„Pobedoms buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį Nuo 1949 metų „Pobedos” variklio galia buvo padidinta iki 52 AG (3600 sūkių per minutę). „Pobeda” turėjo tris pavaras važiuoti pirmyn ir vieną atbulinę, jos padangų dydis — 6,00-16. Automobilis svėrė 1460 kg, didžiausias juo pasiekiamas greitis — 105 km per valandą.

„Pobedoms” buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje: iki 1956 metų jos sudarė visos šalies taksi parko pagrindą. Šie automobiliai, gerai pritaikyti mūsų šalies klimatinėms ir kelių sąlygoms, daugelį metų buvo pati populiariausia lengvoji mašina.

„Pobedos” pasirodė besančios ilgaamžės mašinos: šiandien, nors jau nebegaminamos apie 25-erius metus, dar ne viena važinėja mūsų miestuose ir užmiesčio keliais.

Nuo 1948 iki 1953 metų buvo gaminama „Pobedos” modifikacija su atviru kabrioleto kėbulu, kuris turėjo nuleidžiamą brezentinį viršų. 1955 metais Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ištaigingą didesnio pravažumo lengvąjį automobilį su abiem varančiaisiais tiltais — GAZ-M-72. Ši mašina turėjo „Pobedos” kėbulą, o variklį, jėgos pavarą (transmisiją) ir važiuoklę — automobilio GAZ-69.

„GAZ-M-20-Pobeda” modelio automobiliai buvo gaminami dvylika metų. 1956 metų pabaigoje Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ir naujo modelio lengvąsias mašinas „GAZ-21-Volga”. „Volga” visais savo rodikliais buvo pranašesnė, todėl nuo 1958 metų gamykla „Pobedas” gaminti nustojo.

Rekonstruota Maskvos mažo litražo automobilių gamykla 1947 metų pradžioje pradėjo gaminti lengvąsias mašinas „Moskvič-400″. „Moskvičiai” nuo savo pirmtakų (KIM-10) skyrėsi kėbulo išvaizda, buvo patvaresni ir ištaigingesni. Beveik išimtinai skirti individualiam naudojimui, šie nedidukai automobiliai labai greit išpopuliarėjo ir pelnė visuotinį pripažinimą.

„Moskvičiams” nereikėjo didelio garažo, nes jie buvo 3855 mm ilgio, 1400 mm pločio ir 1555 mm aukščio ir daug vietos neužimdavo. Mašina svėrė 845 kg, jos bazė — 2340 mm, o klirensas (atstumas tarp kelio paviršiaus ir žemiausio automobilio konstrukcijos taško) pakankamai didelis — 190 mm. „Moskvič-400″ modelio automobilių komponuotė buvo standartinė — kaip ir visų, kurie turi priekyje įtaisytą varikli. Mašina turėjo keturvietį sedano kėbulą su ketveriomis durimis. Už užpakalinės atlošiamos sėdynės buvo įrengta gana talpi bagažinė, kurią pasidėti daiktus ir nešulius. buvo galima tik iš vidaus. Kėbulo vidaus įranga sudarė keleiviams patenkinamas važiavimo sąlygas.

Automobilio „Moskvič-400″ keturių cilindrų su apatiniais vožtuvais variklis pasirodė esąs ypač patikimas ir patvarus. Svarbiausieji jo parametrai buvo tokie: cilindrų darbo tūris — 1,07 ltr, galia 23 AG (3400 sūkių per minutę), suspaudimo laipsnis — 5,8, cilindro skersmuo — 67,5 mm, stūmoklio eiga — 75 mm. Vykusiai buvo parinktas stūmoklio skersmens ir jo eigos santykis: stūmoklis slankiojo lėtai ir, net varikliui veikiant visu pajėgumu, pasistūmėdavo tik 8,5 m per sekundę. Tai taip pat didino variklio patvarumą.

Automobilio Mercedes atsiradimo istorija

Neapsirikime manydami, kad visur Daimleris naudoja tą patį savo variklį, kurį su Maibachu sukonstravo 1884 m. Variklius jis visą laiką tobulino siekdamas, kad jie galėtų padaryti daugiau sūkių: nuo 250 sūkių per minutę jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris gavo dviejų cilindrų 3,75 arklio jėgos galios variklio patentą.

Daimlerio varikliai netrunka pagarsėti. Įvairios šalys perka leidimus pačioms gaminti šiuos variklius (licenzijas). 1890 m. įkuriama Daimlerio automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), kuri pradeda automobilių gamybą su šio garsaus išradėjo ištobulintais vidaus degimo varikliais.

Pats laikas čia prisiminti, kad Daimleris kūrė ne vienas. Jo padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis į automobilio sukūrimą bei automobilizacijos plėtojimą taip pat yra nemažas ir visiškai neginčytinas. Daimlerio garsas kiek užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus, nes jis pats pasirinko geriau likti šešėlyje negu rungtis su draugu dėl šlovės, kurią, matyt, nelabai vertino. Tačiau Maibacho techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų nei Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių kuriuos dabar yra superkami.

