Nuo senų laikų populiarios žiedų ir žolių arbatos

Nuo senų laikų Rusijoje šalia giros, sulčių, gėrimų iš medaus buvo populiarios žiedų ir žolių arbatos. Jas ruošdavo iš jaunų žemuogės ir gervuogės, plautės ir raktažolės, avietės ir serbento lapų, liepos, šeivamedžio. virtgiorykštės ir ievos žiedų, žydinčios jonažolės, ožkarožės žolės ir kitų vaistinių augalų, pridėdami kvapnaus čiobrelio ir raudonėlio. Kaip žinoma, pirmuosius atvykėlius tuo skorbuto ir kitų ligų dažnai išgelbėdavo žolės, iš jų, pavyzdžiui, pušis keružė ir beržas keružis, varnauogė ir tekšė, arktinis krienas ir laplandinis gluosnis, elninė samara arba elninė šiurė, bruknė ir mėlynė, serbentas ir avietė, svogūnas ir rūgštynė, raktažolė ir eritronis, plautė ir viendienė, kurias jie vartojo maistui ir arbatai paruošti.

V. Dalis „Aiškinamajame žodyne“ mini nemaža tradicinių arbatos pakaitalų: bergenija mongolinė arbata, ožkarožė — Koporės, krūmiškoji sidabražolė Kurilų, saldymedis kalmukų arbata. XX amžiaus pradžioje vokiečių mokslininkas M. Platenas knygoje „Naujasis gydymo būdas“ nurodinėjo: „Iš trijų veislių lapų (žemuogės, gervuogės ir krunės) mišinio galima paruošti gėrimą, kuris skoniu ir aromatu nenusileis kiniškajai arbatai“. Dabartiniu metu žiedų ir žolių arbatos yra populiarios tiek tarp mūsų šalies, tiek ir kitų šalių gyventojų. Vaisių ir uogų bei žiedų ir žolių arbatoms paruošti vartojami ir plačiai paplitę augalai, iš jų, pavyzdžiui, erškėtis, gervuogė, jonažolė, žemuogė, liepa ir kt. Visi augalai, vartojami arbatai užplikyti, turi daug fiziologiškai aktyvių medžiagų, kurios labai reikalingos normaliai organizmo gyvybinei veiklai.

Kuo įvairesnė žiedų arbatos sudėtis, tuo ji naudingesnė sveikatai. Sėkmingai vartojamos įvairios gudobelės rūšys — jų žiedai, vaisiai ir lapai; bruknė — žiedai, vaisiai ir lapai; raudonėlis ir jonažolė viršutinė stiebo dalis su žiedais; čiobrelis; miškinė žemuogė — visas augalas su žiedais; didžioji dilgėlė — lapai, taip pat avietės, šalpusnio, raktažolės, juodojo serbento, lakišiaus, mėlynės lapai ir visos erškėčio dalys. Žemuogės, erškėčio, gervuogės ir kitų plačiai paplitusių laukinių vaistinių ir maistinių augalų, nuo seno vartojamų vietoj arbatos, vertė pirmiausia priklauso nuo jų cheminės sudėties, kuri lemia jų gydomąjį ir profilaktinį veikimą, taip pat nuo to, kad juose nėra stipriai veikiančių medžiagų, pavyzdžiui, kofeino.

Vaistinė (miškinė) žemuogė — gerai žinomas žolinis augalas. Nustatyta, kad žemuogės lapų antpilas (o arbata ir yra ši vaistų forma) gerai veikia širdies darbą, lėtina pulsą, didina širdies susitraukimų amplitudę, plečia kraujagysles, mažina šlapimo rūgšties ir jos druskų kiekį organizme. Galima teigti, nors tai moksliškai dar neįrodyta, kad žemuogė reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, pasižymi antiskleroziniu veikimu ir gerina kraujo sudėtį.

Liaudies patirtis labai vertina žemuoge kaip vaistą esant hipovitarninozėms ir medžiagų apykaitos sutrikimams, sergant cukralige, esant nutukimui ir furunkuliozei. Susmulkintų žydinčio augalo dalių antpilu skalaujama burnos ertmė ir gerklė esant uždegimui ir nemaloniam kvapui iš burnos.

About author

Author
lekonas