Yra tėvų, kurie žaidimą laiko pramoga, nenaudingu, nieko gera vaikui neduodančiu laiko leidimu. ,,Ką vaikas nori, tegu veikia, kad tik neverktų”.- samprotauja tokie tėvai. Jiems visai nesvarbu, ką ir kaip jų vaikai žaidžia, kad tik jų netrukdytų, neįkyrėtų klausimais, leistų pailsėti ar dirbti savo darbus. Toks požiūris į vaikų žaidimus yra absoliučiai klaidingas. Žaidimas, kartojame, turi nepaprastai svarbią reikšmę vaiko ugdymui.
Žymus tarybinis pedagogas A. Makarenka rašė: ,,Žaidimas turi labai didelę reikšmę vaiko gyvenime, tokią pačią, kokią suaugusiajam turi veikla. darbas, tarnyba. Kaip vaikas žaidžia, taip daugiausia ir dirbs užaugęs. Todėl būsimasis darbuotojas pirmiausia ugdomas žaidime…” Vaikų darželyje žaidimas užima vieną svarbiausių vietų. Auklėtojos rūpinasi, kad vaikai žaistų ne tik daug, bet ir gerai.
Rūpestingai parenka žaislus, sukuria tokią aplinką, kad vaikas galėtų pažaisti su draugais ir vienas. Supažindina vaikus su tais tikrovės reiškiniais, kuriuos jie jau gali suprasti. Įvairindamos žaidimų turinį, stengiasi, kad vaikai žaistų tokius žaidimus, kurie padeda puoselėti būsimojo komunistinės visuomenės kūrėjo asmenybės bruožus.
Aišku, vaikų darželyje yra lengviau sukurti vaikų žaidimams reikalingą aplinką, lengviau organizuoti patį žaidimą. O ką tėvai namie gali padaryti? Kaip jie gali išnaudoti žaidimą savo vaikų ugdymui? Kaip reikia vadovauti vaikų žaidimams šeimos sąlygomis? Žaidimus, kuriuos paprastai žaidžia šio amžiaus vaikai, galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmoji grupė – judrieji žaidimai. Tai įvairus žaidiniai su sviediniu, su šokykle, slėpynės ir kt. Judrieji žaidimai – puiki vaikų fizinio lavinimo priemonė. Žaisdami vaikai mokosi laikytis taisyklių (taisykles, ir kartais gana sunkias, turi beveik kiekvienas toks žaidimas). Vaikai palengva igyja elgesio kolektyve įgūdžių.
Antrajai grupei priklauso loto, įvairiaspalvės piramidės ir kt. Kiekvie nas toks žaidimas turi savo lavinamąjį uždavinį. Šie žaidimai padeda pažinti įvairius tikrovės daiktus ir reiškinius. Formuojasi vaikų vaizdiniai. lavėja pastabumas. suvokimas, atmintis. mąstymas. Tokie žaidimai visų pirma labai padeda lavėti šio amžiaus vaikų protui.
Trečiąją grupę sudaro ikimokyklinio amžiaus vaikams tipiškiausi ir kartu labai juos ugdantys kūrybiniai vaidmeniniai žaidimai. Jais vaikai vaizduoja suaugusių žmonių gyvenimą ir darbą. Žaisdami vaikai savo vaizduojamąjį darbą, žaislus ir žaidimo draugus taip traktuoja, kaip gyvenime suaugusieji traktuoja savo darbą ir vienas kitą. Suaugusiesiems padedant
Kaip kuriamas vaidmeninis žaidimas? Atsakyti į šį klausimą labai svarbu, kad suprastume ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimo prigimtį ir žaidimo reikšmę vaiko lavėjimui. Matėme, kad jau ankstyvojoje vaikystėje mažasis daug ko išmoko ir įgijo įgūdžių suaugusiųjų padedamas. Bendraudamas su suaugusiaisiais, vaikas mokosi kalbėti, elgtis su įvairiais daiktais rengtis,
Suaugusiųjų vadovaujami, vaikai mokosi ir savitarnos praustis. Valgyti. Žaisti vaikai taip pat mokosi suaugusiųjų padedami. Pradeda labai paprastais žaidimais: su barškučiais, sviediniu, lėle ir pan. Paskui vaikas ima čiūčiuoti lėlę, maitinti žaislinius žvėrelius, vesti juos pasivaikščioti, vežioti automobiliu, vežimėliu, gaminti jiems pašarą… Kartais atrodo, kad vaikai patys pradeda žaisti su žaislais, be suaugusiųjų pamokymų. Jūs jau žinote, kad iš tikrųjų yra ne taip. Suaugusieji parodo vaikui, kaip ir ką reikia daryti, ir vaikas greitai viską įsidėmi.
Augdamas vaikas vis labiau ir labiau pažįsta aplinką. Kieme ir gatvėje jis sužino, kaip ir ką daro kiemsargis, mūrininkas, stiklius, santechnikas, vairuotojas, milicininkas, troleibuso vairuotojas, gydytojas, pardavėja ir kt. Žaisdamas vaikas atkuria suaugusių žmonių veiksmus, pirmiausia pa-čių artimiausių – motinos, tėvo, auklės. Baigiantis tretiesiems gyvenimo metams, vaikas pradeda pastebėti, kad jis atlieka tokius veiksmus, kaip jo aplinkos suaugusieji, o paskui ir ima vadinti save to vardu, kurį jis imituoja. Mažas berniukas ima nuo tėvo stalo laikraštį, sėdasi ant savo kėdutės ir žiūri į ji (,,skaito”). Atlikdamas šiuos veiksmus, jis pareiškia: ,,Andrius tėtis” (Andrius berniuko vardas). Pustrečių metų mergaitė, guldydama lėlę, save pavadina mama: „Lina – nama”.
