Apie daiktų paveikslėlius čia smulkiai kalbame ne todėl, kad jie labiau padėtų ugdyti vaiko kalbą negu siužetiniai paveikslėliai. Mes norėjome parodyti, kad paprasta priemonė gali būti labai naudinga. Be abejo, siužetiniai paveikslėliai labiau padeda ugdyti trečių metų vaiko kalbą. Juose vaizduojama daug įvairių daiktų, veiksmų, ypatybių, kuriuos vaikas turi pasakyti. O svarbiausia, kad juose vaizduojamas koks nors įvykis, ir mažasis su suaugusiojo pagalba atsakydamas į klausimus, mokosi nuosekliai, rišliai apie jį pasakoti. Dabar, trečiaisiais metais, dar viskas tik pradedama, tik dedami rišlios kalbos ugdymo pamatai. Nuodugniau rišli kalba bus ugdoma kitais, ketvirtaisiais vaiko gyvenimo metais, kai jau bus daug gausesnis mažojo žodynas ir jis laikysis svarbiausių gimtosios kalbos gramatikos taisyklių, taip pat jos ,,skambėjimo” taisyklių.
Žodis skamba Iki pusantrų metų amžiaus mažasis paprastai ištaria visus balsius (nors ir ne visada aiškiai), jis gali ištarti ir daugelį priebalsių (m, p, b, k, g, t, d, n, v, f. ch). Daugelį priebalsių jis taria minkštai (diaug, vietoj daug). Garsų tarimo aiškumas labai priklauso nuo jų vietos žodyje. Pavyzdžiui, jeigu žodis sudarytas iš dviejų atvirų skiemenų (po priebalsio eina balsis; mama, tela, kate), tai mažasis ji ištaria taisyklingai. O jeigu žodis yra iš trijų ir daugiau skiemenų, tai vaikas dažnai vienus garsus pakeičia asina, vietoj žirkles kitais praleidžia garsus ir skiemenis (vietoj mašina ilkės). Garsas praleidžiamas ir tada, kai greta stovi du priebalsiai (dviratis tariamas dijatis, kriauklė- kiaukė).
Mokydami vaiką naujų žodžių, atkreipkite dėmesį į priebalsių tarimo kietumą. Čia labai padeda garsų mėgdžiojimo žodžiai. Rodydamas žaislinę žąsį, suaugęs sako vaikui; .Čia žąsis. Ji gagena: ga ga ga! O dabar tu pasakyk, kaip gagena žąsis”. Ir jeigu mažasis suklys ir garsą g sakys minkštai (gia gia gia), reikia ji pataisyti.
Bendras kalbos minkštinimas būdingas ir trečiaisiais gyvenimo metais. Daugelis garsų dar iš viso netariami ir vietoj jų pasakomi tie, kuriuos lengviau ištarti. Pavyzdžiui, žvarbieji priebalsiai (š, ž. č) dažnai pakeičiami minkštais sargiaisiais priebalsiais: siaka (šaka), ziuvis (žuvis), ciaudėti (čiaudėti), kartais vietoj č garso vaikas gali pasakyti minkštą garsą t: tiaupas (čiaupas). Kieti sargieji pakeičiami minkštais (siamtis vietoj samtis), priebalsiai r, Inetariami arba pakeičiami minkštu 1, j: jidikas (ridikas), gija (giria), dulys (durys).
Taisyklingam kalbos garsų skambėjimui reikia skirti ne mažiau dėmesio kaip ir jos turiniui. Rodykite vaikui, kaip taisyklingai tariamas žodis, reikalaukite, kad jis aiškiai, tiksliai sakytų žodžius ir sakinius.
Žinoma, vėliau (4-6-aisiais metais) kalbos netobulumai paprastai pamažu patys išnyksta, nes vaikas, nuolat girdėdamas taisyklingą suaugusiųjų kalbą. taikydamasis prie jos, išmoksta taisyklingai artikuliuoti. Tačiau mažiukui reikia padėti tai padaryti mokant mėgdžioti garsus, rodant paveikslėlius, vaizduojančius tokius daiktus, kurių pavadinimuose yra tam tikras vaiko neištariamas ar negerai tariamas garsas. Pavyzdžiui. vaikui galima liepti pavaizduoti vabalo zvimbimą (žžžž), medžių ošimą (šššš) ir pan.
