„Pobedoms buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį Nuo 1949 metų „Pobedos” variklio galia buvo padidinta iki 52 AG (3600 sūkių per minutę). „Pobeda” turėjo tris pavaras važiuoti pirmyn ir vieną atbulinę, jos padangų dydis — 6,00-16. Automobilis svėrė 1460 kg, didžiausias juo pasiekiamas greitis — 105 km per valandą.

„Pobedoms” buvo lemta suvaidinti didelį vaidmenį TSRS liaudies ūkyje: iki 1956 metų jos sudarė visos šalies taksi parko pagrindą. Šie automobiliai, gerai pritaikyti mūsų šalies klimatinėms ir kelių sąlygoms, daugelį metų buvo pati populiariausia lengvoji mašina.

„Pobedos” pasirodė besančios ilgaamžės mašinos: šiandien, nors jau nebegaminamos apie 25-erius metus, dar ne viena važinėja mūsų miestuose ir užmiesčio keliais.

Nuo 1948 iki 1953 metų buvo gaminama „Pobedos” modifikacija su atviru kabrioleto kėbulu, kuris turėjo nuleidžiamą brezentinį viršų. 1955 metais Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ištaigingą didesnio pravažumo lengvąjį automobilį su abiem varančiaisiais tiltais — GAZ-M-72. Ši mašina turėjo „Pobedos” kėbulą, o variklį, jėgos pavarą (transmisiją) ir važiuoklę — automobilio GAZ-69.

„GAZ-M-20-Pobeda” modelio automobiliai buvo gaminami dvylika metų. 1956 metų pabaigoje Gorkio automobilių gamykla pradėjo gaminti ir naujo modelio lengvąsias mašinas „GAZ-21-Volga”. „Volga” visais savo rodikliais buvo pranašesnė, todėl nuo 1958 metų gamykla „Pobedas” gaminti nustojo.

Rekonstruota Maskvos mažo litražo automobilių gamykla 1947 metų pradžioje pradėjo gaminti lengvąsias mašinas „Moskvič-400″. „Moskvičiai” nuo savo pirmtakų (KIM-10) skyrėsi kėbulo išvaizda, buvo patvaresni ir ištaigingesni. Beveik išimtinai skirti individualiam naudojimui, šie nedidukai automobiliai labai greit išpopuliarėjo ir pelnė visuotinį pripažinimą.

„Moskvičiams” nereikėjo didelio garažo, nes jie buvo 3855 mm ilgio, 1400 mm pločio ir 1555 mm aukščio ir daug vietos neužimdavo. Mašina svėrė 845 kg, jos bazė — 2340 mm, o klirensas (atstumas tarp kelio paviršiaus ir žemiausio automobilio konstrukcijos taško) pakankamai didelis — 190 mm. „Moskvič-400″ modelio automobilių komponuotė buvo standartinė — kaip ir visų, kurie turi priekyje įtaisytą varikli. Mašina turėjo keturvietį sedano kėbulą su ketveriomis durimis. Už užpakalinės atlošiamos sėdynės buvo įrengta gana talpi bagažinė, kurią pasidėti daiktus ir nešulius. buvo galima tik iš vidaus. Kėbulo vidaus įranga sudarė keleiviams patenkinamas važiavimo sąlygas.

Automobilio „Moskvič-400″ keturių cilindrų su apatiniais vožtuvais variklis pasirodė esąs ypač patikimas ir patvarus. Svarbiausieji jo parametrai buvo tokie: cilindrų darbo tūris — 1,07 ltr, galia 23 AG (3400 sūkių per minutę), suspaudimo laipsnis — 5,8, cilindro skersmuo — 67,5 mm, stūmoklio eiga — 75 mm. Vykusiai buvo parinktas stūmoklio skersmens ir jo eigos santykis: stūmoklis slankiojo lėtai ir, net varikliui veikiant visu pajėgumu, pasistūmėdavo tik 8,5 m per sekundę. Tai taip pat didino variklio patvarumą.

Pirmosios lenktynės Lietuvoje

Lenktynės, toks retas nemotorizuotoje Lietuvoje renginys, sukėlė nepaprastą susidomėjimą. Tą ankstyvą vasaros rytą, kai buvo paskelbtas startas, prie kelių ir miesteliuose rinkosi dideli žmonių būriai.

Plento dešimtininkai ir sargai budėjo nuo aušros. Jie vėliavėlėmis nurodinėjo važiuojantiems pavojingas vietas. Miestukų gatvėse smalsuolius rikiavo policija tuštindama gatves lenktynininkams. įdomi detalė: Kalvarijos kontrolės punkte teisėju buvo poetas Teofilis Tilvytis.

Pirmųjų varžybų trasa — 230 kilometrų. Plentu eismas nebuvo sulaikytas (o tai ypač pavojinga, nes arkliai labai baidėsi motociklų ir automobilių). Kalvarijoje ir Alytuje turėjo būti kontrolės punktai, paženklinti geltonomis vėliavomis, kiekvienas dalyvis, atvykęs į juos, privalėjo pasirašyti ir gauti registracinį bilietą, kurį vėliau, pasiekęs finišą, įteiks teisėjų komisijai. Be to, lenktynių ruože buvo pažadėta įrengti ir slaptą kontrolės punktą.

