Ar kada nors susimąstėte, kodėl trokštame to, ko trokštame? Mimetinė teorija atskleidžia netikėtą tiesą: mūsų norus dažnai lemia mėgdžiojimas, o ne individualumas. Panagrinėkime, kaip tai veikia mūsų pasirinkimus ir socialinę dinamiką.
Mimetinės teorijos esmė
Filosofo René Girard’o sukurta mimetinė teorija teigia, kad žmogaus troškimams didelę įtaką daro mėgdžiojimas. Užuot aiškiai įsivaizdavę, ko norime, dažnai žvalgomės aplinkui ir mėgdžiojame kitų norus. Ar kada nors pastebėjote, kad norite madingo įtaiso, nes visi kiti, regis, nori? Tai – mimetiškas troškimas. Girard’as teigia, kad mūsų norus galima suskirstyti į dvi kategorijas: naudingumo ir metafizinius norus. Naudingumo troškimai susiję su praktiniais poreikiais, pavyzdžiui, maistu ar pastoge, o metafiziniai troškimai yra susiję su tuo, kaip mes suvokiame savo tapatybę per kitus. Pavyzdžiui, jei tam tikras prekės ženklas apibrėžia statusą jūsų grupėje, to ženklo troškimą lemia ne tik jo funkcija, bet ir asociacija su pageidaujamu savęs įvaizdžiu.
Pripažinimo siekis
Kodėl trokštame pripažinimo? Pasak Girardo, pripažinimo troškimas verčia mus mėgdžioti tuos, kurie atrodo sėkmingi ar verti susižavėjimo. Pagalvokite: kaip dažnai mes apsirengiame taip, kaip mūsų sekamos įtakingos asmenybės? Šis mėgdžiojimas susijęs ne tik su mada, bet ir su tapatybės, kuri atitiktų modelius, kuriais žavimės, kūrimu. Šis siekis tapti „aukštesne būtybe“ ir būti prisimenamam lemia pasirinkimus, kuriems didelę įtaką daro kitų elgesys ir siekiai. Prisiminkite tą akimirką mokykloje, kai norėjote priklausyti tam tikrai klikai? Tas noras toli gražu nebuvo savarankiškas; jis kilo iš baimės prarasti save ir troškimo gauti socialinį patvirtinimą.
Varžymasis ir tamsioji troškimo pusė
Tačiau mimetinis troškimas nėra vien tik saulė ir vaivorykštė. Kai mūsų troškimai sutampa su kitų troškimais, gali kilti konkurencija. Įsivaizduokite du geriausius draugus, norinčius to paties darbo; staiga susižavėjimas virsta konkurencija. Šiuo atveju subjekto ir objekto santykis pereina į norų kovos lauką, ir dažnai, kai norai neišsipildo, kaltiname vadinamuosius „varžovus“. Šis atpirkimo ožių kaltinimas vaidina svarbų vaidmenį mūsų visuomenėje. Kai kyla įtampa, dažniausiai ieškoma ir kaltinama atpirkimo ožio – tai strategija, kuri laikinai atkuria tvarką, bet ilgainiui įtvirtina konfliktą. Varžymosi ir kaltinimo ciklas gali kartotis be galo, parodydamas tamsiąsias mūsų mimetinių stygų pasekmes.
Kova dėl autonomijos
Labai svarbu suabejoti savo autonomiškumu troškimuose. Jei dauguma mūsų norų kyla iš mėgdžiojimo, ar mūsų pasirinkimai tikrai priklauso mums? Šis klausimas veda prie filosofinės dilemos: ar mūsų tapatybė yra autentiška savasties išraiška, ar tik imituojamų troškimų kratinys? Nepriklausomybės troškimas dažnai susiduria su poreikiu priklausyti, todėl kyla vidinis susipriešinimas. Mes norime sukurti savo unikalią tapatybę ir kartu pasąmoningai laikomės visuomenės lūkesčių. Šis konfliktas tampa akivaizdus, kai trokštame naujausios mados, net jei ji prieštarauja mūsų vertybėms. Pripažindami šią kovą, galime sąmoningiau rinktis, derindami savo troškimus su tuo, kas iš tikrųjų esame, o ne su tuo, kuo, visuomenės manymu, turėtume būti.
Žmogaus troškimų sudėtingumas.
Žmogaus psichologija atskleidžia, kad mūsų poreikiai yra kur kas didesni nei tik išgyvenimas. Nors maistas ir pastogė yra pagrindiniai, psichologiniai poreikiai apima meilės, pagarbos ir savirealizacijos sritis. Šis sudėtingumas atspindi mūsų įgimtą troškimą užmegzti glaudų ryšį su savimi ir kitais. Gyvūnas augintinis gali reikšti draugystę, o karjera – pasiekimus ir tikslą. Šie poreikiai iliustruoja mūsų daugialypę žmogiškąją patirtį, formuojamą mimetinės įtakos, tačiau siekiančią individualaus pasitenkinimo. Apmąstydami savo troškimus galime atsijoti paviršutiniškus norus ir atrasti tai, kas iš tiesų praturtina mūsų gyvenimą, taip užtikrindami autentiškesnį kelią į priekį.
Mimetinė teorija atskleidžia sudėtingą žmogaus troškimų tinklą ir parodo, kad mūsų pasirinkimai dažnai yra kitų žmonių atspindžiai. Atpažindami šią mimetinę įtaką, galime siekti tikros autonomijos ir labiau apgalvoto požiūrio į tai, ko iš tiesų norime.
