Kad ir kokie svarbūs yra stebėjimai (ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais), pagrindinis vaiko psichikos raidos tyrimo metodas vis dėlto yra eksperimentas. Aišku, kalbant apie vaikų psichologijos eksperimentus turimi galvoje tik vaikui absoliučiai nekenksmingi. Kiekvienas vaikas be galo savitas ir todėl neįkainojamas pasaulis, ir daryti eksperimentus, galinčius pakenkti vaikams, labai amoralu ir neleistina. Šiuo atžvilgiu psi-chologija panaši į mediciną.
Tačiau, be šio, svarbiausio, apribojimo- ,,Nekenkti!” – vaikų psichologai turi atsižvelgti, kad eksperimentas dažnai užtušuoja gyvą vaiko elgesio vaizdą. Neįprastos eksperimentavimo sąlygos (o dar jeigu čia naudojama speciali aparatūra!) gali sugluminti vaiką, ir jis nenorės atlikti užduoties arba atsakinės, kaip pakliuvo.
Šio amžiaus pradžioje rusų psichologas A. Lazurskis iškėlė idėją natūralaus eksperimento, kuris būtų vaikui įprastos ir patrauklios formos žaidimas, piešimas, konstravimas. Į vaikų psichologo laboratoriją įžengė gyvenimas.
Reikia ištirti, kaip vaikas matuoja iš akies. Buvo bandoma tiesiog rodyti trejų metų vaikams dvi nevienodo ilgio lazdeles, kad jie pasakytų, kuri ilgesnė. Užduotis vaikams buvo tikrai neįdomi, ir jie dažniausiai atsakydavo neteisingai, net nežiūrėdami į lazdeles. Tuomet po abiem lazdelėm buvo įtaisyti mygtukai, o ant staliuko pastatytas elektrifikuotas žaisliukas – šuniukas, grojantis metalofonu. Prie šio žaisliuko kaskart būdavo prijungiamas mygtukas, įtaisytas po ilgesniąja lazdele. Vaikui buvo sakoma: Dabar tau reikės įspėti, ką daryti, kad šunelis imtų groti. Jei paspausi tą mygtuką, kuris ilgesnis, šunelis nudžiugs ir ims groti”. Ir štai taip pakeista eksperimento forma pasirodė esanti magiška. Visi vaikai atidžiai apžiūrinėjo lazdeles, rūpestingai išsirinkdavo reikalingą ir. jeigu šunelis imdavo groti, linksmai šaukdavo: „Va, aš gerai paspaudžiau, jis groja!”
Tiriama vaiko atmintis. Čia jam liepiama, įsiminti žodžius; parenka-mos dvi skirtingos situacijos. Pirmoji situacija žaidimas. Eksperimente parduotuvės žaisdavo vaikų darželio vedėją jo padėjėjas vedėją. Tiriamasis ikimokyklinukas gaudavo svarbią užduotį: ,,Štai tau pinigai, nueiki parduotuvę ir nupirk…” Ir išvardijama, ką reikia nupirkti, tai ir buvo įsimintini žodžiai.- saldainių, kruopų, kamuolį, dažų. kopūstą, pieno… Mažajam pirkėjui paduodama ..pinigų”, krepšelis, ir jis eidavo į parduotuvę. Parduotuvės vedėjas jo klausdavo: ,,Ką tau liepė nupirkti?” Mažasis atsakydavo, o eksperimentatoriaus pavaduotojas fiksuodavo, kuriuos žodžius tiriamasis prisiminė.
Antroji situacija – pamokėlė. Eksperimentatorius prašydavo vaiką atidžiai klausytis žodžių, kad paskui jų galėtų prisiminti kuo daugiau (žodžiai būdavo tokio pat sunkumo). Ir kas paaiškėjo? Žaisdamas vaikas įsimena kur kas daugiau žodžių negu dirbtinai sukurtoje pamokėlės situacijoje!
Žaidimas praverčia ir tada, kai tenka naudotis tiriamąja aparatūra, kuri galėtų mažąjį ir nugąsdinti. Užduotis – užrašyti vaiko akių judesius ir kitas reakcijas; tam reikia prie įvairių kūno dalių prijungti elektrodus su laidais. Ką daryti? Žaisti kosmonautus! Tada visos tos akutės su elektrodais ir laidai – kosminiai įtaisai.
Tačiau eksperimentiniai vaiko tyrimai – specialistų darbas. O tėvams naudingiau nuolat stebėti savo vaikus ir ypač atidžiai nagrinėti pedagogiką, vaikų psichologiją ir fiziologiją. Tai padės jiems gerai suvokti vaiko vystymosi varomąsias jėgas ir dėsningumus, auklėjimo reikšmę jo tobulėjimui.
Sakydami „vaikas vystosi normaliai”. turime galvoje, kad jis pagal grafiką ne tik fiziškai bręsta, bet ir tobulėja psichiškai. Ateis metas ir jis pirmą kartą nusišypsos, ims pažinti motiną. pradės kalbėti. Vaiko pakitimai vyksta dėsningai, tam tikra seka. Ir, žinoma, kyla klausimas: kas lemia vaiko vystymosi procesą? Kokios jo varomosios jėgos? Nuo seno filosofai, psichologai ir pedagogai ginčijasi, kas lemia vaiko asmenybės formavimąsi.
Nemaža užsienio autorių ir dabar tvirtina, esą vaiko asmenybės sugebėjimų, charakterio, dorovinių savybių ugdymas paveldimas, iš prigimties likimo skiriamas pagal genetinę programą ir vyksta spontaniškai, nepriklausomai nuo gyvenimo sąlygų ir auklėjimo.
Tokia spontaniško vystymosi teorija prieštarauja vaikų psichologijos ir amžiaus fiziologijos duomenims, ja vadovaujantis, klaidingai suprantamos auklėjimo galimybės ir uždaviniai. To pavyzdys ,,laisvojo auklėjimo” sistema, kuri ir dabar gana populiari daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalių. Šios sistemos šalininkai nepripažįsta jokio tikslingo mažo vaiko mokymo ar auklėjimo ir siūlo sukurti tik išorinę aplinką, tinkamą vaiko asmenybei reikštis ir atsiskleisti.
Vadovaujantis tokia auklėjimo sistema, tėvai ir. auklėtojai pasmerkti būti pasyvūs ir nieko neveikti, nes manoma, kad vaikas vis tiek vystosi savaime, spontaniškai, ir auklėtojas nieko negali pridėti prie to, ką vaikui yra dovanojusi gamta“.
