Sau 22, 2024
15 Views
Komentavimas išjungtas įraše Mažasis kalbėdamas nevartoja tam tikras daiktų savybes

Mažasis kalbėdamas nevartoja tam tikras daiktų savybes

Written by

Kartais vaikas supažindinamas tik su 2-3 formomis ir 3-4 spalvomis. Tai daryti neteisinga, nes trečių metų vaikas puikiausiai gali susidaryti 5-6 formų vaizdinius (apskritimo, ovalo, kvadrato, stačiakampio, trikampio, daugiakampio) ir įsidėmėti aštuonias spalvas (raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę, baltą, juodą).

Norime priminti, jog tėvai neturi nuogąstauti dėl to, kad mažasis kalbėdamas nevartoja tam tikras daiktų savybes reiškiančių žodžių. Tai jokiu būdu nerodo esant menką jo protinį šios srities bagažą. Tiesiog viso to priežastys yra psichologinės – dėl jų vaikai savybių pavadinimus pradeda vartoti vėliau negu daiktų ir veiksmų pavadinimus. Pagalvokite patys: juk kur kas lengviau yra pavadinti daiktą, kurio ,,elgesys” (nepriklausomai nuo jo išorinių savybių) visada daugiau ar mažiau yra vienodas.

Kastuvėlis mažajam visada yra kastuvėlis (juo galima kasti smėlį), nesvarbu, ar jis raudonas ar žalias, ar jo rankena ilga ar trumpa, plokščia ar apskrita. Bet kaip prieiti iki žodžio raudonas? Tam reikia išmokti skirstyti daiktus pagal toki požymį, kuris daugeliu atvejų neturi jokios reikšmės tų daiktų vartojimui žaidime, darbe ar buityje. Kyla prieštaravimas, kurį vaikui kol kas sunku įveikti.

Bendraudami su vaiku, suaugusieji visą laiką vartoja daiktų savybes reiškiančius žodžius. Tačiau nėra reikalo siekti, kad ankstyvojoje vaikystėję mažasis juos įsimintų ir taisyklingai vartotų. Vėliau, 4-5-aisiais gyvenimo metais, tam bus gerokai palankesnės sąlygos.

Tėvai neturi pamiršti, kad ne tik specialūs žaidimai ar darbeliai su mažuoju padeda lavėti jo suvokimui. Patys kasdieniškiausi darbai – valgymas, rengimasis, prausimasis – teikia jam aibę įspūdžių. Suaugęs gali pamokyti pamatyti ir palyginti, koks didelis yra tėvelio batas ir koks mažiukas sūnaus. Galima padėti rasti bendrų bruožų: ir mamos suknelė mėlyna, ir sesers… Kai einate su vaiku pasivaikščioti, stenkitės atkreipti jo dėmesį į tai, kas vyksta gamtoje, kokios sniego ir lietaus, smėlio ir žolės savybės.

Daugiausia kalbėjome apie regimuosius vaiko vaizdinius. Bet, aišku, kartu su regimuoju suvokimu ankstyvojoje vaikystėje plėtojasi ir girdimasis. Čia veikia tas pats dėsnis: garsų savybes mažasis pradeda skirti tiek, kiek jam reikia jų veikimui su jomis. Pirmiausia kalbai. Todėl antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais ypač intensyviai lavėja kalbos garsų suvokimas. Anksčiau žodžius vaikas suvokdavo kaip kažką vientisa.

Vieną žodį nuo kito jis skirdavo pirmiausia pagal ritmą, pagal intonaciją. Dabar jis jau pradeda sugauti garsinę žodžio sandarą, iš pradžių ima skirti balsius, paskui ir priebalsius, o baigdamas antruosius gyvenimo metus, mažasis paprastai suvokia visus gimtosios kalbos garsus. (Žinoma, jie bus tikslinami ir vėlesniais metais.)

Tačiau arsų aukštumo suvokimas lavėja kur kas lėčiau. Matyt, todėl, kad įprastinėmis situacijomis vaikui neprireikia skirti nevienodo aukštumo garsų, tatai neturi didesnės reikšmės nei jo bendravimui su suaugusiaisiais, nei žaidimams.

Bet jeigu garso aukštumą suvokti reikalaus kokia nors jam maloni užduotis. jeigu jam parodysite, kad įvairaus aukštumo garsai susiję su jam gerai žinomais daiktais, tai ir šiuo atžvilgiu pasieksite gerokos savo vaiko pažangos. Pavyzdžiui, trečių metų vaikai lengvai išmoksta suvokti net ir nedidelius garsų aukštumo skirtumus, jeigu jiems paaiškėja, kad aukštesnis priklauso mažam žaisliniam gyvuliukui, sakysim kiškučiui (tai jo,.balsas”), o žemesnis dideliam, pavyzdžiui meškinui.

Kai dainuojate mažiukui daineles, klausotės kartu su juo muzikos. šokate su juo, jūs ne tik jį linksminate, keliate džiugias emocijas.- jus ir lavinate jo klausą. Tiktai pasirinkite tinkamų pavyzdžių, nes juk kiek daug gražių melodingų vien liaudies dainų turime – tai nesunku. Nuo išorinio bandymo – iki vaizdo.

Prisimenate, kad, jau baigdamas pirmuosius metus, mažasis sugebėjo atlikti paprasčiausius mąstymo veiksmus. Jis suvokė, kad daiktai turi ryši, ir, norėdamas pasiekti savo tikslą, galėjo tuo ryšiu pasinaudoti, pavyzdžiui, patraukęs juostelę, paimti žaisliuką, kurio jis negalėjo pasiekti ranka.

