Vėl priminsime suaugusieji, vaiką maitindami, rengdami, žaisdami su juo, šnekasi su juo, sako veiksmų ir daiktų pavadinimus: ,,Atsistok… Duok rankutę… Užsidėsime kepurytę… O dabar užsirišime skarutę… Va kamuoliukas… Paimk kamuoliuką…” Visa tai kartojama daug sykių, kasdien. Ir pamažu kūdikis ima suprasti paskirus žodžius ir trumpas frazes, net jeigu tuo specialiai ir nesirūpinote. Bet, žinoma, vis dėlto verčiau rūpintis, padėti mažajam įveikti šią sunkenybę, kad jam būtų lengviau suvokti ir suprasti jūsų kalbą, žodžius.
Čia kenkia du kraštutinumai: kai žodžių šykštima ir kai jų per gausu. Mažai su kūdikiu šnekėti, žinoma, bloga. Bet ne ką geriau esti, kai ji užplūsta pernelyg daug žodžių, o tarp jų pražūva tasai, kurį jis turėtų išgirsti. Stai mama rodo jam šunelį (žaisliuką) ir sako: ,,Pažiūrėk, mano brangusis, koks dailus žaisliukas! Senelis tau jį padovanojo. Šunelis loja. uodegytę vizgina, o jo akutės juodos! Tu nebijok, jis neįkąs, jis myli mažus vaikučius. Jis kanda tik piktus žmones!”
Žinoma, kūdikis džiaugiasi, girdėdamas mamos balsą, apžiūrinėja šunelį. Bet žodis ,,šunelis” beviltiškai dingo kitų žodžių sraute, o pats mažiukas jo atrinkti, žinoma, negali. Kad žodis būtų vaiko suprastas, taptų daikto, veiksmo pavadinimu. jis turi būti aiškiai skiriamas tam daiktui, tam veiksmui. Rodote kūdikiui naują žaisliuką, jis domisi juo, jo siekia. Pavadinkite ji aiškiai, tiksliai, pabrėžkite tą pavadinimą balsu, pauze, kad mažasis tikrai išgirstų jūsų tariamą žodį. Paskui, jau tik išgirdęs šį žodį (kai klausiate, pavyzdžiui: Kur kamuoliukas?.. Kur katytė?..”), jis ima ieškoti daikto akimis. Jis jus suprato, o teisingiau sakant, mokosi suprasti.
Taip antrąjį pusmetį pradedama mokytis kalbėti. Tas mokymasis dar dalinis, nes kalba tik suaugęs, o vaikas atsako veiksmu, bet vis dėlto tai tikras, gana tikslus atsakymas į visai konkretų klausimą. Pašnekovai vienas kitą supranta.
Kadangi kūdikis skiria savo artimuosius nuo kitų, apskritai vieną žmogų nuo kito, jis gali suprasti žmogaus vardą. Žinoma, iš tikrųjų tėtė“. ,,mama”, ..močiutė”, ,,senelis” – ne artimųjų vardai, bet tai mažasis sužinos daug vėliau ir labai nustebs, kad ne tik jo mama vadinama ,,mama”. Dabar jam šis žodis konkretaus žmogaus vardas, taip pat kaip žodžių junginiai ,,močiutė Ona” ir ,,močiutė Marija“ tiesiog dviejų močiučių vardai, kuriuos jis suvokia kaip ,,Močiutėona” arba ,,Močiutėmarija”, juo labiau kad ir suaugusieji šiuos žodžių junginius taria kaip vieną žodį.
Jau pastebėjote, kad jūsų aštuonių mėnesių mažiukas gana gerai skiria daiktus, kad iš karto atskiria naują žaislą nuo visų kitų ir jo siekia. Tuo remiantis, lengva išmokyti jį suprasti naujo žaisliuko, naujo ji sudomi-nusio daikto pavadinimą. Rodote mažajam žaisliuką – ,,Va meškiukas” ir paslepiate jį. Anksčiau, pirmąjį pusmetį, kūdikis tuoj pat ir būtų liovęsis juo domėtis (,,Nemato ir širdies neskauda”), o dabar jis vis žiūri į tą pusę, kur buvo meškiukas, laukia, kol jis atsiras ir labai džiaugiasi vėl žaisliuką išvydęs. Dar kartą pavadinate žaisliuką tuo momentu, kai rodote ji,- vaikas tvirčiau žodį įsimena.