Kai vaikams skaitomos liaudies dainelės, juokavimai, kai kartu su jais jų mokomasi. tai, aišku, svarbiausia siekiama vaikus supažindinti su meniniu žodžiu. Bet kartu visa tai padeda ir juos mokyti taisyklingai tarti garsus. Daugelis juokavimų ir dainelių tikriausiai ir buvo kuriamos tam, kad mažiukai galėtų pažaisti” garsais.
Grūdu grūdu čiulkinėlį. Begs pelytė vandenėlio Geležiniu tiltu. Smėleliu išpiltu. Nerandu takelio.
Bijausi vilkelio. Cia takelis, čia takelis. O čia šulinėlis. Ploju ploju katytes. katytes. Mačiau lekiant varnytes. Pupų, žirnių prilesusias. prilesusias, Vandenėlio atsigėrusias, atsigėrusias. Prrr, vac vac vac. vac vac vac.
Kartais netobulą vaiko kalbą suaugusieji mėgdžioja. ..pasiskolina” jo netaisyklingai tariamus žodžius: Ak, tu mano pauksteli blangiausias (paukšteli brangiausias)!” ir pan. To nereikia daryti. Neleistina savo autoritetu įtvirtinti vaiko kalbos trūkumų, juo labiau kad jis pats jau gali atskirti kitų žmonių kalbos garsų tarimo netaisyklingumą ir net šiek tiek suprasti, suvokti savo kalbos trūkumus, savo nemokėjimą. Žinomas lingvistas A. Gvozdevas, daug tyrinėjęs vaikų kalbos lavėjimą, pateikia tokių pavyzdžių.
Zenia G.. kalbėdamasis su savo pusbroliu Volodia (2 m. 6 mėn.) taiso jo greblavimą. Volodia nesigina, jis tik teisinasi: „Aš kitaip nemoku“. Kartais vaikas, suvokdamas savo nemokėjimą ištarti žodį, labai sielvar-tauja. Borisas V. ilgai nemokėjo ištarti žodžio šaukštukas“. Pradėjo mokytis tarti skiemenimis, gerai išėjo, o kai reikėjo visą žodį pasakyti – ir vel blogai. ..Mama, aš nemoku” – ir pravirko (3 m.)…
Zenia G. savo iniciatyva, dažnai kalbėdamasis pats su savimi, išvardija ryškiausias beveik visų savo pažįstamų vaikų kalbos ypatybes (pats jis 2 m. 8 mėn. jau kalbėjo visai taisyklingai). Jo pusbrolis Volodia vietoj tardavo minkštą 1, bet niekas Ženiai apie tai nebuvo net užsiminęs. Ir štai kartą jis netikėtai praneša: ,,Mama, Volodia dulys (durys) sako” (2 m. 10 mėn.)”.
Šis vaiko dėmesys girdimos kalbos ypatybėms, mokėjimas išgirsti žodžių tarimo niuansus ir padeda jam išmokti taisyklingai tarti garsus ir žodžius. Todėl svarbu, kad suaugusieji, kalbėdamiesi su mažu vaiku, stebėtų save ir stengtųsi žodžius tarti tiksliai, aiškiai, laikytųsi normalaus tempo, nes, greitai šnekant ir bet kaip tariant (tai būdinga kasdieninei šnekamajai kalbai), garsai (ir balsiai, ir priebalsiai) gerokai pasikeičia, susilpnėja, tarsi nusitrina, o kartais ir nubyra.
Ankstyvojoje vaikystėje, antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais fizinio vaiko organizmo brendimo tempas gerokai sulėtėja. Kuo mažasis darosi vyresnis, tuo neteisingiau apie jį sakyti, kad jis auga ,,ne dienomis, bet valandomis”.
Ir vis dėlto per tuos dvejus metus vaikas užauga maždaug 20 cm, o jo svoris padidėja maždaug 5 kg.
Trejų metų vaiko galva jau neatrodo tokia didelė kaip naujagimio kojos palyginti pailgėja, o liemuo sutrumpėja. Tačiau antraisiais gyvenimo metais šie pakitimai nėra tokie pastebimi, ir kūno sandara dar tebeturi šiek tiek ,kūdikio bruožų”.
Jau tuo metu, kai mažiukas mokėsi laikyti galvą, sėdėti, stovėti, vaikščioti, pradėjo ryškėti stuburo išlinkimai kaklo, krūtinės, liemens, kurie padeda tiesiai laikytis vaikščiojant. Ankstyvojoje vaikystėje tie išlinkimai sutvirtėja. Tačiau šio amžiaus vaikų stuburas dar yra nesukaulėjęs, todėl nuolat reikia stebėti vaiko pozą ir laikyseną.
