Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos

Neparazitinės gėlių ligos

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos, maisto medžiagų trūkumo arba pertekliaus.

Drėgmės trūkumas dirvoje sukelia įvairių augalo antžeminių dalių vytulį, džiūvimą, lapą kritimą pirma laiko. Trūkstant dirvoje drėgmės, krinta azalijų lapai, ciklameną žiedkočiai išauga trumpi (žiedai po lapais), gelsta ir vysta daugelio gelią lapai. Dėl nenormalaus vandens režimo (po ilgos sausros gausūs krituliai arba po išdžiūvimo gausiai palaisčius) plyšta, sproginėja tulpių, chrizantemų, pelargonijų stiebai, krinta didžiažiedžių begoniją žiediniai pumpurai.

Drėgmės perteklius dirvoje skatina šaknų ir apatinės stiebo dalies puvinius, geltimą. Fiko apatinieji lapai dėl drėgmės pertekliaus gelsta, ant jų susidaro didelės tamsios dėmės. Drėgmės perteklius padeda plisti ir daugeliui parazitinių grybą bei kenkėją.

Šilumos trūkumui ypač jautrūs gėlių daigai ir jauni augalai. Dėl šilumos trūkumo ilgai dygsta sėklos, silpnai auga daigai, o silpnus daigus dažnai puola įvairūs dirvos grybai — diegavirtės sukėlėjai. Dėl šilumos trūkumo begonijų ir fuksiju lapai nusidažo intensyviai raudona spalva, sukulentams pūva apatine stiebo dalis. Vėlyvos pavasarinės šalnos dažnai sunaikina šalčiui jautrius jurginus ir rožes.

Šilumos perteklius sukelia azaliją pumpurą kritimą, nuo jo pasikeičia kaktusų spalva—jie parausvėja.

Šiltame šiltnamyje paliejus gėles šaltu vandeniu, ant lapą susidaro geltonos dėmės. Žiemą per daug šiltai laikytų jacintą žiedkočiai vėliau išvirsta, šviesos trūkumą gėlės ypač jaučia žiemą šiltnamiuose. lis pasireiškia lapų blyškumu, stiebų ištįsimu ir iškrypimu. Jei chrizantemos ir pelargonijos žiemą negauna pakankamai šviesos, tai pavasarį, dauginimo metu, didelė dalis auginių žūva nuo juodosios kojelės. Jeigu šiltnamiuose trūksta šviesos, reikia atitinkamai sumažinti ir temperatūrą.

Šviesos perteklius gėles veikia panašiai taip, kaip temperatūros perteklius: pasikeičia kaktusą ir kitą gėlių spalva — jos parausvėja. Iš stipriai apšviestos patalpos gėles staigiai pernešus į užpavėsintas, lapai pradeda ruduoti ir kristi. Pavėsį mėgstantieji augalai, laikomi stipriai saulės apšviestoje patalpoje, gelsta ir ruduoja.

Dėl per didelės oro drėgmės ant daugelio augalų (begonijos, pelargonijos, klivijos ir kt.) lapą ir stiebą pasireiškia sukamštėjimas, o kaktusą audiniai pasidaro stikliški, neatsparūs puviniams. Chrizantemą ir pelargoniją žiedkočiai dėl per didelės oro drėgmės sprogsta, plyšta (ypač tam jautrūs jacintai, iš sausos patalpos staigiai pernešti į labai drėgną patalpą). Didelė oro drėgmė skatina daugelio grybinių ypač kekerinio puvinio, plitimą.

Maisto medžiagą trūkumas arba perteklius taip pat sutrikdo gėlių augimą. Trūkstant azoto, gėlių lapai būna smulkūs, šviesiai žalios spalvos; jie džiūsta, tačiau nenukrinta, o kabo ant augalo.

Nuo azoto medžiagą pertekliaus susidaro daug vegetatyvinių organų— lapą, o generatyvinių— žiedą mažai. Dėl azoto pertekliaus gėlės žydi vėliau ir sumažėja ją atsparumas įvairioms gėlių ligoms ir ją sukėlėjams.

Trūkstant kalio, ruduoja gėlių lapą viršūnės, išlinksta stiebai, lapą tarp gysliai pašviesėja, o kai kada lapai būna kreivi, nenormalūs.

Nuo kalio pertekliaus ruduoja lapų kraštai, žiedai netenka geros išvaizdos, žiedlapiai išsikraipo.

Trūkstant fosforo, lapai nusidažo rausva arba violetine spalva, žiedai būna maži, stiebai ir žiedkočiai trumpi ir ploni.

Trūkstant magnio, gelsta ir apmiršta apatiniai lapai, lapą tarp gysliai ruduoja, o gyslos lieka žalios, šaknys išauga ilgos.

Mangano trūkumui jautrūs viršūniniai jauni lapai; jie pasidaro dėmėti šviesiomis dėmelėmis.

Geležies trūkumą gėlės jaučia dažniausiai daug kalkių turinčioje dirvoje. lis pasireiškia lapą chloroze. Šie požymiai ypač būna ryškūs ant azalijų, kalceoliarijų, ortenzijų, raktažolių ir rožių lapų.

Boro trūkumui jautriausi jauni lapai ir pumpurai. Lapai sustorėja, pasidaro trapūs ir dėmėti šviesiomis dėmelėmis. Trūkstant boro, iš pažastinių pumpurų auga daug ūglių, tarpubambliai sutrumpėja, šaknys pamažu apmiršta.

Trūkstant kalcio, džiūsta ir sukasi lapą viršūnės, kraštai, pumpurai, apmiršta šaknys.