Ne viską galima paimti į rankas ir pavadinti, todėl kūdikis turi su-prasti rodomojo gesto reikšmę. Pradedate daiktais, kuriuos galima paliesti. Pakaitomis rodote ir įvardijate 2-3 daiktus, kuriuos tik paliečiate: Čia katytė. Čia meškiukas. Čia au-au”. Mažasis seka jūsų rankos judesį. Kai jis supras rodomojo gesto reikšmę, jūsų rankos galės nukreipti jo dėmesį į toli esančius daiktus. Sakysim, vaikščiojate su mažuoju gátve ir norite jam parodyti skrendantį paukštį. Jokių nurodymų žodžiu (,,Pažvelk į viršų, truputį dešiniau – paukštelis skrenda”) jis, žinoma, nesupras. O štai rodomąjį gestą jis supras lengvai ir pirmą kartą gyvenime suvoks, kad paukštis vadinamas paukščiu.
Žodis apibendrina. ,,Kur ugnelė?” – klausiame mažojo, ir jo žvilgsnis nukrypsta į stalinę lempą. Bet lemputė po gaubtu jam ne ugnelė, o kai kas kita. Iš pradžių žodį mažasis suvokia tik kaip vienintelio, konkretaus daikto vardą, kuris pirmą kartą su tuo daiktu siejasi.
Apibendrinamąją žodžių reikšmę kūdikis suvoks tik vėliau. Kad pavadinimas nebūtų jam ir toliau vardas konkretaus daikto, reikia rodyti vaikui vienodus daiktus (,,Čia šaukštas. Ir čia šaukštas. Ir čia šaukštas“), daiktus, kurie skiriasi dydžiu, forma, spalva (guli du sviedinukai, vienas didelis, kitas mažas; ir apie vieną, ir apie antrą reikia sakyti: „Čia sviedinukas”). Daiktų savybes ir ypatybes kūdikis suvoks vėliau, bet ir dabar, antrąjį pirmųjų metų pusmetį (ypač i pabaiga), reikia į tai atkreipti jo dėmesi.
Žodis ir veiksmas. Suaugusiojo kalba turi ugdyti ne tik vaiko suvoki-mą, bet ir jo elgesį. Štai děl ko labai svarbu mokyti mažąjį suprasti žodžius, reiškiančius judesius, veiksmus. Apvilkdami arba nuvilkdami vaiką, padedate jam atsistoti, atsisėsti, atsigulti šnekėdami: ,,Atsistok, stok… Sėsk… atsisėsk… Gulk…” Jis įsimena šiuos žodžius ir paskui visa tai daro pats, kai jūs ko nors paprašote. Kai mažasis išmoks vaikščioti, jis kartu turi išmokti suprasti žodžius ,,eik”, ,,nueik”, .,stok”….
Mokykite vaiką rankomis atliekamų judesių ir veiksmų, būtinai kartu mokykite ji suprasti žodžius, reiškiančius tuos veiksmus (,,atgniaužk kumštelį”…duok”, padėk”, paleisk”). Jis turi tiesti rankutę, išgirdęs žodį labas”. turi mokėti mojuoti rankute atsisveikindamas (,,Viso gero!”). Kai kūdikis išmoks suaugusiųjų prašomas atlikti paskirus veiksmus (..paimk”…padėk“, ,,pakelk”), žodžių padedami galėsime formuoti sudėtingesnius veiksmus: Paimk sviedinuką, duok man”, ,,Paimk meškiuką, padėk ant kėdės”.
