — taigi ir kavos kokybė.

Neleiskite kaisti kavavirei, kai bakelyje nebėra vandens, nes dėl to labai greitai susidėvės guminiai tarpikliai. Atsargiai reikia elgtis ir su filtrais, ypač juos plaunant ir valant. Apskritai greito kaitinimo kavavirių eksploatacija nėra sudėtinga. Daugelis kavos mėgėjų yra patenkinti ilgu ir nepriekaištingu šio tipo kavavirių darbu.

Visuomeninio maitinimo paprastai naudojamos elektrinės geizerio tipo kavavirės, o pastaruoju metu vis plačiau naudojamos importinės greito kaitinimo kavavirės. Jose vanduo elektra šildomas automatizuotai, aparate yra vandens dozatorius.

Nusipirkę naują kavavirę, visų pirma atidžiai susipažinkite su gamyklos pateikta darbo instrukcija, o paskui, laikydamiesi rekomendacijų, padarykite pirmąjį mėginį. Neskubėkite kritikuoti nusipirkto modelio. Gardžiai kavai pagaminti reikia tam tikrų įgūdžių ir patirties.

Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe

Jei didesnė negu numatytoji šiam teodolitui, taisoma vizavimo ašies padėtis. Prie paskutinės atskaitos pridedama ir gaunama teisinga atskaita. Mikrometriniu alidadės sukimo sraigtu atskaita nustatoma limbe. Dėl to vizavimo ašis nukrypsta nuo taško. Atpalaidavus viršutinį ir apatinį sraigtelius, siūlelių tinklelis šoniniais sraigteliais pastumiamas taip, kad vertikalusis siūlelis vėl dengtų vizavimo tašką. Paskui tikrinama ir, jei reikia, reguliuojama pakartotinai. Teodolitai 2T5K ir 3T5KII reguliuojami pakreipiant visą žiūroną. Tai daroma pasukus raktu ant žiūrono esantį ekscentrinį žiedą.

Kolimacinės paklaidos įtaka krypties atskaitai limbe. Esant šiai paklaidai, žiūrono vizavimo linija, vietoj teisingos padėties atitinkamai užims kitas padėtis. Kolimacinės paklaidos projekcija horizontalioje plokštumoje yra limbo atskaitos pokytis.

Kolimacinės paklaidos įtaka didėja, didėjant žiūrono polinkiui. Tačiau horizontaliojo limbo atskaitų, gautų, esant dviem žiūrono padėtims, aritmetinis vidurkis yra be kolimacinės paklaidos. Todėl horizontalieji kampai visada matuojami, esant žiūronui dviejose padėtyse. Matuojant kampus, reikia žiūrėti, kad nekistų dėl žiūrono fokusavimo.

4. Žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena teodolito vertikaliajai sukimosi ašiai.

Teodolitas nustatomas tiksliai vertikaliai. Vizuojama į netoli aukštai esantį tašką taip, kad žiūrono polinkio kampas. Žiūronas nuleidžiamas maždaug į horizontalią padėtį, ir padėjėjas pagal stebėtojo nurodymus sienoje arba lentelėje pažymi vertikaliojo siūlelio projekciją. Žiūronas verčiamas per zenitą ir vėl vizuojama į tą patį tašką. Nuleidus žiūroną, pažymima antroji vertikaliojo siūlelio projekcijos padėtis. Jei žymės nesutampa daugiau negu siūlelių bisektoriaus plotis, tai šio reikalavimo teodolitas neatitinka. Tikrinama pakartotinai.

Jei reikia, reguliuojama kreipiant vieną žiūrono sukimosi ašies galą aukštyn arba žemyn. Tai daroma pasukus reguliavimo sraigteliais žiūrono ašies ekscentrinę įvorę taip, kad vertikalusis siūlelis projektuotųsi į vidurinį tašką. Reguliavimo sistema matoma nuėmus prie žiūrono atramos esančią plokštelę (teodolitams 2T30, T15 reikia nuimti ir fokusavimo sraigtą). Teodolito 2T30 reguliavimo sraigteliai yra žiūrono atramos išorėje.

Žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo įtaka krypties atskaitai limbe. Kai žiūrono sukimosi ašis ir vizavimo ašis yra horizontalios, tai žiūrono siūlelių tinklelis nutaikytas į vertikalios plokštumos tašką. Siūlelių tinklelio padėtis nepasikeis ir tada, kai žiūrono sukimosi ašis bus pakrypusi kampu. Tačiau kreipiant žiūroną kampu pirmuoju atveju siūlelių tinklelis eis vertikaliai į tašką, antruoju įstrižai į tašką. Atitinkamai kampu pasvirs ir žiūrono kolimacinė plokštuma. Taškai yra horizontaliosios projekcijos. Kampas yra limbo atskaitos pokytis dėl žiūrono sukimosi ašies nestatmenumo teodolito sukimosi ašiai kampu į, kai žiūrono polinkis.

Matuojant iš dviejų žiūrono padėčių, kinta paklaidos ženklas ir tokių dviejų atskaitų vidurkis bus teisingas. Teisingas bus ir iš dviejų žiūrono padėčių matuotas kampas. Šios išvados tinka tada, kai teodolito vertikalioji ašis yra vertikali.

5. Optinio svambalo vizavimo ašis turi sutapti su teodolito sukimosi ašimi.

Teodolitas kruopščiai nustatomas vertikaliai. Po stovu padedamas popieriaus lapas su nubrėžtu kryžiuku. Pastumiant popierių, kryžiukas sutapdinamas su optinio svambalo centru. Atpalaidavus alidadę, teodolitas pasukamas du kartus po 120° ir žiūrima, ar svambalo žiūronėlio koncentriniai apskritimai nenukrypsta nuo taško. Mažiausiojo apskritimo spindulys atitinka maždaug 1 mm ant žemės.

Jei netenkinamas šis reikalavimas, svambalas reguliuojamas.

6. Vertikalioje skritulio nulio vietos atskaitos patikrinimas (aktualus matuojant vertikaliuosius kampus).

7. Gulsčiuko prie žiūrono ašis turi būti lygiagreti žiūrono vizavimo ašiai (teodolitas 2T30).

Labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates

Dažniausiai kiekvienas plotas matuojamas keturis kartus. Sklypo kontūras apvedamas laikrodžio rodyklės kryptimi. Gaunamos atskaitos a2. Paskui šiek tiek pakeičiama poliaus padėtis, kad planimetro atskaitos skirtųsi nuo ankstesnių, ir plotas matuojamas vedant adatėlę prieš laikrodžio rodyklę (atskaitos a3, a4). Pakartotinai matuojama pakeitus planimetro poliaus padėtį. Keturi matavimai sudaro vieną ruožtą.

Nustatant planimetro padalos vertę, matuotas 1 dm2 plotas topografiniame 1:10 000 mastelio žemėlapyje.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, ploto, išmatuoto planimetru, ribinė santykinė paklaida yra 1:300-1:400 ploto dalis.

Kai kuriose užsienio šalyse gaminami elektroniniai planimetrai. Jais plotas skaičiuojamas automatiškai. Pavyzdžiui, Japonijoje sukonstruotas planimetras „Planix 7″ plotą skaičiuoja ir atspausdina automatiškai. Ploto matavimo santykinė paklaida 1:500.

Analitinis plotų skaičiavimas

Skaičiuojama dažniausiai pagal vietovėje atliktų matavimų duomenis. Plotų nustatymo tikslumas yra artimas tiesioginių linijinių matavimų tikslumui ir 3-5 kartus didesnis negu plotų, matuojamų planuose ir žemėlapiuose. Geometrinių figūrų plotus galima skaičiuoti analitiškai. Tačiau labiausiai paplitęs yra analitinis plotų skaičiavimas pagal sklypų riboženklių koordinates, kurios randamos matuojant lauke.

Kombinuotasis plotų nustatymas

Didelių sklypų plotus topografiniuose planuose ir žemėlapiuose galima matuoti planimetru dalimis arba derinant grafini ir mechanini būdus. matuojamą plotą įbrėžiama apytiksliai lygiaplotė geometrinė figūra: trikampis, stačiakampis, trapecija arba apskritimas. Išmatavus jos elementus, skaičiuojamas plotas

Planimetru išmatuojami teigiami ir neigiami plotai, kurie yra tarp kontūro linijos ir įbrėžtos figūros. Tada skaičiuojama šių plotelių algebrinė suma AP. Ieškomojo sklypo plotas lygus

Kitas didelių plotų kombinuotas skaičiavimo būdas yra naudojamas nustatant ūkių plotus. Jo esmė ta, kad plotai skaičiuojami pagal ūkių ribų posūkio taškų stačiakampes koordinates, gautas išmatavus geodeziniais prietaisais lauke arba topografiniuose žemėlapiuose bei planuose digitaizeriu (kartometru). VTU Geodezijos katedros atlikti tyrimai rodo, kad ūkių ribų posūkio taškų koordinatės, matuojant geodeziniais prietaisais lauke, gaunamos su 2 m, o digitaizeriu fotoplanuose — su 5,5 m paklaida.

