Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonės gali būti tokie žiaurūs, tačiau jaučiasi pateisinę savo veiksmus? Atsakymas slypi įdomiame psichologiniame reiškinyje, vadinamame moraliniu atsiribojimu, kuris paaiškina, kaip žmonės racionalizuoja savo elgesį, net jei jis žalingas.
Suprasti moralinį atsiribojimą
Moralinis atsiribojimas – tai psichologo Alberto Banduros sukurtas terminas, paaiškinantis, kaip žmonės sumažina kaltės jausmą, kai kenkia kitiems. Tai leidžia asmenims elgtis netinkamai nesijaučiant blogais žmonėmis. Psichologiškai atsiribodami nuo moralės, jie gali pateisinti veiksmus, kurie paprastai būtų laikomi nepriimtinais. Įsivaizduokite viršininką, kuris bara darbuotoją, prisidengdamas „griežta meile“ – tai Martino požiūris. Jis tiki, kad ruošia juos atšiauriai gyvenimo tikrovei, nors ir sukelia emocinį skausmą.
Aštuonios žalos pateisinimo formos
Moralinis atsiribojimas pasireiškia aštuoniomis formomis, kurių kiekviena leidžia skirtingai pateisinti žalingą elgesį. Nuo „eufemistinio etikečių klijavimo“ – švelnesnės kalbos naudojimo siekiant sumenkinti veiksmo žiaurumą iki „naudingo palyginimo“, kai žmonės lygina savo veiksmus su kažkuo blogesniu, kad atrodytų mažiau kalti. Pavyzdžiui, Erikas juokiasi iš savo patyčių, teigdamas, kad tai buvo tik pokštas. Užuot pripažinęs skriaudą, jis ją sustiprina sumažindamas savo veiksmų sunkumą. Tokios frazės nutrina ribą tarp gėrio ir blogio, todėl žalingi veiksmai atrodo nekalti.
Pasiteisinimo strategijos žaidime
Žmonės dažnai naudoja pasiteisinimo strategijas, kad išvengtų atsakomybės. Dažniausiai pasitaikantis būdas yra „atsakomybės perkėlimas“, kai asmuo teigia, kad jis tik „vykdė įsakymus“. Tai panašu į kareivį, kuris mūšyje teisinasi, kad jo veiksmus atlikti įpareigojo viršininkai. Mokyklose tai gali pasireikšti patyčiomis, kai skriaudėjai dažnai kaltina auką, kad ji yra pernelyg jautri. Pavyzdžiui, Samuelis bando išsklaidyti savo kaltę, sumenkindamas aukos jausmus, siūlydamas, kad jie neturėtų taip sunkiai tai priimti. Tokia taktika sumažina savo veiksmų emocinį svorį, o tai leidžia skriaudėjui jaustis geriau.
Dehumanizavimas ir kaltės paskirstymas
Dehumanizavimo naudojimas yra dar viena galinga moralinio atsiribojimo priemonė, kai iš aukų atimamos jų žmogiškosios savybės, todėl jas lengviau įskaudinti. Geriausias pavyzdys – Hektoro paniekinantis komentaras apie Sarą, kad ji yra „keistuolė“. Kai jis mato ją kaip mažiau nei žmogų, kliūtys išreikšti žiaurumą išnyksta. Antonijaus atvejis iliustruoja kitą aspektą – „kaltės priskyrimą“. Jis perkelia atsakomybę Sarai, teigdamas, kad jos elgesys išprovokavo jo veiksmus. Tokia taktika sukuria toksišką ciklą, kai agresoriai jaučiasi pateisinę savo elgesį, o aukos kenčia, dažnai tylėdamos.
Moralinio atsiribojimo pasekmės
Moralinio atsiribojimo pasekmės toli gražu neapsiriboja pavieniais žiauraus elgesio atvejais. Tai gali lemti sisteminį smurtą ir nerimą keliantį empatijos sumažėjimą bendruomenėse. Mokyklos aplinka dažnai yra šios tikrovės mikrokosmosas. Mokytojai, tokie kaip Antonijaus ir Saros pavyzdys, imasi tokių veiksmų, pavyzdžiui, nušalina smurtautojus nuo pareigų ir skiria apmąstymo namų darbus, kad pasipriešintų tokiam elgesiui. Tačiau išlieka iššūkis pakeisti patyčias patiriančių jaunų žmonių mąstyseną, padėti jiems suvokti savo moralinį kompasą ir savo elgesio ilgalaikį poveikį.
Švietimo ir sąmoningumo svarba
Sprendžiant moralinio atsiskyrimo problemą labai svarbus vaidmuo tenka švietimui. Mokyklos, mokydamos vaikus apie psichologinius mechanizmus, dėl kurių pateisinamas žalingas elgesys, gali skatinti empatiškesnę aplinką. Supratimas, kaip jų veiksmai gali paveikti kitus, gali sulaikyti juos nuo patyčių ar žiauraus elgesio. Išmintis gali kilti iš sąmoningumo; net ir tik aptarus esminę žmogiškąją empatiją, gali iš esmės pasikeisti požiūris, o tai leis ateities kartoms nutraukti kaltinimo ir neteisingų veiksmų pateisinimo ratą.
Kelionė per moralinį atsiskyrimą atskleidžia, kokie sudėtingi yra mūsų sukuriami žalingo elgesio pateisinimai. Suprasti šį reiškinį labai svarbu norint skatinti empatiją ir atsakomybę mūsų bendruomenėse. Mokydami vaikus apie šiuos psichologinius mechanizmus, mes tiesiame kelią į labiau užjaučiančią ateitį.