Svarbų vaidmenį higieninių kovos priemonių komplekse vaidina švara

Svarbų vaidmenį higieninių kovos priemonių komplekse vaidina švara. Nuolat stebint, renkant ir šalinant iš gėlyno sergančius augalus arba atskiras jų dalis (Iapus, žiedus, stiebus) galima užkirsti kelią daugelio pavojingų ligų plitimui. Rudenį reikia surinkti visas sirgusių augalų liekanas, nes jose įsitaiso žiemoti įvairūs ligų sukėlėjai. Sergančių augalų ir jų liekanų negalima krauti į greitai naudojamas kompostų krūvas, nes kai kurių parazitinių grybų sporos gali išsilaikyti komposte kelerius metus. Išnašus iš gėlyno sergančius augalus geriausia sudeginti arba užkasti giliai į žeme, prieš tai užpylus ant jų dezinfekuojančių medžiagų — chlorkalkių, DNOK arba kurio kito stiprios koncentracijos fungicido.

Gėles laistyti ir purkšti reikia tik visai švariu vandeniu. Vandens rezervuarai šiam reikalui negali turėti kontakto su dirva ir augalais. Tame vandenyje negalima plauti įrankių, inventoriaus, plautis rankų. Augalus, kurie yra jautrūs šaltam vandeniui, reikia laistyti šildytu arba ilgesnį laiką šiltnamyje laikytu vandeniu. Esant reikalui, vandens dezinfekcijai galima naudoti chinozolj (5–10 g 10 I vandens).

Drėgmės reguliavimas šiltnamiuose ir inspektuose taip pat yra viena iš profilaktinių priemonių kovai su gėlių ligomis. Per drėgnas oras ar dirva sudaro palankias sąlygas plisti daugeliui grybinių ligų, o per sausas oras labai tinka veistis įvairiems kenkėjams.

Ne mažiau svarbu augalams reikiama temperatūra šiltnamiuose žiemą, pavasarį ir rudenį. Ypač svarbu, kai žemesnė temperatūra, saikingiau laistyti, nes žema temperatūra ir didelė dirvos drėgmė palanki pašaknio ir apatinės stiebo dalies bakteriniams ir grybiniams puviniams.

Svarbią vietą, kovojant su gėlių ligomis, užima piktžolių naikinimas. Piktžolės ne lik užstoja augalams šviesą, atima dalį maisto medžiagų, bet taip pat užkrečia juos įvairiomis ligomis, be to, jos teršia aplinką.

Labai svarbi, tačiau iki šiolei mūsų gėlininkų mažai praktikuojama profilaktinė kovos su gėlių ligomis priemonė — ligoms atsparių veislių auginimas. Specialaus gėlių veislių tyrimo punkto respublikoje ligi šiolei nėra, kvalifikuotų gėlininkų stebėjimo duomenų šiuo klausimu paskelbta labai mažai, todėl sunku duoti konkrečių patarimų apie atsparias ligoms gėlių veisles mūsų sąlygomis. Prof. A. Minkevičiaus stebėjimų duomenimis, rožių veislės ‘Gruss an Aachen’ , ‘Kirsten Poul-sen’ , ‘Hugh Dickson’ , ‘Hermosa’ yra atsparios miltligei, o ‘Crimson Rambler’ ‘Mrs Cutbusch’ , ‘Eva Teschendorf’ , ‘Rodhitte’ ir Georg Dickson’ — atsparios rūdims. Užsienio literatūroje nurodoma, kad fuzariniam vytuliui raudonžiedžiai ratiliai yra atsparesni, negu baltai ir ružavai žydintieji, miltligei atsparesnės šios chrizantemų veislės: ‘Carmen’ , ‘Daphne’ , ‘Elbe’ , ‘La France’ , ‘King Goorg’. Kekeriniu puviniu mažiau serga kai kurios bijūnų veislės: ‘Argus’ , ‘Atraction’ , ‘Avelanche’ , ‘Baroness’ , ‘Schroeder’, ‘Cavaleria rusticana’ , ‘Gretchen’ ir kt.