Ūkių plotų absoliutinės paklaidos gautos ne didesnės kaip 1,6 ha, o santykinės kinta 1:2000-1:8000. Šis plotų skaičiavimo būdas ypač efektyvus naudojant ESM.

Kampų matavimo principas

Geodeziniais metodais matuojami kampai horizontaliojoje arba vertikaliojoje plokštumose. Atitinkamai kampai skirstomi į horizontaliuosius ir vertikaliuosius. Pavyzdžiui, horizontalųjį kampą sudaro šio kampo kraštinių OA ir OB projekcijos horizontaliojoje plokštumoje. Vertikalųjį arba polinkio kampą v, vertikaliojoje plokštumoje W sudaro tašką A su horizontaliąja kryptimi. Vertikalusis kampas gali būti teigiamas arba neigiamas pagal tai, ar taškas A aukščiau, ar žemiau horizontaliosios krypties.

Matuojamo horizontaliojo kampo viršūnėje centruojamas ir nustatomas gulsčiai skritulys su padalomis. Prietaiso žiūronu vizuojama paeiliui p taškus A ir B bei skritulyje atskaičiuojama jų ir a2. Atskaitų skirtumas a2—ai ir bus matuojamasis kampas.

Vertikalusis kampas matuojamas prietaisu, kuriame yra vertikalusis skritulys su padalomis, žiūronas ir priemonė skritulio atskaičiavimo nuliniam indeksui O nustatyti į vertikalią padėtį. Atskaita a pagal šį indeksą bus vertikalusis kampas v.

Elektroninis prietaisas, kuriuo automatiškai matuojamos grafinės taškų koordinatės.

Koordinačių sistemas, naudojamas geodezijoje, galima skirstyti į dvi grupes

Koordinačių sistemos geodezijoje

Koordinačių sistemas, naudojamas geodezijoje, galima skirstyti į dvi grupes: tiesinė stačiakampių koordinačių sistema, arba Dekarto sistema (dvimatė plokštumoje, trimatė erdvėje), ir polinių koordinačių sistema (dvimatė — sferos arba elipsoido paviršiuje, trimatė — erdvėje).

Koordinačių sistema, kurios pradžia sutampa (beveik sutampa) su Žemės masės centru, vadinama geocentrine (kvazigeocentrine). Pagal šią klasifikaciją koordinatės, susijusios su bendru Žemės elipsoidu, bus geocentrinės, o koordinatės, susijusios su referenciniu elipsoidu, — kvazigeocentrinės.

Koordinačių sistema, kurios pradžia sutapdinta su Žemės paviršiaus arba erdvės aplink Žemę tašku, vadinama topocentrine. Koordinačių sistema, kurios pradžia sutapdinta su dangaus objekto centru, vadinama objekto topocentrine sistema. Yra heliocentrinė (pradžia Saulės masės centre) ir selenocentrinė (pradžia Mėnulio masės centre) koordinačių sistemos.

Pagal tai, kokia plokštuma parinkta pagrindine koordinačių plokštuma, skiriamos ekvatorinė (ekvatorius arba jai lygiagreti plokštuma), horizontinė (vietos horizonto plokštuma) ir orbitinė (dangaus kūno orbitos plokštuma) koordinačių sistemos.

Geocentrinėje ekvatorinėje koordinačių sistemoje koordinačių ašys parenkamos būdingų Žemės paviršiaus arba dangaus sferos taškų atžvilgiu. Ašis nukreipta į šiaurinį žemės Jeigu kartu X ašis nukreipta į Grinvičo meridiano sankirtos su ekvatoriumi tašką G, tai gaunama XYZ koordinačių sistema, kuri, Žemei sukantis apie savo ašį, yra nekintama jos paviršiaus taškų atžvilgiu. Ši koordinačių sistema patogi nustatant Žemės paviršiaus taškų padėtį ir tiriant jos formą. Ji vadinama antžemine koordinačių sistema.

