Pirmiausia suaugęs parodo vaikui paveikslėlių (iš anksto parinktų), kuriuose vaizduojamas aukštas ir žemas namas, trumpas ir ilgas pieš-tukas, didelis ir mažas obuolys. Pažiūrėk į šį paveikslėlį. Kas čia nupiešta? Namas. Koks jis? tylus, minkštas trumpas, linksmas Aukštas. – O koks namas šitame paveikslėlyje? Žemas…
Tokius klausimus reikia duoti ir rodant kitus paveikslėlius. Paskui suaugęs sako: O dabar mudu žaisime įdomų žaidimą, žaisime su žodžiais. Įdė miai klausyk, kaip mudu žaisime. Aš pasakysiu žodį, o tu turi sugalvoti priešingą žodį, štai taip: jeigu aš sakysiu ,,ilgas”, tu turi sakyti ,,trumpas”. O jeigu aš sakysiu ,,didelis”, ką tu atsakysi? Mažas… Gerai!
Suaugęs sako iš aukščiau pateikto sąrašo žodžius (ne iš eilės), o vaikas atsakinėja. Aišku, jeigu vaikas susipainioja, reikia jam padėti. Žaidimą galima tęsti taip: suaugęs, sakydamas žodį, meta vaikui sviedinį, o jis atsakydamas meta sviedinį atgal. Pabaigoje suaugęs skaito eiles, kur yra daug ir antonimų, ir sinonimų. Guls vagelė Po vagos Be pradžios Be pabaigos… Kartais laiškas linksmas Kaip lankos drugelis. Kartais laiškas liūdnas Kaip rasos lašelis.
Rišlioji kalba Su baltais gandrais Atskriejęs, Svilpė, užé Linksmas vėjas… Klega, šaukia Cypsi tyliai Paukščiai ir žvėrių Mažyliai. Eiles galima dar kartą perskaityti ir pasakyti vaikui: ,,Idémiai paklausyk ir atkreipk dėmesį į panašios prasmės ir skirtingos prasmės žodžius”.
Vienas svarbiausių uždavinių mokant ikimokyklinio amžiaus vaikus gimtosios kalbos rišliosios kalbos ugdymas. Būdingi tokios kalbos bruožai yra ne tik išsamumas ir rišlumas, bet ir laisvumas. Vaikas savarankiškai kuria pasakojimą, jam nepadeda pašnekovo replikos (kaip kad dialoge). Jis turi pats pasirinkti žodžių formą savo pasakojamam turiniui išreikšti, turi numatyti, kokia seka dėstys turinio dalis bei grandis apibūdins daiktą, reiškinį, įvykį.
Šių monologinio atpasakojimo ypatybių reikia specialiai vaiką mokyti, čia negalima apsieiti be specialaus kalbinio ugdymo. Pirmiausia kalba turi būti turininga, remtis pakankamu daikto pažinimu ir aiškiais jo vaizdiniais. Tačiau to maža turinys turi būti išdėstomas logišku nuoseklumu: negalima praleisti esminių epizodų, negalima jų pateikti be tvarkos, reikia išvengti nereikalingų intarpų, logiškai pereiti nuo vienos dalies prie kitos, mokėti pasakojimą užbaigti.
Taip pat pagalvokite, ar gali vaikas panaudoti įvairias išraiškos priemones tai pačiai minčiai išsakyti, ar viename kalbos epizode nesikartoja tie patys žodžiai ir posakiai? Visas šios rišliosios sakytinės kalbos ypatybes vaikas įsisąmonina, kai mokosi atpasakoti grožinius kūrinius, išmoksta įvairių pasakojimo rūšių (pagal paveikslą, kūrybinio pasakojimo), kai supažindinamas su grožine
literatūra.
Literatūros kūrinių skaitymas padeda vaikams suvokti, kokie neišsemiami yra gimtosios kalbos lobiai. Tai kartu skatina vaikus pradėti naudotis šiais lobiais (o daugelis ir patys būna linkę žodinei kūrybai).
Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai pratinami pajusti meninį žodžio išraiškingumą. Taip pradedama skiepyti meilė gimtajai kalbai, jos išraiškingumui, tikslumui, taiklumui, vaizdingumui. Kai skaitote vaikams grožinius kūrinius, pasistenkite visais būdais lavinti kalbą. Klausimai, kurie vaikams duodami perskaičius literatūrinį kūrinį, priklauso nuo jo žanro, tematikos ir tų uždavinių, kuriuos suaugęs kelia vaikui.
Su eilėraščio, apsakymo ar pasakos turiniu susiję klausimai gali būti ivairiausi: apie ką kalbama šiame eilėraštyje? Ką nauja ir įdomaus sužinojai klausydamasis šio apsakymo? Ką gali papasakoti apie naujosios pasakos veikėją? Koks jis? Koks įvykis šiame apsakyme yra svarbiausias? Kas atsitiko jo veikėjams?
O kiek vaikas supranta meninio išrai kingumo priemones? Tai irgi galima išsiaiškinti duodant jam klausimus: kaip autorius aprašo beržą? Koks jis? Kokius šios pasakos žodžius ir posakius tu labiausiai įsiminei, kurie tau labiausiai patiko? Su kuo autorius savo eilėraštyje lygina sniegą? Kokiais žodžiais autorius pasakoje vadina žvėris ir kodėl?
