Stalininio režimo metu, kai Vengrijoje „viešpatavo” Rakošis, Endrė Sasas dirbo dailininku propagandistu, Jis nutapė dešimtis Stalino ir kitų to meto politinių veikėjų portretų. Tais laikais niekas ne nenumanė, jog šis Transilvanijos aristokratas, praradęs visą turtą dar gyvendamas Rumunijoje, taps turtingiausiu žmogumi Vengrijos respublikoje. 1970 metais, gavęs Kanados viza, Sasas išvyko iš šalies. Iš Kanados nuvažiavęs i JAV, jis per 3 mėnesius tapo milijonieriumi. Ekscentriškas ir talentingas dailininkas sužavėjo amerikiečius. Amerikoje Sasas pardavė daugybe savo paveikslų, freskų, piešinių.
“Grįžau į Vengriją, nes pajutau, jog ima kankinti nostalgija. Vyriausybei padovanojau sraigtasparnį. Paskui viename porceliano fabrike įkūriau dizaino studija”. Saso porcelianas dengiamas plonu aukso sluoksniu. Fabrikas gamina vazas ir inkrustuoja muzikos instrumentus, kuriuos perka viso pasaulio kolekcionieriai. Budapešto metro ir “Hiltono” viešbutis papuošti Saso freskomis. Dabar visus biznio reikalus kontroliuoja pats dailininkas.
Sasas pats nesuskaičiuoja savo turtu. Per mėnesį jis parduoda apie 200 paveikslų, iš kurių kiekvienas kainuoja nuo 5 iki 100 tūkstančių dolerių, o taip pat apie 100 grafikos lakštų. O kur dar pelnas, gaunamas už autorines iš dizaino studijos ir teises?!
„Vienąkart apsispręsiu ir nusisamdysiu žmogų, kuris galės man pranešti, kiek turiu pinigų.” Sasas vairuoja vienintelį kadilaka Vengrijoje -— jis turi jų 12! Bet…. “Turėjau tikrą kadilakų kolekcija, tačiau teko didesne pusę jų prarasti. Ką darysi — skyrybos… Su buvusia žmona pasidalinau ir vilas, ir Pikaso paveikslų kolekciją. Mano nuotykiai su moterimis brangiai kainavo: 70 milijonų dolerių”.
60-ties metų sulaukęs Sasas tebėra žavus. Tą tvirtina ir jo naujoji 23-ejų metų žmona, kuri rengiasi ir gyvena kaip tikra princesė. Endre Sasas pats išrenka žmonai papuošalus ir vakarines sukneles Niujorko Penktosios aveniu parduotuvėse. “Tai mano mūza, mylimoji, mano vaikas ir žmona viename žmoguje.”
Dailininkas įkūrė savo vardo fondą. Šie pinigai jam leis pasikviesti į savo pilį prie Balatono ežero dailininkus iš viso pasaulio. “Siūlau jiems dviejų mėnesių viešnagę, o taip pat įvairių pramogų: teatrą, jodinėjimą, žvejybą. Su sąlyga, jog paliks Vengrijoje dalelę savo talento” iš tiesų — Vengrija pasikeitė.