Supirkėjų teikiamos paslaugos — brangiai superkame automobilius Šiauliuose.

Taisyklės lenktynininkams leido važiuoti įvairios markės motociklais, net su priekabomis, bet naudoti buvo galima tik benziną be jokių priemaišų. Greitis irgi ribotas: važiuojant per miestus ir miesčiukus neviršyti trisdešimt kilometrų per valandą.

Motociklų varžybos prasidėjo 1928 metų rugpjūčio mėnesio 12 dienos ankstų rytą. Tuo metu Lietuvoje tebeveikė Smetonos režimo paskelbtas karo stovis, apribojąs eismą naktį.

Lenktynininkai startavo vienas po kito kas dvi minutės pagal numerius, kurie prieš dieną buvo paskirstyti burtų keliu. Iš viso pirmyn. šovė 13 pavienių motociklininkų, nors burtus traukė šešiolika. Važiuojančių motociklais su priekabomis atsirado tik trys. Varžybose dalyvavusių motociklų variklių galingumas — nuo 3,5 iki 12 arklio jėgų. Varžybų rengėjai džiaugėsi, kad „tokiame dideliame ir sunkiame prabėgime” neatsitiko nė vienos didesnės nelaimės.

Varžybų organizatoriai buvo apskaičiavę, kad trasą įmanoma įveikti per tris valandas. Tačiau pirmasis lenktynininkas lakūnas Januškevičius grįžo Kauną visus labai nustebinęs per dvi valandas ir dvidešimt devynias minutes. Jis važiavo su dešimties AG „Harley Davidson”. Pakelėje lenktynininkas, apvažiuodamas taisomą plentą, kelis sykius virto, bet vis tiek jo vidutinis greitis viršijo devyniasdešimt kilometrų per valandą.

Senų automobilių supirkimas, tokių kaip smetoniškais laikais jau nebedaug jų išlikę iki šių laikų.

Savaitraštis lenktynininkus pavadino „greitumo velniais”. Pelnytas epitetas, nes anais laikais, kai motorizacija gyveno kūdikio amžių, ir anų dienų keliais važiuoti 90–110 kilometrų per valandą greičiu tikrai buvo nuostabus dalykas.

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga

Užpakalinio vaizdo veidrodžiai ypač svarbūs ir būtini krovininių automobilių ir autobusų vairuotojams. Šiems pagrindinę vaidmenį atlieka dešinysis veidrodis. Tačiau nurodytose transporto priemonėse užpakalinio vaizdo veidrodžiai neužtikrina, kad kelias už automobilio yra laisvas, nes juose, deja, nematyti kelio tiesiog už mašinos. Ignoruojant šią aplinkybe, ne kartą įvyko nelaimė kelyje, kai nematant buvo suvažinėti pagyvenę žmonės arba vaikai, esantys už automobilio.

Todėl kelių eismo taisyklės primygtinai rekomenduoja vairuotojui prašyti pašalinio asmens, kuris būtų šalia automobilio ir „padėtų” jam važiuoti atbuline eiga.

Užpakalinio vaizdo savo paskirtį visiškai atlieka tik tuo atveju, kai jie švarūs, taisyklingai pastatyti ir yra atitinkamų matmenų. Šiuolaikiniuose krovininiuose automobiliuose ir autobusuose, tramvajuose ir troleibusuose išoriniai veidrodžiai nejudamai pritvirtinami ant didelių konsolių. Be to, vairuotojas gali naudotis dar keletu didelių veidrodžių, kurie leidžia jam laisvai stebėti, kas vyksta transporto priemonės viduje. Tai ypač svarbu, stebint kaip įlipa ir išlipa keleiviai, pavyzdžiui, jiems įlipant į maršrutinį autobusą, troleibusą arba tramvajų ar iš jų išlipant.

„Žema” saulė

Kai saulė yra žemai, netoli horizonto, važiuoti prieš ją ne tik sunku, bet kartais ir pavojinga. Kelias labai blizga, atspindėdamas spindulius, o stovintys arba juo važiuojantys automobiliai atrodo kontrastingai juodi. Žmonių siluetai ant kelio išnyksta saulės disko blizgesyje, nes mūsų akių vyzdžiai, apribodami praleidžiamos į akį šviesos kiekį, maksimaliai susiaurėja. Dėl to pablogėja ir šešėlyje esančių daiktų matomumas.

Keliui periodiškai kertant šešėlius, kuriuos nutiesia pakelės objektai, vairuotojo, patekusio į šešėlį, regėjimas staiga sumažėja, nes akių vyzdžiams reikia tam tikro laiko, kad prisitaikytų prie staigaus šviesos intensyvumo sumažėjimo.

Važiuojant prieš „žema” saulę, automobilio valdymui, tiek šviesos, tiek ir šešėlio ruožuose, reikia žymiai labiau sutelkti dėmesį. Be to, pažymėtina, kad, važiuojant prieš saulę, pastebimai nublanksta šviesoforų, kitų automobilių „stop” signalų ir posūkio rodiklių spalvos. Todėl jie nepakankamai atkreipia vairuotojų dėmesį.

