Porcelianas buvo išrastas Kinijoje. Ten, Kaulino (Aukštasis kalnas) kalno papėdėje, yra gausūs porcelianui gaminti reikalingos Žaliavos klodai. Ir dabar kaolinu vadinama tauriausia molio atmaina („porcelianinė žemė”), naudojama porceliano gamybai.
Iš kinų“ porcelianą gaminti išmoko korėjiečiai, o paskui ir japonai. Senovės Romoje taip pat buvo daromi porcelianiniai indai, bet jų gamybos paslaptis liko nežinoma. Porceliano indus į Europą iš Kinijos atveždavo portugalų ir olandų pirkliai—jūrininkai. Tačiau jie negalėjo iš kinų išgauti porceliano gaminimo paslapties. XIII amžiuje garsusis Venecijos keliautojas Markus Polas pasiekė Tekančios Saulės Šalį. Iš jo pranešimo pasidarė žinoma, kad Kinijoje gaminami puikios baltos spalvos ir tauraus skambesio indai.
Tais laikais Europoje porcelianas dėl aukštos kainos puošdavo tik karalių ir kunigaikščių stalus.
XVIII amžiuje Betgeris (1682—1719). Lenkijos karaliaus Augusto II alchemikas, padaro įdomų atradimą. Ieškodamas būdų gaminti auksui. kurio reikėjo skolose paskendusiam karaliui, Betgeris atsitiktinai pastebėjo kaoliną miltuose, kuriais, pagal tuometinę madą, buvo pudruojami perukai.
Netrukus Saksonijoje gimė nauja pramonės šaka porceliano pramonė. Saksonijos porcelianas dėl savo aukštos kokybės greitai paplinta po visą Europą. Mūsų dienomis porceliano gaminimas yra viena iš svarbių pramonės šakų įvairiose šalyse.