Suvokiant kalbos išraiškingumą Kad vaikai geriau suvoktų literatūrinį kūrinį, o jų kalba būtų vaiz-dingesnė, raiškesnė, reikia jiems skirti įvairių užduočių, kurias atlikdami turėtų sugalvoti palyginimų, epitetų, sinonimų, antonimų, pakeisti vienus žodžius kitais, rasti duotam žodžiui rimą. Žinoma, ikimokyklinio amžiaus vaikai dar negali suvokti visų meninės kalbos ypatumų ir subtilumo, bet pačias elementariausias meninio išraiškingumo priemones jie puikiausiai gali suprasti. Savaime aišku, vaikams jokių loginių apibrėžimų ir terminų nepateikiama.
Labiausiai paplitusi kalbos vaizdingumo priemonė yra tropai – pagrindinės žodžio reikšmės keitimo būdai. Jie padeda autoriui naujai parodyti pačius paprasčiausius daiktus (nors anaiptol ne visada meninė kalba būna papuošta tropais. kadangi jie nėra būtinas jos požymis). Tropai gyvuoja liaudies kalboje, ir yra neribotos galimybės juos kurti, t. y. kombinuoti žodžius, kurti naujus žodžių junginius. Patys paprasčiausi tropai gali būti suprantami ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. Užduotys, reikalaujančios sugalvoti palyginimų, epitetų, padeda vaikui pajusti ir suprasti, kaip šios priemonės keičia kalbą,- nepoetinę daro poetine. Vėliau tai padeda geriau suvokti literatūrinio kūrinio menines priemones.
Niekas neabejoja, kad sinoniminės kalbos galimybės yra nepaprastai didelės. Sužinoję, kokią gausybę sinonimų turi gimtoji kalba, vaikai gali sąmoningai tobulinti savo kalbą. Tai ypač padeda savarankiškai dirbti su žodžiu, kai vaikas ieško tinkamiausio žodžio ar žodžių junginio savo mintims tiksliai ir aiškiai išreikšti. Čia vaikai turi galimybę pajusti žodžio reikšmės įvairumą, reikšmės atspalvius.
Su šia užduotimi siejasi ir susipažinimas su antonimais, kurie padeda išsiaiškinti, įsisąmoninti priešingą žodžio reikšmę. Tokie žodžių vienų prieš kitus iškėlimai gali padėti suprasti laiką, erdvę, žmogaus savybes ir ypatybes, gamtos reiškinius. Pateikiame pavyzdžių, kokias užduotis galima duoti 5-7 metų vaikams. Turėkite galvoje, kad užduočių atlikimo lygis priklausys nuo amžiaus. Pavyzdžiui, 5-6 metų vaikai ieškos paprastesnių pažyminių (kokybinių būdvardžių), o 6-7 metų vaikai jau gali rasti ne paprastą būdvardi (tamsus miškas), bet epitetą (liūdnas miškas).
Viena paprasčiausių ir kartu pagrindinių meninės išraiškos priemonių yra palyginimas. Perskaičius literatūrinį kūrinį, kuriame yra palyginimų. galima vaikui duoti klausimą: ,,Su kuo tai lyginama?” Kai jis išmoks lengvai atsakyti į šį klausimą, reikia liepti jam pačiam sugalvoti palyginimą. Iš pradžių vaikas sunkiai randa girdėto teksto palyginimus, o dar sunkiau jam pačiam juos sugalvoti. Bet vėliau jis tai daro labai lengvai, jo palyginimams būdinga natūralumas, naujumas.
Pavyzdžiui, vaikams buvo liepta sugalvoti palyginimų žodžiui sniegas. Iš pradžių jie ras tik paprastų palyginimų arba pakartos žinomų (sniegas guli kaip antklodė, sniegas tarsi užtiesė žemę balta staltiese). Paskui kyla savų minčių (sniegas prieš saulę spindėjo kaip įvairiaspalvės žvaigždelės, sniegas po kojų girgžda, tarsi kas džiūvėsėlius graužtų).
Sitokios pratybos padeda rasti palyginimų eilėraščiuose, pasakojimuose ar pasakose. Vėliau vaikai šį būdą naudos ir savo rašinėlius kurdami. Vaikams labai sekasi sugalvoti epitetus. Iš pradžių, kai vaikui liepiama sugalvoti pažyminį žodžiui sniegas, jis pasako įprastus žodžius – baltas, lipnus, šaltas, t. y. išvardija kokybinius sniego požymius. Todėl reikia atkreipti jo dėmesį i poetinius epitetus, paklausti, kodėl autorius ėmė kaip tik šį žodį. Pavyzdžiui, kodėl poetas I. Surikovas eilėraštyje ,,Ziema” sniega pavadino púkiniu? Vaikas paaiškins, kad snaigės yra lengvos kaip půkas. jos švelniai gula ant žemės ir apdengia ją švelniu kilimu. Paskui vaikas ir pats ims kurti įvairių epitetų (sniegas trapus, blizgantis, lengvas, sidabrinis, žėrintis ir kt.).
Galima liepti sugalvoti epitetų žodžiui miškas. Vaikai pavadina mišką nuogu, baltu. liūdnu, nejžengiamu, krištoliniu ir kt. Sudėtingesnė užduotis bus tokia, jeigu vaikams liepsime pagalvoti, kada tiktų pavartoti tuos žodžius pasakojime, pasakoje ar eilėraštyje. Jie paaiškina: ,,Nuogas miškas galima pasakyti tada, kai pasakoji apie vėlyvą rudenį”.