Kovoti su traumatizmu keliuose – vadinasi, kovoti su eismo nelaimėmis

Padėtis šiek tiek pagerėja, nors ir nėra visiškai normali, kai „žema” saulė šviečia vairuotojui į nugarą.

Šiuo atveju prieš automobilį driekiasi ilgas šešėlis, kurio ribose pablogėja kelio ir žemų kliūčių matomumas. Užpakalinio vaizdo veidrodžiai spindi, akindami ir versdami vairuotoją palenkti galvą į šoną. Priekinis stiklas, iš vidaus apšviečiamas „žemos” saulės spindulių, tampa pilkas, blizgančios dulkių dalelės sudaro lyg užuolaidą, kuri pablogina kelio matomumą.

Kai saulė šviečia iš užpakalio, esti labai sunku atskirti šviesoforo signalus, o užpakaliniai automobilio žibintai, žaižaruodami atspindėta • saulės šviesa, neleidžia vairuotojui nustatyti, kuris jų dega, kuris ne. Tokioje situacijoje beveik negalima pastebėti įjungto posūkio rodiklio arba „stop” signalo. Jeigu saulė ilgą laiką šviečia iš užpakalio, vairuotojas turi važiuoti taip, kad jo automobilio šešėlis kristų ant priekinio automobilio. Tada būna žymiai lengviau stebėti šio užpakalinius žibintus.

Iš šono šviečiančią „žemą” saulę vairuotojui lengviau pakęsti, nors ji taip pat jam pridaro nemalonumų, kelyje nutiesdama labai kontrastingus šešėlius.

Negalima viršyti nustatyto greičio ir likti nenubaustam

Visais šiais atvejais reikia naudotis skydeliu nuo saulės; jis pagerina kelio matomumą. Beje, nerekomenduojama dėvėti tamsių akinių, nes jie silpnina kelio ruožų apšvietimo ryškumą ir tuo pat metu sumažina šešėlyje esančių vietų ir daiktų matomumą.

Kadangi važiuoti, saulei leidžiantis ir kylant, yra nemalonu ir ne-saugu, vairuotojai turi to vengti. Jeigu jau važiuoti tenka, privalu būti ypač atsargiam ir pasiruošusiam netikėtoms ir nemalonioms kelių eismo situacijoms.

Automobilio Mercedes atsiradimo istorija

Neapsirikime manydami, kad visur Daimleris naudoja tą patį savo variklį, kurį su Maibachu sukonstravo 1884 m. Variklius jis visą laiką tobulino siekdamas, kad jie galėtų padaryti daugiau sūkių: nuo 250 sūkių per minutę jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris gavo dviejų cilindrų 3,75 arklio jėgos galios variklio patentą.

Daimlerio varikliai netrunka pagarsėti. Įvairios šalys perka leidimus pačioms gaminti šiuos variklius (licenzijas). 1890 m. įkuriama Daimlerio automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), kuri pradeda automobilių gamybą su šio garsaus išradėjo ištobulintais vidaus degimo varikliais.

Pats laikas čia prisiminti, kad Daimleris kūrė ne vienas. Jo padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis į automobilio sukūrimą bei automobilizacijos plėtojimą taip pat yra nemažas ir visiškai neginčytinas. Daimlerio garsas kiek užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus, nes jis pats pasirinko geriau likti šešėlyje negu rungtis su draugu dėl šlovės, kurią, matyt, nelabai vertino. Tačiau Maibacho techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų nei Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių kuriuos dabar yra superkami.

Kartu su Daimleriu Maibachas projektavo, konstravo ir gamino patobulintų vidaus degimo variklių pavyzdžius, o kartu dvitakčius ir keturračius savaeigius ekipažus, kitas transporto priemones. Darba, abu išradėjai buvo pasidaliję: Daimleris projektavo ir kūrė viso variklio ar automobilio apmatus, o Maibachas, pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų ar mazgų konstrukcinių sprendimų. Išradimų ir juos patvirtinančių patentų Maibachas su Daimleriu turi beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių ar jų variklių patentus, o Maibachas — atskirų automobilio ar variklio detalių bei elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos, paskirstymo mechanizmo ir kt. Savaime suprantama, be šių sudedamųjų dalių nebūtų atsiradęs ir pats automobilis.

Daimlerio automobilių bendrovė turėjo savo skyrius Anglijoje, Australijoje ir kitur. Šios firmos prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m., kai buvo pagamintas Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas reklamos sumetimais pasiūlė jj pavadinti „Mercedes” (vietoje jau šiek tiek nusibodusio „Daimler”). Egzotiškai skambantis ispaniškos kilmės Moteriškas vardas turėjo teikti automobiliui patrauklumo ir žavesio. Beje, tai buvo gražuolės Jelineko dukters vardas.

Tokia vėliau tapusių labai populiariais automobilio vardo istorija. Nuo to laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kurie vėliau buvo supirkti Klaipėdoje kad net pamiršta, jog tai iš tikrųjų gyvenusios merginos vardas.

Vairuotojo įgūdžiai ir įpročiai

Įgūdžiai ir įpročiai

Vairuotojas, ilgesnį laiką vairavęs vieną automobilį ir nuvažiavęs juo daug kilometrų, įgauna įgūdžius naudotis prietaisais ir įsiklausyti į variklio darbą. Jis įpranta prie pedalų ir svirčių, signalų ir posūkio rodiklių jungiklių padėties. Pripranta ir prie automobilio ypatybių, būtent, jo atsparumo šoniniam slydimui, stabdymo savybių ir įsibėgėjimo dinamikos.

