Kuomet kremavimo paslaugos atsirado Lietuvoje, daugelis teigė, kad tai barbariškas būdas atsisveikinti su mirusio žmogaus kūnu. Paprasčiausiai, nebuvo tikslingai suvokta, kaip yra deginama, koks procesas, galiausiai, kad tai yra vienas moderniausių ir higieniškiausių būdų tarti sudie. Ką jau kalbėti, kad kremavimas yra patrauklesnis už įprastą laidojimo būdą dėl savo kainos ir patogumo. Daugelis abejojo ir tvirtino, kad tikrai neatsiras žmogus, kuris bus pasiruošęs dirbti tokį ale purviną darbą. Tačiau norinčių atsirado greitai ir gana daug. Kodėl? Nes šio darbo specifika visiškai kitokia nei daugelis galėjo pagalvoti. Žinoma, internete rasti skelbimą, kuriame būtų parašyta, kad reikalingas asmuo galintis deginti žmones, būtų keista, tačiau egzistuojant tokiai paslaugai, natūralu, kad paieškos egzistuoja.
Pirmiausia, kremavimas yra labai švarus darbas. Po kiekvieno deginimo visos patalpos labai švariai išvalomos. Daugeliu atveju net dezinfekuojamos, kad neliktų anksčiau deginto žmogaus likučių. Dirbantys specialistai puikiai moka naudotis suteiktais chemikalais ir kitomis priemonėmis.
Tai gana šiltas darbas. Daugelis klaidingai krematoriumą lyginą su morgų manydami, jog tai šalta, geležimi kaustyta vieta, kurioje net ir pats numirėlis jaučiasi nemaloniai. Iš tiesų, kad būtų kur kas jaukiau, patalpos dažytos šviesiomis spalvomis. Vos įvažiavę į teritoriją, dar tolumoje pamatysite didelį baltą pastatą, kuris tikrai nekuria nemalonių jausmų. Netgi priešingai. Pati darbo vieta taip pat gana maloni, kadangi jaučiama šiluma, matomos šviesios spalvos…
dirbantys asmenys tikrai nejus jokio diskomforto, kad ir dėl kvapų. Jų tiesiog nebus įmanoma užuosti, kadangi deginimo temperatūra siekia net iki 9 00 laipsnių karščio. Pusę kainos visos brangios krematoriumo įrangos sudaro vėdinimo sistemos, ventiliacija. Tad nei kvapas, nei dulkės nebus juntamos ir nekels nemalonių jausmų.
Aišku, minusas tas, kad krematoriume dirbantis asmuo turi būti užgrūdintas psichologiškai. Juk kasdien teks bendrauti su liūdnais žmonėmis, matyti jų ašaras. Po kažkiek laiko paprasčiausiai „užauga“ šarvai, tačiau daugeliui pirmos dienos būna labai sunkios.