Didelės reikšmės gėlių augimui ir sveikatingumui turi dirvos reakcija, išreiškiama pH.

Kambarinių gėlių dauginimas įvairiausiais būdais

Svarbų vaidmenį higieninių kovos priemonių komplekse vaidina švara

Svarbų vaidmenį higieninių kovos priemonių komplekse vaidina švara. Nuolat stebint, renkant ir šalinant iš gėlyno sergančius augalus arba atskiras jų dalis (Iapus, žiedus, stiebus) galima užkirsti kelią daugelio pavojingų ligų plitimui. Rudenį reikia surinkti visas sirgusių augalų liekanas, nes jose įsitaiso žiemoti įvairūs ligų sukėlėjai. Sergančių augalų ir jų liekanų negalima krauti į greitai naudojamas kompostų krūvas, nes kai kurių parazitinių grybų sporos gali išsilaikyti komposte kelerius metus. Išnašus iš gėlyno sergančius augalus geriausia sudeginti arba užkasti giliai į žeme, prieš tai užpylus ant jų dezinfekuojančių medžiagų — chlorkalkių, DNOK arba kurio kito stiprios koncentracijos fungicido.

Gėles laistyti ir purkšti reikia tik visai švariu vandeniu. Vandens rezervuarai šiam reikalui negali turėti kontakto su dirva ir augalais. Tame vandenyje negalima plauti įrankių, inventoriaus, plautis rankų. Augalus, kurie yra jautrūs šaltam vandeniui, reikia laistyti šildytu arba ilgesnį laiką šiltnamyje laikytu vandeniu. Esant reikalui, vandens dezinfekcijai galima naudoti chinozolj (5–10 g 10 I vandens).

Drėgmės reguliavimas šiltnamiuose ir inspektuose taip pat yra viena iš profilaktinių priemonių kovai su gėlių ligomis. Per drėgnas oras ar dirva sudaro palankias sąlygas plisti daugeliui grybinių ligų, o per sausas oras labai tinka veistis įvairiems kenkėjams.

Ne mažiau svarbu augalams reikiama temperatūra šiltnamiuose žiemą, pavasarį ir rudenį. Ypač svarbu, kai žemesnė temperatūra, saikingiau laistyti, nes žema temperatūra ir didelė dirvos drėgmė palanki pašaknio ir apatinės stiebo dalies bakteriniams ir grybiniams puviniams.

Svarbią vietą, kovojant su gėlių ligomis, užima piktžolių naikinimas. Piktžolės ne lik užstoja augalams šviesą, atima dalį maisto medžiagų, bet taip pat užkrečia juos įvairiomis ligomis, be to, jos teršia aplinką.

Labai svarbi, tačiau iki šiolei mūsų gėlininkų mažai praktikuojama profilaktinė kovos su gėlių ligomis priemonė — ligoms atsparių veislių auginimas. Specialaus gėlių veislių tyrimo punkto respublikoje ligi šiolei nėra, kvalifikuotų gėlininkų stebėjimo duomenų šiuo klausimu paskelbta labai mažai, todėl sunku duoti konkrečių patarimų apie atsparias ligoms gėlių veisles mūsų sąlygomis. Prof. A. Minkevičiaus stebėjimų duomenimis, rožių veislės ‘Gruss an Aachen’ , ‘Kirsten Poul-sen’ , ‘Hugh Dickson’ , ‘Hermosa’ yra atsparios miltligei, o ‘Crimson Rambler’ ‘Mrs Cutbusch’ , ‘Eva Teschendorf’ , ‘Rodhitte’ ir Georg Dickson’ — atsparios rūdims. Užsienio literatūroje nurodoma, kad fuzariniam vytuliui raudonžiedžiai ratiliai yra atsparesni, negu baltai ir ružavai žydintieji, miltligei atsparesnės šios chrizantemų veislės: ‘Carmen’ , ‘Daphne’ , ‘Elbe’ , ‘La France’ , ‘King Goorg’. Kekeriniu puviniu mažiau serga kai kurios bijūnų veislės: ‘Argus’ , ‘Atraction’ , ‘Avelanche’ , ‘Baroness’ , ‘Schroeder’, ‘Cavaleria rusticana’ , ‘Gretchen’ ir kt.

Būtų galima ir daugiau išvardinti gėlių veislių, kurios literatūroje nurodomos kaip atsparios ligoms, tačiau mūsų sąlygomis tos pačios veislės kai kurioms ligoms gali būti visai neatsparios. Čia mūsų gėlininkams ir iškyla uždavinys patiems atlikti stebėjimus ir stebėjimų duomenis paskelbti spaudoje. Tai būtų didelis respublikos gėlininkystės laimėjimas.

Didelį vaidmenį gėlininkystėje vaidina sėkla ir sodinamoji medžiaga. Sėkla turi būti švari, daigi ir sveika, neapsikrėtusi ligų sukėlėjais ir kenkėjais. Auginimui reikia imti tik sveikų augalų sėklą ir sodinamąją medžiagą. Ypač kruopščiai sodinimui atrinkti svogūninių ir gumbasvogūninių augalų svogūnus ir gumbasvogūnius, kuriuose dažnai slepiasi ir žiemoja įvairūs ligų sukėlėjai.

Ligų sukėlėjais apsikrėtusią sėklą arba sodinamąją medžiagą reikia dezinfekuoti. Dezinfekuoti galima cheminiu arba šiluminiu būdais. Šiluminis sėklos dezinfekavimas daugiausia taikomas nuo bakterinių Iigų. Šiam reikalui sėklos laikomos 10 minučių 50–55° temperatūroje.