Pripratimas prie automobilio yra patogus ir pageidautinas, nes gerina eismo saugumą, bet, kita vertus, sukelia tam tikrą vienpusiškumą. Kai, įpratęs prie savo automobilio, vairuotojas ima vairuoti kitą, su kitomis traukos savybėmis ir kitu prietaisų bei įrengimų išdėstymu, važiuodamas pirmus kilometrus, gali patirti tam tikrų sunkumų. Žiūrėk, nesugeba tiksliai surasti pedalų, klysta, ieškodamas atitinkamų jungiklių, netiksliai atlieka posūkius, per staigiai stabdo, pradėdamas važiuoti, trūkčioja.

Todėl pageidautina, kad vairuotojas valdytų ne vieną automobilį, o dirbtų su įvairių markių, tipų ir gabaritų mašinomis. Patyrę vairuotojai stengiasi važinėti įvairiais automobiliais, įskaitant ir sunkvežimius, kad įgytų įvairiapusiškus įgūdžius.

Ne kiekvienas vairuotojas turi galimybę valdyti įvairių tipų automobilius. Paprastai dirbama su viena mašina, įgaunant jos riboto diapazono patyrimą. Tačiau tai nesumenkina vairuotojo vertės, jeigu jis suvokia tokio patyrimo vienpusiškumą. Prireikus valdyti kitą automobilį, jis bus ypač atsargus ir savikritiškas, įdėmiau kontroliuos savo veiksmus.

Automobilių supirkimas Kaunas

Važiuodamas vairuotojas turi būti įsitikinęs, kad automobilio variklis veikia nepriekaištingai. Apie tai jis sprendžia iš panelyje ar skydelyje išdėstytų variklio darbą kontroliuojančių prietaisų parodymų.

Stebėti prietaisų parodymus — tai nereiškia nuolatos žiūrėti į lemputes ar prietaisų rodykles. Užtenka tik tam tikrais tarpais žvilgtelėti, ar parodymai normalūs, t. y. nustatyti, ar atitinka jie normalų variklio veikimą.

Ampermetro rodyklė turi būti įkrovimo pusėje. Paleidus variklį starteriu, įkrovimo srovės dydis išauga iki keleto amperų, bet greitai, atsistačius akumuliatoriaus talpumui, rodyklė sugrįžta į artimą nuliui padėtį.

Manometro (rodančio alyvos slėgį) rodyklė turi būti tarp. 1,5 ir 4 kg/cm2. Varikliui ir alyvai įšylant, slėgis didesnis.

Termometro (rodančio aušinimo skysčio temperatūrą) rodyklė turi būti tarp 60 ir 85°C arba tarp 130 ir 180°F (angliškuose automobiliuose).

Vietoj ampermetro, manometro arba termometro gali būti spalvotos signalinės lemputės. Kai generatorius veikia normaliai ir normalus alyvos slėgis bei normali aušinimo skysčio temperatūra, lemputės nedega.

Vairuotojo atmintis turi taip užfiksuoti normalią rodyklių padėtį ir kontrolinių lempučių šviesą, kad gedimo atveju, iš karto, metęs žvilgsnį, galėtų nustatyti, jog kažkas negerai. Tuomet atidžiai pasižiūri į prietaisų panelę, koks prietaisas signalizuoja apie gedimą ir kokiu laipsniu variklio veikimas neatitinka normalaus.

Didžiausias žmogaus lobis yra protas, gebėjimas logiškai mąstyti ir teisingai spręsti

Patyrusiam vairuotojui padeda išvengti pavojų daugiametis darbo stažas. Kur kas sunkiau vairuoti automobilį žmogui, kuris vairuotojo teises gavo po penkiasdešimties metų. Tačiau ir jis, visada atsižvelgęs į savo amžių, sugebės išvengti sudėtingos ir pavojingos situacijos kelyje čia be abejo, jam padės gyvenime įgytas santūrumas ir savitvarda. Bet dėl vyresnių kaip 50 metų žmonių apmokymo vairuoti automobilį reikėtų suabejoti. Mažų mažiausia, prieš apmokant tokio amžiaus žmones, turėtų būti atliktas kruopštus jų medicininis patikrinimas.

Remdamiesi daugeliu darbų apie alkoholio įtaką žmogaus organizmui, trumpai susipažinkime su svarbiausiomis šios srities problemomis, ypač liečiančiomis vairuotojus. Alkoholis slopina smegenų centrų veiklą, todėl padidėja žmogaus motorinis ir psichinis jaudrumas. Toks jaudrumas nenaudingas; nors tuomet mąstymo procesas pagreitėja, bet jis vyksta netaisyklingai ir nelogiškai. Alkoholio veikiamas, žmogus iš savo stebėjimų daro klaidingas išvadas. Be to, liaujasi valdęs savo veiksmus. Tokia būsena pavojinga vairuotojui, nes tada jis pernelyg optimistiškai vertina situaciją kelyje, ima visai nepagristai per daug pasitikėti savimi, nebemato sunkumų (viskas jam atrodo lengva), nebepastebi realaus pavojaus.

