Lenktynės, toks retas nemotorizuotoje Lietuvoje renginys, sukėlė nepaprastą susidomėjimą. Tą ankstyvą vasaros rytą, kai buvo paskelbtas startas, prie kelių ir miesteliuose rinkosi dideli žmonių būriai.
Plento dešimtininkai ir sargai budėjo nuo aušros. Jie vėliavėlėmis nurodinėjo važiuojantiems pavojingas vietas. Miestukų gatvėse smalsuolius rikiavo policija tuštindama gatves lenktynininkams. įdomi detalė: Kalvarijos kontrolės punkte teisėju buvo poetas Teofilis Tilvytis.
Pirmųjų varžybų trasa — 230 kilometrų. Plentu eismas nebuvo sulaikytas (o tai ypač pavojinga, nes arkliai labai baidėsi motociklų ir automobilių). Kalvarijoje ir Alytuje turėjo būti kontrolės punktai, paženklinti geltonomis vėliavomis, kiekvienas dalyvis, atvykęs į juos, privalėjo pasirašyti ir gauti registracinį bilietą, kurį vėliau, pasiekęs finišą, įteiks teisėjų komisijai. Be to, lenktynių ruože buvo pažadėta įrengti ir slaptą kontrolės punktą.
Supirkėjų teikiamos paslaugos — brangiai superkame automobilius Šiauliuose.
Taisyklės lenktynininkams leido važiuoti įvairios markės motociklais, net su priekabomis, bet naudoti buvo galima tik benziną be jokių priemaišų. Greitis irgi ribotas: važiuojant per miestus ir miesčiukus neviršyti trisdešimt kilometrų per valandą.
Motociklų varžybos prasidėjo 1928 metų rugpjūčio mėnesio 12 dienos ankstų rytą. Tuo metu Lietuvoje tebeveikė Smetonos režimo paskelbtas karo stovis, apribojąs eismą naktį.
Lenktynininkai startavo vienas po kito kas dvi minutės pagal numerius, kurie prieš dieną buvo paskirstyti burtų keliu. Iš viso pirmyn. šovė 13 pavienių motociklininkų, nors burtus traukė šešiolika. Važiuojančių motociklais su priekabomis atsirado tik trys. Varžybose dalyvavusių motociklų variklių galingumas — nuo 3,5 iki 12 arklio jėgų. Varžybų rengėjai džiaugėsi, kad „tokiame dideliame ir sunkiame prabėgime” neatsitiko nė vienos didesnės nelaimės.
Varžybų organizatoriai buvo apskaičiavę, kad trasą įmanoma įveikti per tris valandas. Tačiau pirmasis lenktynininkas lakūnas Januškevičius grįžo Kauną visus labai nustebinęs per dvi valandas ir dvidešimt devynias minutes. Jis važiavo su dešimties AG „Harley Davidson”. Pakelėje lenktynininkas, apvažiuodamas taisomą plentą, kelis sykius virto, bet vis tiek jo vidutinis greitis viršijo devyniasdešimt kilometrų per valandą.
Senų automobilių supirkimas, tokių kaip smetoniškais laikais jau nebedaug jų išlikę iki šių laikų.
Savaitraštis lenktynininkus pavadino „greitumo velniais”. Pelnytas epitetas, nes anais laikais, kai motorizacija gyveno kūdikio amžių, ir anų dienų keliais važiuoti 90–110 kilometrų per valandą greičiu tikrai buvo nuostabus dalykas.