Būtų galima ir daugiau išvardinti gėlių veislių, kurios literatūroje nurodomos kaip atsparios ligoms, tačiau mūsų sąlygomis tos pačios veislės kai kurioms ligoms gali būti visai neatsparios. Čia mūsų gėlininkams ir iškyla uždavinys patiems atlikti stebėjimus ir stebėjimų duomenis paskelbti spaudoje. Tai būtų didelis respublikos gėlininkystės laimėjimas.

Didelį vaidmenį gėlininkystėje vaidina sėkla ir sodinamoji medžiaga. Sėkla turi būti švari, daigi ir sveika, neapsikrėtusi ligų sukėlėjais ir kenkėjais. Auginimui reikia imti tik sveikų augalų sėklą ir sodinamąją medžiagą. Ypač kruopščiai sodinimui atrinkti svogūninių ir gumbasvogūninių augalų svogūnus ir gumbasvogūnius, kuriuose dažnai slepiasi ir žiemoja įvairūs ligų sukėlėjai.

Ligų sukėlėjais apsikrėtusią sėklą arba sodinamąją medžiagą reikia dezinfekuoti. Dezinfekuoti galima cheminiu arba šiluminiu būdais. Šiluminis sėklos dezinfekavimas daugiausia taikomas nuo bakterinių Iigų. Šiam reikalui sėklos laikomos 10 minučių 50–55° temperatūroje.

Nuo senų laikų populiarios žiedų ir žolių arbatos

Nuo senų laikų Rusijoje šalia giros, sulčių, gėrimų iš medaus buvo populiarios žiedų ir žolių arbatos. Jas ruošdavo iš jaunų žemuogės ir gervuogės, plautės ir raktažolės, avietės ir serbento lapų, liepos, šeivamedžio. virtgiorykštės ir ievos žiedų, žydinčios jonažolės, ožkarožės žolės ir kitų vaistinių augalų, pridėdami kvapnaus čiobrelio ir raudonėlio. Kaip žinoma, pirmuosius atvykėlius tuo skorbuto ir kitų ligų dažnai išgelbėdavo žolės, iš jų, pavyzdžiui, pušis keružė ir beržas keružis, varnauogė ir tekšė, arktinis krienas ir laplandinis gluosnis, elninė samara arba elninė šiurė, bruknė ir mėlynė, serbentas ir avietė, svogūnas ir rūgštynė, raktažolė ir eritronis, plautė ir viendienė, kurias jie vartojo maistui ir arbatai paruošti.

V. Dalis „Aiškinamajame žodyne” mini nemaža tradicinių arbatos pakaitalų: bergenija mongolinė arbata, ožkarožė — Koporės, krūmiškoji sidabražolė Kurilų, saldymedis kalmukų arbata. XX amžiaus pradžioje vokiečių mokslininkas M. Platenas knygoje „Naujasis gydymo būdas” nurodinėjo: „Iš trijų veislių lapų (žemuogės, gervuogės ir krunės) mišinio galima paruošti gėrimą, kuris skoniu ir aromatu nenusileis kiniškajai arbatai”. Dabartiniu metu žiedų ir žolių arbatos yra populiarios tiek tarp mūsų šalies, tiek ir kitų šalių gyventojų. Vaisių ir uogų bei žiedų ir žolių arbatoms paruošti vartojami ir plačiai paplitę augalai, iš jų, pavyzdžiui, erškėtis, gervuogė, jonažolė, žemuogė, liepa ir kt. Visi augalai, vartojami arbatai užplikyti, turi daug fiziologiškai aktyvių medžiagų, kurios labai reikalingos normaliai organizmo gyvybinei veiklai.

Kuo įvairesnė žiedų arbatos sudėtis, tuo ji naudingesnė sveikatai. Sėkmingai vartojamos įvairios gudobelės rūšys — jų žiedai, vaisiai ir lapai; bruknė — žiedai, vaisiai ir lapai; raudonėlis ir jonažolė viršutinė stiebo dalis su žiedais; čiobrelis; miškinė žemuogė — visas augalas su žiedais; didžioji dilgėlė — lapai, taip pat avietės, šalpusnio, raktažolės, juodojo serbento, lakišiaus, mėlynės lapai ir visos erškėčio dalys. Žemuogės, erškėčio, gervuogės ir kitų plačiai paplitusių laukinių vaistinių ir maistinių augalų, nuo seno vartojamų vietoj arbatos, vertė pirmiausia priklauso nuo jų cheminės sudėties, kuri lemia jų gydomąjį ir profilaktinį veikimą, taip pat nuo to, kad juose nėra stipriai veikiančių medžiagų, pavyzdžiui, kofeino.

