Kūdikis mojuoja rankutėmis, smagiai šypsosi, išvydęs motiną, kreipia galvutę į tą pusę. iš kurios sklinda jos balsas… Štai jis siekia ryškaus rutuliuko, mégina sučiupti įdomų žaisliuką…
Psichinis vaiko gyvenimas prasideda tiesiog musų akivaizdoje iš tikrųjų visas tarsi ant delno, visas plyti išorėje, lengvai suprantamas iš paprastų ir mielų apraiškų kiekvienam suaugusiajam, juo labiau mylintiems ir atidiems tėvams.
Bet eina laikas (tikriau, turbūt béga – netiesa, kad tik svetimi vaikai greitai auga), ir išorinį vaiko elgesį ilgainiui vis sunkiau greit ir tiksliai paaiškinti; vidinis jo gyvenimas darosi sudėtingesnis ir sunkiau įžvelgiamas.
Keista, tačiau šis akivaizdus faktas ne visada pakankamai įsisąmoninamas. Sakoma, kad niekas taip gerai nepažįsta savo vaiko, kaip tėvai. Taip, tai tiesa – niekas kitas nemato vaiko tokioje gyvenimo apraiškų įvairenybėje tokį ilgą laiko tarpą, kaip motina ir tėvas. Bet ar toks pažinimas savaime padės suprasti vaiką?
Reikia deramai vertinti reikšmę tikrosios tėvų meilės, leidžiančios širdimi suprasti savo vaiką. Neneigsime ir tėvų intuicijos svarbos; ji galbūt pagrįstą jų pačių vaikystės patirtimi. Atsižvelgsime ir į nerašytų auklėjimo tradicijų įtaką – juk jos atspindi daugelio vaikus auginusių kartų ilgaamžę patirtį. Ir vis dėlto šių savo vaiko supratimo šaltinių, matyt, nepakanka. Širdis kartais būna pernelyg subjektyvi, intuicija bejėgé, o tradicinės pa-žiūros – be galo prieštaringos.
Sveika nuovoka ir gera valia” – šie auklėjimo pagrindai, kuriuos dar daugelis laiko pakankamais, patikrinti pasirodo esą pernelyg nepatikimi. Vaiko auklėjimą reikia traktuoti moksliškai. Kodėl kūdikis vystosi taip, o ne kitaip? Pagal kokius dėsnius klostosi jo psichinis gyvenimas? Kokie tam tikro amžiaus būdingi požymiai? Kaip žiūrėti į individualias vaiko ypatybes ir kaip prie jų derintis? Kas yra vaiko vystymasis” (ir ar tai apskritai reikalinga – gal visu tuo pasirūpins pati jo prigimtis)?
Aišku, nesiūlome jums savo šeimą paversti šeimos auklėjimo laboratorija” ir auginti vaiką pagal neginčijamas formules bei nurodymus. Kalbama tik apie tai, kad kai kurie vaiko vystymąsi nagrinėjančių mokslų duomenys padės jums suprasti svarbius, nuolat vykstančius jūsų kūdikio pakitimus vadinasi, padės jums auklėti veiksmingai, padės auginti vaiką pagal mūsų visuomenės tikslus ir idealus, padės numatyti, įveikti galimus sunkumus arba jų išvengti.
Kelias, kurį pirmaisiais gyvenimo metais nueina vaikas, išties ilgas. Pirmokas, stovintis ant mokyklos slenksčio, taip skiriasi nuo naujagimio. kad atrodo, jog tai visiškai skirtingos būtybės. Ir vis dėlto juos sieja nematomos gijos, ant kurių kasdien užneriamos vis naujos vertybės, bejėgi gyva gumulėlį paverčiančios asmenybe.
Apie pirmųjų vaikystės metų reikšmę daug kalbėta. Įžymusis rusų pc-dagogas K. Ušinskis: Žmogaus charakteris intensyviausiai formuojasi pirmaisiais jo gyvenimo metais, ir tai, kas jauga į šį charakteri pirmaisiais metais, jauga tvirtai, virsta žmogaus antrąja prigimtimi… Visa, kas žmogui diegiama vėliau, niekuomet nebūna taip tvirta, kaip tai, kas įdiegta vaikystės metais”.
L. Tolstojus: Argi ne tuomet igijau visa tai, kuo dabar gyvenu, ir igijau tiek daug, taip greit, kad per visą savo tolesnį gyvenimą neįgijau ne šimtosios viso to dalies? Nuo penkerių metų vaiko ligi manęs – tik žingsnis“.