Vairuotojui atrodo, kad bet kokioje situacijoje jis sugebės tinkamai pasielgti. Tačiau jo judesiai tampa nekoordinuoti ir neapgalvoti. Nepagristai didina greitį, pavėluotai stabdo prieš kliūtį. Netiksliai nustato atstumą ir automobilio sustabdymo galimybę; neatkreipia dėmesio, kad kelias slidus. Darydamas grubias automobilio valdymo technikos klaidas, jis esti visiškai įsitikinęs valdąs jį meistriškai.

Išgėręs vairuotojas nepastebi rimtų mąstymo proceso sutrikimų. Paprastai jis mano esąs ne tik pilnavertis vairuotojas, bet dargi geresnis negu iki tol. Visa tai atsitinka dėl euforinės būsenos, optimizmo, įsitikinimo savo nepriekaištingumu, taip pat kvalifikiškumo, pasireiškiančio kitų vairuotojų teisių negerbimu, kliūčių važiuojamojoje kelio dalyje ir pavojingų situacijų nederamu vertinimu. Tokios būsenos vairuotojas pavojingai elgiasi, pavyzdžiui, važiuodamas per sankryžą, priverčia suteikti jam pirmenybę, netinkamai lenkia, netaisyklingai važiuoja per kryžkelę, pavėluotai ir staigiai stabdo prieš kitą automobilį, gąsdina pėsčiuosius, pereinančius kelią; jam nė motais pagrindiniai automobilio kultūringo vairavimo principai.

Didžiausias žmogaus lobis yra protas, gebėjimas logiškai mąstyti ir teisingai spręsti. Šios savybės formuoja žmogaus individualybę ir suteikia jam vertę. Alkoholis — ne tik nuodas, bet ir gėdingas reiškinys, nes girtavimas žmoguje sunaikina žmogiškuosius bruožus, iki beprasmybės kreipia jo mąstymo procesą.

Automobilių supirkimas Vilniuje ir alkoholio kiekis žmogaus organizme nustatomas pagal jo koncentraciją kraujyje, reiškiamą promilėmis arba dešimtosiomis procento (%) dalimis. Tarp alkoholio kiekio kraujyje ir jo poveikio žmogaus organizmui yra glaudus ryšys. Žinoma, žmonių organizmai skiriasi atsparumu alkoholio poveikiui, tačiau tik tam tikrose ribose (tiek teigiama, tiek neigiama prasme). Išgėrusiam alkoholio visiškai neleistina vairuoti automobilį, nes girtas vairuotojas visur sukelia pavojingas situacijas.

Dideliuose miestuose daugelyje kelio ruožų susidaro grūstys

Grūstys

Dideliuose miestuose daugelyje kelio ruožų susidaro grūstys; čia vienoje vietoje kartais susikemša šimtai automobilių. Grūstis paprastai būna piko valandomis. Kaip joje elgtis vairuotojui?

Pirma, reikia vengti grūsties, pasirenkant intensyvaus eismo valandomis tokį kelią, kuriuo aplenkiamos nepatogios sankryžos ir perpildytos magistralės. Antra, jeigu vairuotojas vis dėlto pateko į grūstį, turi paklusniai važiuoti kartu su kitais ir kantriai laukti, kada jis baigsis. Suprantama, tuomet negalima nieko lenkti ir spraustis siauriausias vietas.

Tačiau esti ir kitokio pobūdžio grūsčių, kurias sukelia susidūrimas arba avarija. Čia reikia elgtis kitaip. Pamatęs susigrūdimą, vairuotojas neturi važiuoti arčiau jo, o sustoti ir patikrinti situaciją, prieidamas prie nelaimės vietos pėsčiomis. Kai numatoma, jog grūstis truks ilgiau, reikia pasitraukti atgal, pasinaudojant laisva vieta, ir važiuoti gretimomis gatvėmis. Čia vairuotojui padeda atsargumas, numatymas ir nuovoka.

Lietus ir purvas

Lyjant eismo sąlygos esti žymiai sunkesnės, negu geru oru. Tai privalu žinoti vairuotojams, neturintiems pakankamo automobilio valdymo patyrimo, kaip ir tiems, kurie buvo mokomi vairuoti saulėtomis vasaros dienomis ir neturėjo progos susipažinti su eismo sąlygomis blogu oru.

Lyja. Priekinius stiklus nusėja iš pradžių smulkūs, o paskui ir stambūs vandens lašai, kurie pradeda tekėti srovelėmis žemyn. Matomumas pro stiklus pablogėja, lašai mirguliuoja ir blizga; dėl jų beveik nieko nematyti. Reikia įjungti stiklo valytuvus, kurie nubrauktų lašus; po kurio laiko pasirodys švarus stiklo plotelis.

Nedera priartėti prie priekyje važiuojančio automobilio, nes jo užpakalinių ratų taškomo purvo lašeliai gali taip aptėkšti mūsų mašinos priekinį stiklą, jog dings matomumas. Kai gatvėje purvas, priartėję prie šaligatvio, greitai nevažiuojame, kad neaptaškytume pėsčiųjų.