Vaistinė (miškinė) žemuogė — gerai žinomas žolinis augalas. Nustatyta, kad žemuogės lapų antpilas (o arbata ir yra ši vaistų forma) gerai veikia širdies darbą, lėtina pulsą, didina širdies susitraukimų amplitudę, plečia kraujagysles, mažina šlapimo rūgšties ir jos druskų kiekį organizme. Galima teigti, nors tai moksliškai dar neįrodyta, kad žemuogė reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, pasižymi antiskleroziniu veikimu ir gerina kraujo sudėtį.

Liaudies patirtis labai vertina žemuoge kaip vaistą esant hipovitarninozėms ir medžiagų apykaitos sutrikimams, sergant cukralige, esant nutukimui ir furunkuliozei. Susmulkintų žydinčio augalo dalių antpilu skalaujama burnos ertmė ir gerklė esant uždegimui ir nemaloniam kvapui iš burnos.

KODĖL LAPAI ŽALI?

KODĖL LAPAI ŽALI?

Todėl, kad jie turi žalios dažančios medžiagos — chlorofilo. Padėkite saulėje juodo popieriaus lapą, o greta jo — baltą lapą. Praėjus kuriam laikui, palieskite ranka jų paviršių. Juodasis bus įšilęs žymiai stipriau. Kūnus veikia tiktai tie spinduliai, kuriuos tie kūnai geria. Juodi kūnai sugeria visus saulės spektro spindulius. Skaidrūs kūnai, priešingai, praleidžia sus spindulius, o balti — beveik visus juos atspindi nesugerdami. Žali kūnai praleidžia arba atspindi didelę žydrų-jų spindulių dalį. O sugeria jie raudonuosius spindulius, oranžinius, geltonuosius ir dali violetinių spindulių. Baltas saulės spindulys, praleistas pro chlorofilo grūdelį, nustoja beveik visų spindulių, išskyrus žaliuosius ir nedidelę dalį raudonųjų. Taigi chlorofilas — tai „spąstai”, su kuriais lapas „gaudo” jam reikalingus Saulės spektro spindulius. Intensyviausiai jis sugeria raudonuosius spindulius. Daugeliu bandymų įrodyta, kad raudonieji spinduliai vaidina svarbiausią vaidmenį asimiliacijosi procese. Angliarūgštės asimiliacija — tai pagrindinis procesas augalų gyvenime. Be jo negali atsirasti nė vienas organinis junginys. Be jo neįmanoma gyvybė. Jūs, turbūt, pagalvosite: vadinasi, jeigu augalai būtų juodi, o ne žali, tai jie dar geriau sugertų saulės energiją ir asimiliacija galėtų vykti dar sparčiau. Augalas gautų daugiau energijos, bet kai dėl šviesos spindulių ir asimiliacijos, tai čia dalykas ne toks paprastas. Jeigu dalis spindulių nepraeitų pro lapą, tai, esant stipresniam apšvietimui, nuo energijos pertekliaus augalas perkaistų, o jeigu lapo temperatūra pakiltų aukščiau kaip +50°, tai augalas mirtų. Baltymai — pagrindinė sudėtinė ląstelės dalis — jau žūva nuo aukštesnės kaip +40° temperatūros. Žalia dažančioji medžiaga — chlorofilas yra puikiai prisitaikęs atlikti savo uždavinį: jis gaudo tuos spindulius, kurie vaidina didžiausią vaidmenį augalų gyvenime, ir praleidžia tuos, kurie galėtų perkaitinti organizmą.

Asimiliacija — iš lotynų kalbos žodžio „asimiliacio” – procesas, kai gyvūno arba augalo organizmas įsisavina, sugeria, perdirba medžiagas, gaunamas su maistu.