I metų pabaigą žodžiu galima sulaikyti mažąjį nuo veiksmo, suaugusiajam griežtai ištarus negalima”. Iš pradžių šį žodį būtinai turi sutvirtinti veiksmas. Jeigu vaikas siekia dužios vazelės, reikia ne tik pasakyti ne-galima”, bet ir sulaikyti jo rankutę, o paskui pasistengti ji sudominti tinkamesniu žaidimu. Vėliau pakaks uždrausti vien griežtos intonacijos žodžiu.
Pirmieji prasmingi žodžiai ištariami metų pabaigoje, ir ne staiga. Vaikas turėjo ligi šiol daug čiauškėti, suprasti žodžius, tarti garsus, skie-menis ir mėgdžioti žodžių tarimą. Sudarydami pirmuosius kūdikio žodžius, suaugusieji panaudoja, kaip jau minėta, jo paties tariamus skiemenis. Tačiau, kartodamas paskui suaugusįjį šiuos žodžius (mama, tete, baba), kūdikis ne šiaip sau vieną skiemenį prijungia prie kito. Skiemenys lyg ir vienodi, bet ne visiškai vienas kirčiuotas, antras ne.
Vadinasi, kad žodis būtų tikras, jis turi turėti kirtį, tik tada jis skambės kaip visuma. Girdėdamas suaugusiojo tariamą žodį, kūdikis ir suvokia jį kaip visumą, bet pirmiausia jam čia iškyla žodžio ritmas, kurį sukuria kirčiuotas skiemuo. Kaip tik todėl vaiko kalboje atsiranda žodžių iš vieno kirčiuoto skiemens (ko koja) arba atkuriančių išgirsto žodžio ritmą (tiukas – paukščiukas).
Kaip ištariami pirmieji prasmingi žodžiai? Įsivaizduokime tokią situa-ciją: kūdikis negali pasiekti žaisliuko, padėto tarp kitų, siekia jo, gestais. ir šūksniais reiškia savo norą. Suaugęs tuo momentu sako: ,,Ką tau duoti? Šuneli? Sakyk: ,,Duok… Duok au-au!” Mažasis, žinoma, ne iš karto pasakys ,,Duok”, juo labiau .,Duok au-au!” Tokia situacija turi pasikartoti ne kartą, kol, užuot nekantriai šūkavęs. kūdikis ištars: ,.Duok!”
Galbūt suaugusieji net ir nesiekia išmokyti vaiką reikšti norą žodžiais. Pati situacija verčia. Juk vargu ar suaugęs, išgirdęs nekantrų šūkaliojimą. išdėlios prieš kūdikį visus žaisliukus, kad šis pasiimtų tą, kurio dabar nori. arba kaišios jam visus iš eilės, klausdamas: Ar šitą duoti?.. Ta?.. Ta?..” Kam to reikia, jeigu galima paklausti, beje, argi ne taip elgiamės tar-pusavyje bendraudami? Bet suaugusiųjų pašnekesyje klausimo forma per daug galima ir nesirūpinti, o kalbantis su kūdikiu tai yra būtina.
Grįšime vėl prie pavyzdžio. Kūdikis siekia tarp kitų žaisliukų esančio šuniuko. Kad suaugęs suprastų jo prašymą, mažiukas turi pasakyti: ,,Duok šunelį (au-au)!” arba Au-au!” Kadangi antraip lengviau, verčiau taip klausti: ,,Ką duoti?… Suneli? Au-au?” – ir sufleruojant atsakymą ska-tinti sakyti: Au-au!“
Svarbu ne tik vaiko atsakymo paprastumas ar sudėtingumas. Svarbu kūdikio prašymo prasmé (kol kas žodžiais nereiškiama). Juk jis nori gauti ne bet kurį žaisliuką, o tik šunelį. Todėl be žodžio duok” galima išsiversti (kad suaugęs žaisliuką turi duoti, tartum ir savaime aišku), o štai be žodžio šunelis“ (au-au) niekaip čia neišsiversi.