Vairuotojo apsvaigimas alkoholiu yra pagrindinė eismo nelaimių blogybė

Nereikia staigiai sukti, nes slidžiame kelyje automobilis gali prarasti valdumą. Slidžiame, purviname ir šlapiame kelyje visada atsižvelgiame į šoninio slydimo galimybę ir esame pasiruošę šį slydimą įveikti.

Važiuojamojoje dalyje taip pat būna, ypač po liūties, gana žymių kelio dangos įlūžimų bei įgriuvimų. Čia gali pasitaikyti ir vandens srauto suneštų žemės bei akmenų krūvų.

Ten, kur gatvė eina po viaduku, arba iškasoje, dėl susikaupia tiek vandens, jog automobilis tiesiog skęsta. Tokiais išimtiniais atvejais nevalia rizikuoti, bandant važiuoti per gatvėje susidariusį ežerą, jeigu nežinomas jo gylis. Automobilis įstrigs, kai vanduo pateks ant variklio. Tai pridarys daug vargo vairuotojui, jis praras laiko, nekalbant jau apie išlaidas varikliui sutvarkyti.

Sustodamas gatvėje, lietui lyjant, vairuotojas stengiasi neužtverti srovės ratais, kad netrukdytu vandeniui nutekėti. Taip pat negalima sustoti ties lietaus vandens nutekėjimo šuliniu, nes prie jo turi laisvai prieiti kiemsargis.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Dar vienas nedidelis praktinis patarimas. Vairuotojas, norėdamas, lietui lyjant, išlipti iš automobilio, neturi, atidaręs duris, tuojau pat lįsti Iaukan, nes vanduo iš nutekėjimo ,griovelio šliūkštels jam už apykaklės. Reikia energingai pastumti duris ranka, neišlendant iš automobilio. Tada vanduo paklius tik ant rankovės, ir vairuotojas nepateks „po dušu”.

Įsidėmėtina, kad drėgmė turi didelę įtaką stabdžių veikimo efektyvumui. Todėl lietų metu būtina juos tikrinti, kad neužkluptų jų silpnas arba, atvirkščiai, staigus veikimas.

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Vairuotojo reakcijos trukmė

Sustoti arba stovėti laukiant ne visur galima

Užstatytose teritorijose, norint pastatyti automobilį stovėjimo vietoje, galima įvažiuoti į kairiąją važiuojamosios dalies pusę net kai eismas esti dviejų krypčių, bet tiktai nelabai plačiose gatvėse, su neintensyviu eismu. Palikti automobilį stovėti kairėje pusėje galima tuomet, kai ten nėra ypatingo draudimo. Suprantama, reikia būti ypač atsargiam, važiuojant „prieš srovę” ir pajudant iš stovėjimo vietos. Vairuotojas taip pat privalo užtikrinti gerą automobilio matomumą tamsoje. Įsidėmėtina, kad statyti automobilį kairėje važiuojamosios kelio dalies pusėje leidžiama tik užstatytose teritorijose. Automobilių keliuose stovėti kairėje pusėje neleidžiama, todėl sustoti arba palikti automobilį stovėti galima tiktai dešinėje pusėje.

Pastatyti automašiną stovėjimo vietoje reikia tiksliai ir tvarkingai, vienoje linijoje su kitomis mašinomis, stengiantis užimti ne daugiau vietos, negu iš tikro reikia. Šios taisyklės nepaisymas — prasto vairuotojo požymis.

Dar viena pastaba. Negalima sustoti (išskyrus sustojimus, būtinus dėl eismo aplinkybių) važiuojamojoje dalyje su eismo juostomis, atskirtomis viena nuo kitos ištisinėmis išilginėmis linijomis. Šis draudimas negalioja 10 metrų atstumu nuo ištisinės linijos galo. Vairuotojui pažeidus šį draudimą, nė viena transporto priemonė negalėtų jo sustojusio lenkti, nes kirsti ištisinę liniją neleidžiama, o tarp automobilio ir tos linijos transporto priemonė negali išsitekti.

Priminsime, kad stovėti draudžiantis ženklas (jeigu prie jo nėra papildomos informacijos) neleidžia sustoti ilgiau negu 5 min., o sustoti draudžiantis ženklas iš viso neleidžia sustabdyti automobilio nė 1 minutei, netgi išlaipinti arba paimti keleivi. Kad ir dėl to būna labai nepatogu, tačiau nieko nepadarysi.

Sustoti arba stovėti laukiant ne visur galima. Tai draudžia kelio ženklai, kurių reikšmė žinoma iš kelių eismo taisyklių.

Ne visur eismą stebi milicininkas. Kartais tenka matyti, kaip vairuotojas, ignoruodamas kelio ženklą, sustoja uždraustoje vietoje ir stovi ten ilgą laiką. Jis tarsi pamiršta, kad taisykles reikia vykdyti ne dėl to, jog už jų pažeidimą gresia bausmė. Taisyklės išleidžiamos eismo saugumui ir patogumui

Beje, tai dar ne viskas. Yra vietų, kuriose sveika nuovoka neleidžia palikti savo automobilio. Vairuotojas niekada jo nepaliks prie žibinto ties šaligatvio kraštu arba prie gazono aptvaros, skvere, kur jis negalės atidaryti automobilio durų. Negalima stovėti prie hidraulinio priešgaisrinio čiaupo, nes vasarą jis turi būti prieinamas laistymo mašinoms. Nedera stovėti ir prie šiukšlių konteinerių, prie kurių turi privažiuoti jų išvežimo mašinos. Kadangi prie kino teatrų ir teatrų vakare privažiuoja automobilių, tad ir čia nedera palikti savojo… Galima pateikti daug pavyzdžių. Vadovaudamasis sveika nuovoka, vairuotojas visada išvengia klaidos.

