Nepavyko tiksliai nustatyti. kada žmonės išmoko gaminti stiklą. Seniausieji mums žinomi stiklai kilę iš Egipto ir Sirijos (senovės Finikija, svarbiausieji miestai Sidonas ir Tiras). Seniausi stiklo paminklai yra stiklinės vazos (apie 1500 metus pr. m. e.). Taip pat žinome, kad XII dinastijos faraonas Sezostris įsakė nulieti dekoratyvine koloną iš žalio stiklo. Faraonų antkapių Sienose neretai sutinkame stiklo gaminimo būdą vaizduojančias scenas: amatininkai su vamzdeliais lūpose pučia įvairios formos indus. Egiptiečių ir finikiečių stiklu žavėjosi senovės rašytojai Homeras, Herodotas, Plinijus.
Vėlesniu laikotarpiu stiklo dirbimo menu pasižymėjo Bizantijos ir Venecijos amatininkai, o naujaisiais laikais—vokiečiai ir prancūzai. Tačiau tik XIX amžiaus pabaigoje galinga technika smulkų amatą pavertė stambia pramone.
Įprastinis stiklas (butelių, langų) gaunamas, sumaišius ir sulydžius smėlį, kalcitą ir glauberio druską. Senovės laikais geras stiklas buvo gaunamas grynai bandymo keliu. Žengiant pirmyn chemijai, kuri sukūrė mokslinius stiklo gamybos pagrindus ir išstūmė senąsias, uoliai saugomas amatininkų paslaptis, dabar gaminamas stiklas, atitinkantis įvairius švaros, tvirtumo,
spalvos optinių savybių ir t. t. reikalavimus.
Ypač svarbios yra optinės stiklo savybės, kurias jis įgauna, įmaišius į stiklo masę kai kurių cheminių junginių (pavyzdžiui, švino, cinko, oksido, barito ir t. t.). Labai gero optinio stiklo gamyba leido sukurti puikius mikroskopus, fotoaparatus ir daugelį kitų sudėtingiausių optinių prietaisų.
Straipsniai, paslaugos internete