Kartu su Daimleriu Maibachas projektavo, konstravo ir gamino patobulintų vidaus degimo variklių pavyzdžius, o kartu dvitakčius ir keturračius savaeigius ekipažus, kitas transporto priemones. Darba, abu išradėjai buvo pasidaliję: Daimleris projektavo ir kūrė viso variklio ar automobilio apmatus, o Maibachas, pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų ar mazgų konstrukcinių sprendimų. Išradimų ir juos patvirtinančių patentų Maibachas su Daimleriu turi beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių ar jų variklių patentus, o Maibachas — atskirų automobilio ar variklio detalių bei elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos, paskirstymo mechanizmo ir kt. Savaime suprantama, be šių sudedamųjų dalių nebūtų atsiradęs ir pats automobilis.

Daimlerio automobilių bendrovė turėjo savo skyrius Anglijoje, Australijoje ir kitur. Šios firmos prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m., kai buvo pagamintas Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas reklamos sumetimais pasiūlė jj pavadinti „Mercedes” (vietoje jau šiek tiek nusibodusio „Daimler”). Egzotiškai skambantis ispaniškos kilmės Moteriškas vardas turėjo teikti automobiliui patrauklumo ir žavesio. Beje, tai buvo gražuolės Jelineko dukters vardas.

Tokia vėliau tapusių labai populiariais automobilio vardo istorija. Nuo to laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kurie vėliau buvo supirkti Klaipėdoje kad net pamiršta, jog tai iš tikrųjų gyvenusios merginos vardas.

Vairuotojo įgūdžiai ir įpročiai

Įgūdžiai ir įpročiai

Vairuotojas, ilgesnį laiką vairavęs vieną automobilį ir nuvažiavęs juo daug kilometrų, įgauna įgūdžius naudotis prietaisais ir įsiklausyti į variklio darbą. Jis įpranta prie pedalų ir svirčių, signalų ir posūkio rodiklių jungiklių padėties. Pripranta ir prie automobilio ypatybių, būtent, jo atsparumo šoniniam slydimui, stabdymo savybių ir įsibėgėjimo dinamikos.

Pripratimas prie automobilio yra patogus ir pageidautinas, nes gerina eismo saugumą, bet, kita vertus, sukelia tam tikrą vienpusiškumą. Kai, įpratęs prie savo automobilio, vairuotojas ima vairuoti kitą, su kitomis traukos savybėmis ir kitu prietaisų bei įrengimų išdėstymu, važiuodamas pirmus kilometrus, gali patirti tam tikrų sunkumų. Žiūrėk, nesugeba tiksliai surasti pedalų, klysta, ieškodamas atitinkamų jungiklių, netiksliai atlieka posūkius, per staigiai stabdo, pradėdamas važiuoti, trūkčioja.

Todėl pageidautina, kad vairuotojas valdytų ne vieną automobilį, o dirbtų su įvairių markių, tipų ir gabaritų mašinomis. Patyrę vairuotojai stengiasi važinėti įvairiais automobiliais, įskaitant ir sunkvežimius, kad įgytų įvairiapusiškus įgūdžius.

Ne kiekvienas vairuotojas turi galimybę valdyti įvairių tipų automobilius. Paprastai dirbama su viena mašina, įgaunant jos riboto diapazono patyrimą. Tačiau tai nesumenkina vairuotojo vertės, jeigu jis suvokia tokio patyrimo vienpusiškumą. Prireikus valdyti kitą automobilį, jis bus ypač atsargus ir savikritiškas, įdėmiau kontroliuos savo veiksmus.

Automobilių supirkimas Kaunas

Važiuodamas vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad automobilio variklis veikia nepriekaištingai. Apie tai jis sprendžia iš panelyje ar skydelyje išdėstytų variklio darbą kontroliuojančių prietaisų parodymų.

Stebėti prietaisų parodymus — tai nereiškia nuolatos žiūrėti į lemputes ar prietaisų rodykles. Užtenka tik tam tikrais tarpais žvilgtelėti, ar parodymai normalūs, t. y. nustatyti, ar atitinka jie normalų variklio veikimą.

Ampermetro rodyklė turi būti įkrovimo pusėje. Paleidus variklį starteriu, įkrovimo srovės dydis išauga iki keleto amperų, bet greitai, atsistačius akumuliatoriaus talpumui, rodyklė sugrįžta į artimą nuliui padėtį.

Manometro (rodančio alyvos slėgį) rodyklė turi būti tarp. 1,5 ir 4 kg/cm2. Varikliui ir alyvai įšylant, slėgis didesnis.

Termometro (rodančio aušinimo skysčio temperatūrą) rodyklė turi būti tarp 60 ir 85°C arba tarp 130 ir 180°F (angliškuose automobiliuose).