Nukreipus ašį x į pavasario solsticijų tašką y, gaunama xyz koordinačių sistema, kuri nepriklauso nuo Žemės sukimosi per parą. Ji patogi tiriant dangaus objektų judesį. Nors jos pradžios taškas erdvėje juda tam tikru pagreičiu Žemei sukantis aplink Saulę, o Saulei judant Galaktikoje, tačiau tas judėjimas tolimų žvaigždžių atžvilgiu yra inercinis, t. y. tolygus ir tiesinis.

Dėl Žemės sukimosi ašies precesijos ir nutacijos bei dėl to, kad ašigaliai juda, pagrindinės koordinačių plokštumos ir ašys keičia savo padėtį erdvėje. Todėl ekvatorinėms geocentrinėms koordinatėms nurodomas laiko momentas, kuriuo nustatyta koordinačių sistema, ir koordinačių transformacijų kaip laiko funkcijos parametrai.

Koordinačių sistema ir žvaigždžių koordinatės (efemeridos) svarbiausiuose (fundamentiniuose) kataloguose pateikiamos tam tikrai vidutinei epochai.

Matų vienetai geodezijoje.

Vandens kiekiai priešgaisriniams reikalams

Vandens kiekiai priešgaisriniams reikalams. Vanduo šiam tikslui naudojamas epizodiškai — per gaisrus. Efektyviai kovai su gaisrais labai svarbu į gaisravietę greitai paduoti pakankamai vandens. Vandens kiekiai, gaisrų gesinimo laikas, per kurį turi būti patiektas šis kiekis, ir kiti reikalingi duomenys nustatomi atitinkamomis normomis. Jos pagrįstos praktiškais gaisrą gesinimo duomenimis ir priklauso nuo objekto (miesto, gyvenvietės ar pramonės įmonės) dydžio, pastatų aukštumo, jų kubatūros, ugnies atsparumo, pavojingumo gaisrui laipsnio ir kt. Vandens normos priešgaisriniams reikalams miestuose bei gyvenvietėse nustatomos, o pramonės įmonėse.

Unikaliems pastatams, mažos apimties, taip pat laikino tipo (kai pastatyta ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui) gyvenvietėms vandens kiekiai priešgaisriniams reikalams gali būti nustatyti pagal atitinkamus vietos sąlygų reikalavimus, neprisilaikant nurodytų normų. Vandens normos priešgaisriniams reikalams specialios paskirties pramonės įmonėse arba tose įmonėse kur gamyba susijusi su sprogstamosiomis medžiagomis, gali būti priimtos skirtingos.

Gyvenvietėse su mažaaukščiu ir mišriu rajonų užstatymu vandens norma gaisrams gesinti nustatoma, atsižvelgiant gyventojų skaičių ir mišraus užstatymo kategoriją. Gyvenvietei su įvairiu pagal aukštį užstatymu vandens norma nustatoma pagal mišraus užstatymo kategoriją.

Kai projektuojamais vandentiekio įrenginiais numatoma tiekti vandenį tik miesto bei gyvenvietės buitiniams ūkiniams ir priešgaisriniams reikalams, skaičiuotinas vienu metu gaisrų skaičius priimamas toks (pagal gyventojų skaičių ir kt. charakteristiką).

Jeigu projektuojamais vandentiekio įrenginiais vandeniu bus aprūpinta kartu ir pramonės įmonių buitiniai¬ūkiniai ir priešgaisriniai arba tuo pačiu ir gamybiniai-technologiniai poreikiai, skaičiuotinas vienu metu gaisrų skaičius pramonės įmonių teritorijose nustatomas, atsižvelgiant teritorijos plotą:

a) kai teritorijos plotas mažesnis kaip 100 ha – 1 gaisras;

b) kai teritorijos plotas 100 ha ir daugiau — 2 gaisrai vienu metu, priimant vandens normą dviem pagal tūrį didžiausiems pastatams, kaip nurodyta;

c) kai pramonės įmonių teritorijos plotas ne didesnis kaip 50 ha ir mieste ar gyvenvietėje ne daugiau kaip 25 tūkstančiai gyventojų, priimamas tik 1 gaisras ir atitinkama vandens norma su tokia prielaida, kad gaisras tuo pačiu metu gali kilti tik vienas: arba mieste ar gyvenvietėje, arba pramonės įmonėje;

d) kai pramonės įmonių teritorija nuo 50 iki 100 ha ir kai mieste ar gyvenvietėje yra iki 25 tūkstančių gyventojų — 2 gaisrai vienu metu įmonėje arba tuo pačiu metu 1 gaisras įmonėje ir 1 gaisras mieste ar gyvenvietėje. Vandens normos gaisrų reikalams atitinkamai priimamos.