Pagaliau dar viena svarbi pastaba. Vairuotojas, išlipdamas iš automobilio į važiuojamąją dalį pro kairiąsias duris, turi būti ypač atsargus. Jis niekada negali nei išlipti, nei atidaryti durų, kol neįsitikina, kad už jo niekas nevažiuoja. Staiga atidarant duris prieš lenkiantį automobilį, mažų mažiausia sudaroma daug vargo šio vairuotojui, kuris turi sukti kairę, kad jų neužkliudytų. Toks staigus posūkis gali sukelti tolesnį sutrikimą važiuojamojoje kelio dalyje. Išlipti iš automobilio reikia greitai, ir tuojau uždaryti duris. Panašaus atsargumo laikomasi ir sėdant automobilį. Patyręs vairuotojas niekada neleidžia savo keleiviams nei įsėsti į automobilį, nei iš jo išlipti iš važiuojamosios kelio dalies pusės, nes tai gali sukelti avariją.

Automobilių ar mašinų supirkimas Kaune.

Kabinos mikroklimatas tai kabinos oro temperatūra, drėgmė ir judėjimas

Slydimas neatskiriamai susijęs su automobilio valdymu

Pirmosios eismo taisyklės, šviesoforai

Eismo taisyklės atsirado labai senai, kai apie automobilius nė svajota nebuvo.

Taigi dar gerokai iki nūdienės automobilizmo epochos žmonės suprato, kad gatvėje ar kelyje be abipusio mandagumo ir supratimo neišsiversi: jeigu ekipažas neduos kelio iš priekio atvažiuojančiam vežimui, nelaimė neišvengiama. Susidūrę jie gali sulūžti, apvirsti, susižalos keleiviai, vežimus traukiantys arkliai.

Senųjų miestų siauros gatvelės nebuvo pasirengusios transporto antplūdžiui, jose vos tilpdavo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai ne visuomet spėdavo pasitraukti šalį nuo pravažiuojančių vežimų ir karietų. Būdavo, koks nutrūktgalvis vežėjas net pliaukšteldavo jiems botagu.

1865 metais anglų parlamentas priima garsųjį įstatymą apie kelių lokomotyvus, arba „raudonosios vėliavėlės” įstatymą (Locomative Act, arba Red Flag Act). Jis buvo nukreiptas prieš spartų savaeigių ekipažų populiarėjima. Anglijos geležinkeliai buvo stambių turtuolių rankose, ir jie, suprantama, nenorėjo prarasti didelių pelnų, todėl prisidengdami kilniais eismo saugumo siekiais išsikovojo parlamente šį „antimotorizacinį” įstatymą.

„Raudonosios vėliavėlės” įstatymas, reiškęs tam tikro visuomenės sluoksnio nusiteikimą prieš automobilius, trisdešimčiai metų (jis buvo panaikintas 1894 m.) padaro geležinkelį Anglijos transporto karaliumi, gina vežikų teises, o kitose Europos šalyse tuo metu atkakliai ieškoma savaeigių ekipažų tobulinimo galimybių.

Beje, ne vieni anglai buvo tokie konservatyvūs: 1908 metais net už juos skeptiškiau nusiteikusios benzininio automobilio tėvynės Vokietijos spauda paskelbė pranešimą, kad „Viurtemburgo policija nustato didžiausią leistiną automobilių greitį miestų gatvėse — 10 kilometrų per valandą”.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Tik 1895 metais, kai anglai pasigamino pirmąjį savos konstrukcijos automobilį „Lanchester” su oru aušinamu vieno cilindro varikliu ir sliekine užpakalinių ratų pavara, automobilis, nors ir pavėluotai, atgauna „prarastos pilietybės” teises, o apie 1906 metus Anglija trumpam net buvo tapusi ,automobilizmo šalimi”.

Automobiliui buvo draudžiama daug kas: ribojamas greitis, nustatomas važinėjimo laikas, stovėjimo vieta, priekaištaujama dėl keliamo triukšmo…

Skirtingos valstybės nustatydavo labai nevienodą leistiną maksimalų greitį — nuo šešių iki trisdešimties kilometrų per valandą, arba priešingai — buvo reikalaujama važiuoti labai greit, kad miestų gyventojams netektų kvėpuoti nuodingomis dujomis Dėl tos pačios priežasties, automobiliams buvo draudžiama sustoti prie gausiai lankomų vietų valstybinių ir prekybos įstaigų, parkų. Na, o jei po automobilio ratais pakliūdavo višta ar antis, prancūzų vairuotojas turėdavo sumokėti šeimininkui ne tik už ją pačią, bet ir už kada nors galėjusius išsiristi, jos palikuonis… Žinoma, neblogai yra reikalauti, kad vairuotojas. būtų akylas, bet čia taip aiškiai girdėti automobiliui priešiška gaidelė.