Primename: kai vaikas pradeda vaizduoti savo veiksmais suaugusių žmonių veiksmus ir suprasti, kad tai daro, jis kartu ir kai kuriuos savo žaislus paverčia” tikrais daiktais. Lėlė pasidaro vaikas, medžiagos skiautelės, kuriomis ją užkloja,- antklodė ir paklodė, kubeliai virsta plytomis, tikru automobiliu… Šias prielaidas. o mažas žaislinis automobiliukas reikalingas vaidmeniniam žaidimui atsirasti, pastebėjome jau ankstyvosios vaikystės mažiukų elgesyje.
Bet ar užtenka šių prielaidų, kad prasidėtų vaidmeninis žaidimas? Ne, dar reikia tam tikrų papildomų sąlygų. Ankstyvojoje vaikystėje mažasis labai susijęs su suaugusiaisiais, nuo jų priklauso. Vaiką auklėjantys suaugusieji anksti pradeda reikalauti, kad jis būtų vis savarankiškesnis. Jie nori, kad vaikas pats vaikščiotų, valgytų. rengtųsi, praustųsi ir pagaliau mokėtų savarankiškai žaisti, statyti, piešti, žiūrėti paveiksliukų ir kt.
Ir, kaip jau esame smulkiai tai apibūdinę, vaikas gana anksti įsigeidžia viską daryti pats (..Aš pats!”). Deja, yra tokių pernelyg rūpestingų tėvų. kurie įspėja kiekvieną vaiko norą, visur jį globoja ir todėl trukdo jam igyti vis daugiau savarankiškumo. Stebėjimai rodo, kad vaikai, kurie nelabai nori savarankiškai veikti, nemoka ir žaisti arba žaidžia mažai ir prastai. Kad ikimokyklinio amžiaus vaikai galėtų kurti vaidmeninius žaidimus, reikia ugdyti jų savarankiškumą. Juk kūrybinis vaidmeninis žaidimas yra pirmiausia savarankiška vaiko veikla.
Ką vaikai žaidžia? Kartojame dar kartą – vaiko gyvenimas labai susijęs su aplinkiniais suaugusiais žmonėmis. Vaikui augant, šio ryšio pobūdis keičiasi. Jeigu prisiminsime, kad ankstyvojoje vaikystėje vaiko gyvenimas tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų gyvenimu, kad vaikas visokių veiksmų išmoksta ir juos atlieka tik suaugusiųjų padedamas, tai nereikia stebėtis, jog jis nori gyventi bendrą su suaugusiaisiais gyvenimą. Šis noras neišnyksta ir tada, kai vaikas susipažįsta su jam dar per sunkiomis suaugusiųjų darbo ir visuomeninės veiklos rūšimis.
Jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikus, taip pat ir vyresnius traukia suaugusiųjų darbo įrankiai ir daiktai, jų veikla. Šio amžiaus vaikas su malonumu tampo didelį kastuvą, kuriuo kiemsargis valo sniegą, jis. prašo santechniką, elektriką ar stalių leisti bent rankose palaikyti tikrą instrumentą. Nepaprastai apsidžiaugia gavęs paliesti automobilio vairą ir jį pasukioti, piešti tėčio pieštuku ar koteliu, karpyti popierių mamos žirklėmis ar nusiūti porą dygsnių jos adata ir t. t. Toks vaiko noras daryti tai, ką daro suaugusieji, veikti su tais darbo įrankiais, kuriais dirba jie, ir rodo, kad jis siekia gyventi bendrą gyvenimą su suaugusiaisiais, įsitraukti į jų darbą.
Kaip mažasis gali patenkinti šį savo siekimą? Vaidmeniniu žaidimu. Vaidmeniniu žaidimu jis savitomis, savo paties kuriamomis žaidybinėmis sąlygomis vaizduoja visuomenines ir darbines suaugusiųjų funkcijas. Vaid-meninis žaidimas, kuriuo ikimokyklinio amžiaus vaikai atkuria suaugu-siųjų gyvenimą. yra savita jų dalyvavimo suaugusiųjų gyvenime forma.
Labai svarbu, kokias gyvenimo sritis vaikai vaizduoja savo žaidimais. Imituodami suaugusių žmonių darbą ir vienų su kitais santykius, vaikai užsikrečia jų jausmais, jų darbu, geriau suvokia jų darbo visuomenės, kurioje gyvena, moralę. Ir prasmę
Tokių žaidimų siužetai būna nepaprastai įvairūs. Jie priklauso nuo epochos, kurioje vaikai gyvena, šeimos gyvenimo būdo, geografinių ir gamybinių sąlygų, nuo žmonių, su kuriais jie susiduria. Kuo mažiau įspūdžių vaikas gauna, tuo skurdesni ir vienodesni jo žaidimų siužetai.
Kūdikio organizmą teigiamai veikia ir vandens procedūros