Jeigu gyventojų yra daugiau kaip 25 tūkstančiai, skaičiuotinas gaisrų skaičius vienu metu ir vandens normos parenkamos atskirai įmonei ir atskirai miestui ar gyvenvietei.

Be to, atskirai turi būti apskaičiuoti reikalingi vandens kiekiai pastatų vidaus priešgaisriniams čiaupams (paprastai dvi srovės po 5 l/sek) arba specialiems priešgaisriniams įrenginiams, kurie rengiami atitinkamuose objektuose, kaip tai nurodyta valstybiniuose normatyvuose.

Biologiniai nuotekų valymo įrenginiai ir ne tik tais.

Visa pasiruošimo ir tinkavimo darbų eiga yra lygiai tokia, kaip ir naujai tinkuojant

Remontuojant užtaisomos nubyrėjusio, sutrūkusio ar kitaip pažeisto tinko vietos. Kur tinkas laikosi silpnai, nors dar ir pakenčiamai atrodo, reikia jį atmušti. Silpnai besilaikantį tinką aptikti nesunku: kuo nors pastuksenus, atšokusiose vietose jis garsiau bilda. Vietas, kur buvo nubyrėjęs ar atmuštas tinkas, reikia gerai išvalyti ir, prieš tinkuojant, gausiai suvilgyti vandeniu. Ypač gerai reikia išdraskyti pakraščius ar įtrūkimus, dar pagilinant ir praplatinant juos. Medinėse sienose neretai būna atšokusios bei nuirusios ir balanos. Jas reikia pridurstyti ir prikalinėti. Jei tinko paviršius buvo dažytas ar klijuotas apmušalais (tapetais), geriausia būtų, prieš užtaisant tinką, silpnai besilaikančius dažus ar apmušalus švariai nuvalyti.

Tinko pataisymams skiedinį reikia stengtis paruošti, kiek galima, tokios pat sudėties, kokia buvo tinkuotas senasis. Užtaisytos vietos tada mažiau skirsis.

Visa pasiruošimo ir tinkavimo darbų eiga yra lygiai tokia, kaip ir naujai tinkuojant. Skirtumas gali būti tik toks, kad, tinkuojant mažus plotus (gabalus) nereikia daryti gairių. Jas pilnai atstoja seno tinko lygis.

Po tinko remonto susidaro galybė statybinių šiukšlių – atliekų, jas verta ir būtina išvežti į reikiamą vietą.

KARNIZŲ REMONTAS

Tas vietas, kur yra nubyrėję ilgi ištisinių karnizų arba traukų gabalai, reikia užkrėsti kalkių-gipso skiediniu ir po to išlyginti šablonu. Norint pasidaryti šabloną, pirmiausia reikia tiksliai nusikopijuoti likusios sveikos karnizo dalies profilį. Tam tikslui karnizo galas statmenai nupjaunamas, po to, pridėjus prie jo popierių, pieštuku apvedami profilio kontūrai. Galima pagal karnizo pjūvio briaunas popierių tik apspausti, ir kontūras bus žymus. Pagal šią kopiją iškerpama popierinė forma, o pagal ją — iš lentelės išpjaunamas šablonas. Kad šablonu būtų patogu dirbti, lentelė atramomis pritvirtinama prie skersinio. Dirbant šis skersinis remiasi į prikaltą prie sienos tašelį, ir tuo būdu karnizą arba trauką galima lygiai nuvesti. Jei karnizas yra stambesnis, iš pradžių skiedinio krečiama mažiau (paruošiamasis sluoksnis) ir tuojau pat šablonu aplyginami kraštai. Skiediniui sutvirtėjus, užkrečiamas naujas (padengiamasis) sluoksnis ir vėl išlyginama. Taip kartojama tol, kol karnize nelieka jokių spragų. Karnizo profilis prie kampų ir kertėse išlyginamas paprastos arba specialios plieninės liniuotės kampu, po to, dar dailinamas mažesne mentele-rėžtuvu.