Tačiau, kad daiktai vienas su kitu susiję, kūdikis suvokia tik pačiais juostelė pririšta prie paprasčiausiais atvejais, tada, kai ryšys jau yra rutuliuko, antytė padėta ant pagalvės (ir, patraukus pagalvę i save, galima tą antį pasiekti)… Jis naudojasi jau gatavu daiktų ryšiu ji tereikia pamatyti. Ankstyvosios vaikystės metais tokie ryšiai vis daugiau naudojami. Vaikai prisitraukia virvute žaislinę mašiną ar vežimėlį, trauko riedamąją kėdutę prie jos pritvirtinta lazda…

Kartu vyksta ir kai kas svarbiau – antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais mažasis išmoksta įvairių veiksmų su daiktais, kurie patys matomo tai santykių veiksmai ryšio neturi. Jau esame minėję tokius veiksmus ir veiksmai su įrankiais. Akylesnis skaitytojas pastebés: kad galėtų tokį patys reikalavome. veiksmą įvaldyti, mažajam nereikia sukti galvos kad suaugusieji parodytų jam, kaip matuoti, taikyti piramidės žiedus, kaip naudoti įrankiu bertuvėlį…

Tai teisinga pastaba. Jokių mąstymo uždavinių vaikas čia savarankiškai nesprendžia. Bet labai svarbu, kad jis norom nenorom pastebi, jog tarp daiktų, su kuriais jis veikia, tarp daiktų ir įrankių galima rasti ryšį. Taip palengva jis rengiasi savarankiškam tokio ryšio radimui. Tai svarbi vaiko mąstymo raidos pakopa.

Pirmą žingsnį į šią pakopą jis dažnai padaro atsitiktinai norėdamas praktiškai ką nors pabandyti. Štai dvejų metų vaikas sėdi prie staliuko. Ant jo padėtas įdomus žaislas. Jis toli, ir ranka jo pasiekti negalima. Šalia yra lazdelė. Iš pradžių vaikas kiek galėdamas stengiasi ji pasiekti ranka, bet greitai įsitikina, jog nepavyks. Bet štai jis pamato lazdelę, kurią galima paimti. Ją ir paima, pradeda rankose vartyti. Atsitiktinai lazdelės galu pajudina žaislą. Mažas tuoj pat tai pamato. Jo dėmesys vėl krypsla į žaislą. Jis pradeda jį judinti lazdele ir žiūrėti, kas bus.

Pamato, kad vieni judesiai jį nustumia, kiti pritraukia. Kelis kartus pabandęs, vaikas supranta, kurie judesiai gali jam padėti paimti žaislą, ir siekia savo tikslo. Tačiau labai dažnai tuo dar viskas nesibaigia. Mažajam pasidaro įdomu ne tik paimti žaislą, bet ir ištirti”, kokį ryšį turi įrankis laz-delė su jos kilnojimu. Ir jis ima tyčia stumdyti žaislą tolyn ir artyn… Pamažėl, žaisdamas ir dirbdamas, mažasis susirenka nemažai žinių apie įvairiausius daiktų ryšius bei santykius ir veiksmus su jais.

Štai pusantramečiai dvynukai (šie stebėjimai užrašyti V. Muchinos dienoraštyje) žaidžia su vandeniu: semia jį iš lovio ir neša į smėlio dėžę. Vieno děžuté kiaura, ir jis į smėlį teatneša vos kelis lašus. Tai ji stebina (brolis juk išpila pilną dėžutę!), bet kito indo paimti jis nesupranta. Kelintą kartą pasisėmęs vandens, jis atsitiktinai prideda prie dėžutės kitą ranką ir pataiko užspausti skylutę, pro kurią bėgo vanduo. Berniukas tai pastebėjo, sustojo, ėmė apžiūrinėti dėžutę. Atitraukė ranką. kuria buvo užėmęs skylę, ir pamatė, kad vanduo vėl ėmė bėgti. Vėl suėmė dėžutę kita ranka kaip pirmiau,- vėl vanduo liovėsi bėgti. Dar kartą atitraukė ir prispaudė ranką – taip darė tol, kol išbėgo visas vanduo. Bet ir kurį laiką po to jis dar nenutraukė savo bandymo, kol galiausiai prisisėmęs dėžutę, įstengė laimingai nunešti ją pilną iki pat dėžės!

Kol kas, kaip matyti iš pavyzdžių, mąstymo veiksmai atliekami padedant išoriniams veiksmams. Bet jau žinote, kad ilgainiui tai turi pereiti į vidų“. Ir tai iš tikrųjų įvyksta. Jau ankstyvojoje vaikystėje atsiranda tokių mąstymo veiksmų, kuriuos vaikas atlieka protu, be išorinių bandymų. Jeigu vaikas žino, kaip reikia spręsti uždavinį „Paimti tolimą daiktą su lazda”, lai jam vieni niekai suprasti, jog lazdą galima panaudoti ir naujoje situacijoje, pavyzdžiui, ištraukti po sofa nusiritusį sviedinuką. Tokio supratimo pagrindas su kuo jis veikė? Juk ne su realiais daiktais! Aišku, ne. Jis veikė su bandymas, kurį vaikas atliko protu. Bet daiktų vaizdais, su jų ir to, kaip jie ,,elgiasi”, vaizdiniais. Psichologai šią naują vaiko mąstymo pakopą vadina akivaizdžiu vaizdiniu mąstymu (skirdami jį nuo ,,senojo” vaizdinio veiksminio mąstymo).

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.