Vietoj ampermetro, manometro arba termometro gali būti spalvotos signalinės lemputės. Kai generatorius veikia normaliai ir normalus alyvos slėgis bei normali aušinimo skysčio temperatūra, lemputės nedega.

Vairuotojo atmintis turi taip užfiksuoti normalią rodyklių padėtį ir kontrolinių lempučių šviesą, kad gedimo atveju, iš karto, metęs žvilgsnį, galėtų nustatyti, jog kažkas negerai. Tuomet atidžiai pasižiūri į prietaisų panelę, koks prietaisas signalizuoja apie gedimą ir kokiu laipsniu variklio veikimas neatitinka normalaus.

Didžiausias žmogaus lobis yra protas, gebėjimas logiškai mąstyti ir teisingai spręsti

Patyrusiam vairuotojui padeda išvengti pavojų daugiametis darbo stažas. Kur kas sunkiau vairuoti automobilį žmogui, kuris vairuotojo teises gavo po penkiasdešimties metų. Tačiau ir jis, visada atsižvelgęs į savo amžių, sugebės išvengti sudėtingos ir pavojingos situacijos kelyje čia be abejo, jam padės gyvenime įgytas santūrumas ir savitvarda. Bet dėl vyresnių kaip 50 metų žmonių apmokymo vairuoti automobilį reikėtų suabejoti. Mažų mažiausia, prieš apmokant tokio amžiaus žmones, turėtų būti atliktas kruopštus jų medicininis patikrinimas.

Remdamiesi daugeliu darbų apie alkoholio įtaką žmogaus organizmui, trumpai susipažinkime su svarbiausiomis šios srities problemomis, ypač liečiančiomis vairuotojus. Alkoholis slopina smegenų centrų veiklą, todėl padidėja žmogaus motorinis ir psichinis jaudrumas. Toks jaudrumas nenaudingas; nors tuomet mąstymo procesas pagreitėja, bet jis vyksta netaisyklingai ir nelogiškai. Alkoholio veikiamas, žmogus iš savo stebėjimų daro klaidingas išvadas. Be to, liaujasi valdęs savo veiksmus. Tokia būsena pavojinga vairuotojui, nes tada jis pernelyg optimistiškai vertina situaciją kelyje, ima visai nepagristai per daug pasitikėti savimi, nebemato sunkumų (viskas jam atrodo lengva), nebepastebi realaus pavojaus.

Vairuotojui atrodo, kad bet kokioje situacijoje jis sugebės tinkamai pasielgti. Tačiau jo judesiai tampa nekoordinuoti ir neapgalvoti. Nepagristai didina greitį, pavėluotai stabdo prieš kliūtį. Netiksliai nustato atstumą ir automobilio sustabdymo galimybę; neatkreipia dėmesio, kad kelias slidus. Darydamas grubias automobilio valdymo technikos klaidas, jis esti visiškai įsitikinęs valdąs jį meistriškai.

Išgėręs vairuotojas nepastebi rimtų mąstymo proceso sutrikimų. Paprastai jis mano esąs ne tik pilnavertis vairuotojas, bet dargi geresnis negu iki tol. Visa tai atsitinka dėl euforinės būsenos, optimizmo, įsitikinimo savo nepriekaištingumu, taip pat kvalifikiškumo, pasireiškiančio kitų vairuotojų teisių negerbimu, kliūčių važiuojamojoje kelio dalyje ir pavojingų situacijų nederamu vertinimu. Tokios būsenos vairuotojas pavojingai elgiasi, pavyzdžiui, važiuodamas per sankryžą, priverčia suteikti jam pirmenybę, netinkamai lenkia, netaisyklingai važiuoja per kryžkelę, pavėluotai ir staigiai stabdo prieš kitą automobilį, gąsdina pėsčiuosius, pereinančius kelią; jam nė motais pagrindiniai automobilio kultūringo vairavimo principai.

Didžiausias žmogaus lobis yra protas, gebėjimas logiškai mąstyti ir teisingai spręsti. Šios savybės formuoja žmogaus individualybę ir suteikia jam vertę. Alkoholis — ne tik nuodas, bet ir gėdingas reiškinys, nes girtavimas žmoguje sunaikina žmogiškuosius bruožus, iki beprasmybės kreipia jo mąstymo procesą.

Automobilių supirkimas Vilniuje ir alkoholio kiekis žmogaus organizme nustatomas pagal jo koncentraciją kraujyje, reiškiamą promilėmis arba dešimtosiomis procento (%) dalimis. Tarp alkoholio kiekio kraujyje ir jo poveikio žmogaus organizmui yra glaudus ryšys. Žinoma, žmonių organizmai skiriasi atsparumu alkoholio poveikiui, tačiau tik tam tikrose ribose (tiek teigiama, tiek neigiama prasme). Išgėrusiam alkoholio visiškai neleistina vairuoti automobilį, nes girtas vairuotojas visur sukelia pavojingas situacijas.