A. Makarenka: ,,Svarbiausieji auklėjimo pamatai klojami ligi penkerių metų tai 90% viso auklėjamojo proceso, o paskui auklėjimas vyksta toliau, žmogaus apdorojimas tęsiasi, bet apskritai pradedate ragauti uogeles, o žiedai, kuriuos jūs puoselėjote, žydėjo ligi penkerių metų”. Tačiau kartais didžiulę pirmųjų vaikystės metų reikšmę suvokiame tik kaip rūpinimąsi išorine, fizine kūdikio gerove. Matuojame vaiką savo matu, vadovaudamiesi vieno psichologo principu – ,,daugiau – mažiau, geriau blogiau”: suaugusieji samprotauja gerai, o vaikai – blogiau, suaugusieji regi pasaulį tiksliai, o vaikai ne, suaugusiesiems santykiai su vienmečiais problema, vaikams niekai…
Ir iš tikrųjų mažas vaikas nelabai panašus į suaugusiji. Ir svarbu ne tik tai, kad jis turi kur kas mažiau žinių už suaugusiji. Remdamiesi paprasčiausiais kasdieniniais stebėjimais, žinome, kad vaikas jaučia ir mąsto ne taip, kaip suaugęs. Kūdikio jausmai gali būti stiprūs, bet dažniausiai jie esti nepastovūs. Tai, su kuo šiandien jis susigyvenęs, rytoj gali būti užmiršta. Vaikui neįkandami abstraktūs suaugusiojo samprotavimai. Mažas vaikas nesugeba prisiversti dirbti jam neįdomaus darbo…
Labai daug ko negali vaikas. Tačiau jeigu kreipsime dėmesį tik į tai ko vaikas dar negali, ko jis dar nemoka, niekada nesuprasime, iš kur atsiranda nauji suaugusiajam būdingi bruožai, ypatybės. Daug svarbiau suprasti, kas vaikui būdinga, ką jis gali, kaip jis augdamas keičiasi ir ką igyja.
Vaiką tyrinėja daugelis mokslų – pedagogika ir psichologija, anatomija ir fiziologija, ypač amžiaus fiziologija, higiena ir pediatrija. Pasta-raisiais dešimtmečiais susiformavo specialios vaikystę tiriančios šių mokslų šakos, kurios nepaprastai greitai rutuliojasi.
Tevams na, ir apskritai visiems, kas auklėja vaikus, šiek tiek susipažinti su šių mokslų duomenimis bei išvadomis, žinoma, pravartu. Tačiau tėvas ir motina, net ir turėdami, sakysim, pakankamai žinių apie kudikio priežiūrą, tėra tik pagalbininkai specialisto pediatro, kurio pareiga rüpintis vaiko sveikata; o dėl vaiko asmenybés, jo psichikos ir suvokimo ugdymo, tai čia visai kas kita. Auklėjimo uždavinius tenka spręsti kasdien ir patiems. Be abejo, glaudüs šeimos ir ikimokyklinių įstaigų ryšiai padeda tinkamai spręsti šiuos uždavinius. Aišku, ir auklėjant gali padėti konkretus specialistų patarimas, bet vis dėlto recepto čia niekas neparašys.
Štai dėl to vienu iš vaiką tyrinėjančių mokslų vaikų psichologija ypač domisi tie, kurie auklėja vaikus. Prieš šimtą su viršum metų K. Ušinskis rašė: ,,Jeigu pedagogika nori auklėti žmogų visais požiūriais, tai ji turi pirmiausia pažinti jį irgi visais požiūriais”.
Tėvai turi ne šiaip sau tenkintis nugirstais ,,svetimais” žodžiais apie vaiką nors tie žodžiai ir būtų išmintingi, ne šiaip sau vadovautis mokslu, o kasdien tyrinėti vaiką. Tėvai – nuolatiniai savo vaikų tyrinėtojai, net jeigu ir ne visada jie tai suvokia. Bet kaip tyrinėti, kokiais metodais? Gal reikėtų iš vaikų psichologijos pasimokyti tų metodų? Neverta pernelyg auklėjimo- ,,sumokslinti”. Kūdikis visada yra jūsų kūdikis, ir jūs niekada nepajėgsite pažvelgti į ji visiškai objektyviai; beje, šitai dažnai sunkiai sekasi ir ,,pašaliniams” mokslo darbuotojams (kaip nepaguosi verkiančio kūdikio, net jeigu tavo uždavinys tirti jo emocines reakcijas!).
Bet pravartu turėti supratimą apie vaikų psichologijos metodus. Pirmiausia tai sutvirtins jūsų pasitikėjimą mokslo išvadomis ir rekomendacijomis. Galbūt tai paskatins jus pačius nuosekliau ir nuodugniau stebėti vaiką. Ir dar apsaugos nuo neapgalvotų ir skubotų auklėjimo bandymų.