Šių dienų akimis keistokų draudimų būta nemažai. Pavyzdžiui, į Romos gatves automobiliu galėjai išvažiuoti tik vakare, po devintos valandos, Amerikoje buvo draudžiama signalizuoti sankryžose ir gąsdinti pypčiojimu arklius ir praeivius, Švedijoje privalėjai duoti kelią visiems kitiems ekipažams, Vokietijoje įstatymai liepė susitikus arklių kinkinį sustoti ir išjungti variklį… Iki 1907 metų nelabai pasmarkautum automobiliu Maskvoje ar Peterburge: leidžiamas greitis buvo 12 varstų per valandą (varstas — 1086 metrai). Vėliau ši norma buvo padidinta iki 20 varstų.

Iš visų draudimų, ribojimų, dažniausiai atspindėjusių automobilio konfliktą su kitomis transporto priemonėmis, vėliau radosi eismo taisyklės, kurių dabar kiekvienas privalo laikytis. Tačiau dabar šios taisyklės įteisina automobili kaip ištikimą žmogaus pagalbininką, ypač reikalingą didėjant gyvenimo tempams ir įvairiausių darbų užmojams.

Į klausimą, kas atsirado anksčiau — šviesoforas ar šiuolaikinis automobilis, beveik visi atsakytume: „Aišku, automobilis!” Tačiau gatvių eismą reguliuojantys įrengimai jau egzistavo diližanų epochos laikais. Žinoma, kad 1868 m. viena anglų firma, gaminanti geležinkelio semaforus, pagamino pirmąjį šviesoforą reguliuoti karietų eismui gatvėse. Šis — tuo metu vienintelis šviesoforas pasaulyje — buvo įrengtas Londono centre Trafalgaro aikštėje. Tai buvo paprasčiausias acetileno dujų žibintas, kuris turėjo keičiamus šviesos filtrus. Pirmasis šviesoforas buvo įrengtas ant 6 metrų aukščio stulpo.

Talino įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata

1980 m. vasarą Talino šeimininkų laukė automobilių antplūdis — juk įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata. Todėl labai įdomu, kaip Estijos TsR eismo organizatoriai sugebėjo pritaikyti tokiam automobilių srautui savo senojo miesto gatves. Talino vidaus reikalų valdybos koordinacinis centras olimpiadai rengti saugomų automobilių stovėjime aikštelių prie magistralinių trasų, vedančių į miesto centrą, atsisakė dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, tokios aikštelės, kuriose palikę savo automobilius žmonės galėtų pasiekti miesto centrą visuomeniniu transportu — autobusais, maršrutiniais ir paprastais taksi, buvo įrengtos Miunchene žaidynių metu ir nepasiteisino: stovėdavo jose vos vienas kitas automobilis. Antra, pagal šį projektą reikėtų smarkiai padidinti maršrutinių autobusų skaičių. Tačiau tai neekonomiška, nes jie ne visą laiką bus apkrauti. Pagaliau prie šių aikštelių reikėtų įrengti serviso centrus, kurie brangiai kainuotų ir ilgai neatsipirktų. Buvo nutarta eiti paprastesniu keliu. Tikslas liko tas pats — apriboti automobilių skaičių miesto centre. Todėl Piritoje (nebenaudojamame aerodrome) buvo įrengta milžiniška saugoma automobilių aikštelė, kurioje tilpo apie 10 000 automobilių. Čia buvo sukoncentruotos serviso paslaugos, iš čia autobusai kursavo į miesto centrą. Šią aikštelę galima pasiekti miestą juosiančia apvažiavimo magistrale, nutiesta 1980 m.

Tačiau nepaisant griežtų apribojimų superkamų automobilių Talino centre ne sumažėjo, o pagausėjo. Tada Talino eismo organizatoriai nutarė gerokai padidinti vienos eismo krypties gatvių skaičių: geriau važiuoti ilgesniu keliu greičiau negu trumpesniu, bet lėčiau. Olimpiados dienomis greitis miesto gatvėse buvo apribotas iki 50 km/h. Net ir dabar, praėjus ketveriems metams po olimpiados, važiuodamas Talino gatvėmis jauti, kaip miestas ruošėsi olimpiadai: daugelis kelio ženklų, informacija daug tobulesnė negu kituose Estijos miestuose. Vairuotojai tiksliai informuojami, kuri gatvė pagrindinė, kuri šalutinė, kelio reikia pervažiuoti žiedinę ar paprastą sankryžą, iš anksto pažymėta, iš kurios eilės kuria kryptimi galima važiuoti. Ženklų Talino gatvėse tikrai labai daug, ir dauguma ne draudžia ką nors daryti, o teikia išsamią informaciją, ypač reikalingą miestą blogiau pažįstančiam vairuotojui. Štai tokia detalė. Bene prie kiekvieno ženklo (daugelis jų šviečiantys) yra papildomos informacijos lentelė. Ji irgi šviečianti ir pastebėti ją taip pat lengva kaip ir didelių gabaritu ženklą.

Dažniausia eismo nelaimių priežastis – nuovargis

LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA