Kuomet kremavimo paslaugos atsirado Lietuvoje, daugelis teigė, kad tai barbariškas būdas atsisveikinti su mirusio žmogaus kūnu

Kuomet kremavimo paslaugos atsirado Lietuvoje, daugelis teigė, kad tai barbariškas būdas atsisveikinti su mirusio žmogaus kūnu. Paprasčiausiai, nebuvo tikslingai suvokta, kaip yra deginama, koks procesas, galiausiai, kad tai yra vienas moderniausių ir higieniškiausių būdų tarti sudie. Ką jau kalbėti, kad kremavimas yra patrauklesnis už įprastą laidojimo būdą dėl savo kainos ir patogumo. Daugelis abejojo ir tvirtino, kad tikrai neatsiras žmogus, kuris bus pasiruošęs dirbti tokį ale purviną darbą. Tačiau norinčių atsirado greitai ir gana daug. Kodėl? Nes šio darbo specifika visiškai kitokia nei daugelis galėjo pagalvoti. Žinoma, internete rasti skelbimą, kuriame būtų parašyta, kad reikalingas asmuo galintis deginti žmones, būtų keista, tačiau egzistuojant tokiai paslaugai, natūralu, kad paieškos egzistuoja.

Pirmiausia, kremavimas yra labai švarus darbas. Po kiekvieno deginimo visos patalpos labai švariai išvalomos. Daugeliu atveju net dezinfekuojamos, kad neliktų anksčiau deginto žmogaus likučių. Dirbantys specialistai puikiai moka naudotis suteiktais chemikalais ir kitomis priemonėmis.

Tai gana šiltas darbas. Daugelis klaidingai krematoriumą lyginą su morgų manydami, jog tai šalta, geležimi kaustyta vieta, kurioje net ir pats numirėlis jaučiasi nemaloniai. Iš tiesų, kad būtų kur kas jaukiau, patalpos dažytos šviesiomis spalvomis. Vos įvažiavę į teritoriją, dar tolumoje pamatysite didelį baltą pastatą, kuris tikrai nekuria nemalonių jausmų. Netgi priešingai. Pati darbo vieta taip pat gana maloni, kadangi jaučiama šiluma, matomos šviesios spalvos…

dirbantys asmenys tikrai nejus jokio diskomforto, kad ir dėl kvapų. Jų tiesiog nebus įmanoma užuosti, kadangi deginimo temperatūra siekia net iki 9 00 laipsnių karščio. Pusę kainos visos brangios krematoriumo įrangos sudaro vėdinimo sistemos, ventiliacija. Tad nei kvapas, nei dulkės nebus juntamos ir nekels nemalonių jausmų.

Aišku, minusas tas, kad krematoriume dirbantis asmuo turi būti užgrūdintas psichologiškai. Juk kasdien teks bendrauti su liūdnais žmonėmis, matyti jų ašaras. Po kažkiek laiko paprasčiausiai „užauga“ šarvai, tačiau daugeliui pirmos dienos būna labai sunkios.

Etikečių spausdinimas yra specifinis darbas, kuris reikalauja specialios technikos bei spausdinimo technologijos

Dvidešimt pirmame amžiuje žmogus sukūręs daugybę įvairių produktų, prietaisų, įtaisų, skirtingų prekių ir t.t. Visame pasaulyje skaičiuojama milijardai daiktų, technikos. Kiekvieną dieną perkame maisto produktus, atėjus žiemai įsigyjame šiltą avalynę, paltą, buičiai perkame dantų pastą, šampūną, skalbimo miltelius, valymo priemones ir t.t. Kalbant apie visus produktus, darbą, paslaugas ir panašiai, būtina paminėti tokį dalyką kaip spausdinimas. Pavyzdžiui produkcijos ir prekių visose sferose yra daug bei įvairių, todėl kiekvienas klientas gali išsirinkti tai ko jam labiausiai reikia. Visos prekės yra skirtingos, tačiau nutinka taip, jog būna ir panašių produktų, kurie skiriasi dėl gamintojo ar pakuotės. Būtent šioje vietoje, spausdinimo paslaugos turi didelę reikšmę. Spausdinimo dėka produktai turi etiketes. Juk apie knygą daugelis sprendžia iš jos viršelio, todėl apie produktą daug informacijos suteikia jo etiketė.

Etikečių spausdinimas yra specifinis darbas, kuris reikalauja specialios technikos bei spausdinimo technologijos. Spausdinamos įvairių formų spalvotos lipnios etiketės iš popieriaus, plėvelės, kurios gali būti klijuojamos ir dedamos ant įvairiausių paviršių. Etiketes galima spausdinti taip, jog galimas bet koks spaudas kaip logotipas, produkto aprašymas, brūkšninis kodas, informacija apie prekę, paveikslėlis ir pan. Spausdinamos ir įvairios etiketės maisto pramonei, atitinkančios higienos normas. Šių etikečių spausdinime naudojamos patikrintos medžiagos bei dažai, kurie atitinka griežtus ES reikalavimus. Tokio tipo atspausdintos etiketės nekenkia maisto produktams. Jos taip pat yra kokybiškos bei ilgaamžės bei atitinka visus maisto pramonėje keliamus higienos reikalavimus. Įmonės, kurios spausdina etiketes produkcijai, gali pasiūlyti daugybę skirtingų popieriaus ir klijų derinių pasirinkimą. Taip pat prisitaikoma prie įvairių klientų pageidavimų kaip formos, dydžiai ar spalvingumas.

Kalbant apie spausdinimą, spausdintuvus turi daugelis mūsų namie, juos taip pat įsigyja ne viena įmonė ar įstaiga. Tai įrenginys, kuris reikalingas daugeliui, o ypač įmonėms. Jose spausdinami įvairūs svarbūs dokumentai, laiškai, sąskaitos, ir t.t. Namų vartotojai dažniau perka rašalinius įrenginius, nes jų eksploatacijos bei įsigijimo kaštai, mažesni. Taip pat, rašaliniai spausdintuvai skirti retesniam naudojimui. Yra sukurti ir daugiafunkciniai rašaliniai spausdintuvai, kuriuose papildomai integruotas skeneris ir švietimo aparatas. Spausdinimas yra aktualus, tačiau ši paslauga būtų neįmanoma be rašalo. Pasibaigus rašalo kasetei belieka du pasirinkimai, – tai įsigyti naują arba papildyti senąją. Viskas priklauso nuo spausdintuvo tipo ir vartotojo kišenės. Dažnai kasetės pildymas yra pigesnis variantas, tačiau ne visų spausdintuvų kasetės yra pildomos, todėl tenka pirkti naują.

Pirmosios eismo taisyklės, šviesoforai

Eismo taisyklės atsirado labai senai, kai apie automobilius nė svajota nebuvo.

Taigi dar gerokai iki nūdienės automobilizmo epochos žmonės suprato, kad gatvėje ar kelyje be abipusio mandagumo ir supratimo neišsiversi: jeigu ekipažas neduos kelio iš priekio atvažiuojančiam vežimui, nelaimė neišvengiama. Susidūrę jie gali sulūžti, apvirsti, susižalos keleiviai, vežimus traukiantys arkliai.

Senųjų miestų siauros gatvelės nebuvo pasirengusios transporto antplūdžiui, jose vos tilpdavo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai ne visuomet spėdavo pasitraukti šalį nuo pravažiuojančių vežimų ir karietų. Būdavo, koks nutrūktgalvis vežėjas net pliaukšteldavo jiems botagu.

1865 metais anglų parlamentas priima garsųjį įstatymą apie kelių lokomotyvus, arba „raudonosios vėliavėlės“ įstatymą (Locomative Act, arba Red Flag Act). Jis buvo nukreiptas prieš spartų savaeigių ekipažų populiarėjima. Anglijos geležinkeliai buvo stambių turtuolių rankose, ir jie, suprantama, nenorėjo prarasti didelių pelnų, todėl prisidengdami kilniais eismo saugumo siekiais išsikovojo parlamente šį „antimotorizacinį“ įstatymą.

„Raudonosios vėliavėlės“ įstatymas, reiškęs tam tikro visuomenės sluoksnio nusiteikimą prieš automobilius, trisdešimčiai metų (jis buvo panaikintas 1894 m.) padaro geležinkelį Anglijos transporto karaliumi, gina vežikų teises, o kitose Europos šalyse tuo metu atkakliai ieškoma savaeigių ekipažų tobulinimo galimybių.

Beje, ne vieni anglai buvo tokie konservatyvūs: 1908 metais net už juos skeptiškiau nusiteikusios benzininio automobilio tėvynės Vokietijos spauda paskelbė pranešimą, kad „Viurtemburgo policija nustato didžiausią leistiną automobilių greitį miestų gatvėse — 10 kilometrų per valandą“.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Tik 1895 metais, kai anglai pasigamino pirmąjį savos konstrukcijos automobilį „Lanchester“ su oru aušinamu vieno cilindro varikliu ir sliekine užpakalinių ratų pavara, automobilis, nors ir pavėluotai, atgauna „prarastos pilietybės“ teises, o apie 1906 metus Anglija trumpam net buvo tapusi ,automobilizmo šalimi“.

Automobiliui buvo draudžiama daug kas: ribojamas greitis, nustatomas važinėjimo laikas, stovėjimo vieta, priekaištaujama dėl keliamo triukšmo…

Skirtingos valstybės nustatydavo labai nevienodą leistiną maksimalų greitį — nuo šešių iki trisdešimties kilometrų per valandą, arba priešingai — buvo reikalaujama važiuoti labai greit, kad miestų gyventojams netektų kvėpuoti nuodingomis dujomis Dėl tos pačios priežasties, automobiliams buvo draudžiama sustoti prie gausiai lankomų vietų valstybinių ir prekybos įstaigų, parkų. Na, o jei po automobilio ratais pakliūdavo višta ar antis, prancūzų vairuotojas turėdavo sumokėti šeimininkui ne tik už ją pačią, bet ir už kada nors galėjusius išsiristi, jos palikuonis… Žinoma, neblogai yra reikalauti, kad vairuotojas. būtų akylas, bet čia taip aiškiai girdėti automobiliui priešiška gaidelė.

Šių dienų akimis keistokų draudimų būta nemažai. Pavyzdžiui, į Romos gatves automobiliu galėjai išvažiuoti tik vakare, po devintos valandos, Amerikoje buvo draudžiama signalizuoti sankryžose ir gąsdinti pypčiojimu arklius ir praeivius, Švedijoje privalėjai duoti kelią visiems kitiems ekipažams, Vokietijoje įstatymai liepė susitikus arklių kinkinį sustoti ir išjungti variklį… Iki 1907 metų nelabai pasmarkautum automobiliu Maskvoje ar Peterburge: leidžiamas greitis buvo 12 varstų per valandą (varstas — 1086 metrai). Vėliau ši norma buvo padidinta iki 20 varstų.

Iš visų draudimų, ribojimų, dažniausiai atspindėjusių automobilio konfliktą su kitomis transporto priemonėmis, vėliau radosi eismo taisyklės, kurių dabar kiekvienas privalo laikytis. Tačiau dabar šios taisyklės įteisina automobili kaip ištikimą žmogaus pagalbininką, ypač reikalingą didėjant gyvenimo tempams ir įvairiausių darbų užmojams.

Į klausimą, kas atsirado anksčiau — šviesoforas ar šiuolaikinis automobilis, beveik visi atsakytume: „Aišku, automobilis!“ Tačiau gatvių eismą reguliuojantys įrengimai jau egzistavo diližanų epochos laikais. Žinoma, kad 1868 m. viena anglų firma, gaminanti geležinkelio semaforus, pagamino pirmąjį šviesoforą reguliuoti karietų eismui gatvėse. Šis — tuo metu vienintelis šviesoforas pasaulyje — buvo įrengtas Londono centre Trafalgaro aikštėje. Tai buvo paprasčiausias acetileno dujų žibintas, kuris turėjo keičiamus šviesos filtrus. Pirmasis šviesoforas buvo įrengtas ant 6 metrų aukščio stulpo.

Akiračio praplėtimui apie Pobeda.

Talino įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata

1980 m. vasarą Talino šeimininkų laukė automobilių antplūdis — juk įlankoje vyko olimpinė buriavimo regata. Todėl labai įdomu, kaip Estijos TsR eismo organizatoriai sugebėjo pritaikyti tokiam automobilių srautui savo senojo miesto gatves. Talino vidaus reikalų valdybos koordinacinis centras olimpiadai rengti saugomų automobilių stovėjime aikštelių prie magistralinių trasų, vedančių į miesto centrą, atsisakė dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, tokios aikštelės, kuriose palikę savo automobilius žmonės galėtų pasiekti miesto centrą visuomeniniu transportu — autobusais, maršrutiniais ir paprastais taksi, buvo įrengtos Miunchene žaidynių metu ir nepasiteisino: stovėdavo jose vos vienas kitas automobilis. Antra, pagal šį projektą reikėtų smarkiai padidinti maršrutinių autobusų skaičių. Tačiau tai neekonomiška, nes jie ne visą laiką bus apkrauti. Pagaliau prie šių aikštelių reikėtų įrengti serviso centrus, kurie brangiai kainuotų ir ilgai neatsipirktų. Buvo nutarta eiti paprastesniu keliu. Tikslas liko tas pats — apriboti automobilių skaičių miesto centre. Todėl Piritoje (nebenaudojamame aerodrome) buvo įrengta milžiniška saugoma automobilių aikštelė, kurioje tilpo apie 10 000 automobilių. Čia buvo sukoncentruotos serviso paslaugos, iš čia autobusai kursavo į miesto centrą. Šią aikštelę galima pasiekti miestą juosiančia apvažiavimo magistrale, nutiesta 1980 m.

Tačiau nepaisant griežtų apribojimų superkamų automobilių Talino centre ne sumažėjo, o pagausėjo. Tada Talino eismo organizatoriai nutarė gerokai padidinti vienos eismo krypties gatvių skaičių: geriau važiuoti ilgesniu keliu greičiau negu trumpesniu, bet lėčiau. Olimpiados dienomis greitis miesto gatvėse buvo apribotas iki 50 km/h. Net ir dabar, praėjus ketveriems metams po olimpiados, važiuodamas Talino gatvėmis jauti, kaip miestas ruošėsi olimpiadai: daugelis kelio ženklų, informacija daug tobulesnė negu kituose Estijos miestuose. Vairuotojai tiksliai informuojami, kuri gatvė pagrindinė, kuri šalutinė, kelio reikia pervažiuoti žiedinę ar paprastą sankryžą, iš anksto pažymėta, iš kurios eilės kuria kryptimi galima važiuoti. Ženklų Talino gatvėse tikrai labai daug, ir dauguma ne draudžia ką nors daryti, o teikia išsamią informaciją, ypač reikalingą miestą blogiau pažįstančiam vairuotojui. Štai tokia detalė. Bene prie kiekvieno ženklo (daugelis jų šviečiantys) yra papildomos informacijos lentelė. Ji irgi šviečianti ir pastebėti ją taip pat lengva kaip ir didelių gabaritu ženklą.

Šaltinis –  Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių

Linelis – merginų liaudies klasikinis šokis

Vėduodamos prijuostėlėm, merginos eina aštuonis paprastuosius žingsnius (du žingsniai per vieną taktą) ta kryptimi, kuria pusę pasisukusios. Prijuostėle vėduotis reikia keturis kartus. Žengiant dešine koja, prijuostėlė keliama aukštyn, abiem rankom už šonų ir lenkiant rankas tik per alkūnes, o žengiant kaire koja nuleidžiama žemyn. Aštuoniais paprastaisiais žingsniais merginos pasikeičia vietomis. Buvusios labiau kairėje scenos pusėje nueina į dešinę, o buvusios labiau dešinėje — į kairę. Aštuntu paprastuoju žingsniu merginos pasisuka priešinga kryptimi. Poros pasisuka veidu viena pro kitą. Poras sudaro greta stovinčios pirmos ir antros eilės merginos. Porose susikabina krepšeliu pro priekį. Dešinės rankos iš viršaus. Kairėje scenos pusėje esančios dvi poros šiek tiek labiau gilumoje, o dešinėje pusėje esančios — labiau priekyje.

Poromis pirmyn ir atgal, pasikeičiant vietomis.

Grojama antroji muzikos dalis.

Merginos, susikabinusios porose krepšeliu pro priekį, šoka du polkos žingsnius tiesiai priekį ta kryptimi, kuria pasisukusios. Visos pradeda dešine koja. Kairėje pusėje esančios šoka labiau pro gilumą į dešinę scenos pusę, o dešinėje pusėje esančios — pro priekį kairę.

Pasileidusios kairėmis rankomis, o dešines perkeldamos sau per galvas ir nepasileisdamos, merginos dviem polkos žingsniais pasikeičia vietomis, kartu apsukdamos po pusę rato per dešinį petį. Visos merginos atsiranda veidu priešingas puses.

Apsisukusios vėl susikabina krepšeliu pro priekį. Dešinės rankos iš viršaus.

Dviem polkos žingsniais merginos tuo pačiu keliu grįžta atgal.

Pasileidusios kairėmis rankomis, o dešines perkeldamos, dviem polkos žingsniais merginos apsisuka po pusę rato per dešinį petį ir tuoj pat pasikeičia vietomis, kaip anksčiau. Apsisukusios vėl susikabina krepšeliu pro priekį.

Merginos vėl šoka du polkos žingsnius tiesiai pirmyn priešingas scenos puses. Antrojo polkos žingsnio pabaigoje kairėje scenos pusėje ir labiau priekyje esančios poros pasisuka veidu žiūrovus, o dešinėje ir giliau esančios poros gilumą.

Pasileisdamos kairėmis rankomis, o dešines perkeldamos sau per poros dviem polkos žingsniais pasikeičia vietomis ir pasisuka per dešinį petį veidu priešinga kryptimi.

Poromis žiūrovų pusę ir į gilumą.

Grojama trečioji muzikos dalis.

Scenos pusėje — priekyje esančios dvi merginų poros šoka polkos žingsnius į gilumą ir kitais dviem polkos žingsniais apsisuka ir pasikeičia vietomis (kaip ir anksčiau).

Tuo metu kitos dvi merginų poros šoka dešine scenos puse iš gilumos į žiūrovų pusę ir kitais dviem polkos žingsniais porose pasikeičia vietomis.

Visos poros tuo pačiu keliu grįžta atgal. Pabaigoje pasisuka priešingomis kryptimis ir pasikeičia vietomis.

Šaltinis: Merginų liaudies šokis – Linelis.

Kolegos iš BD Dance siūlo nupirkti kokybiškus šokių batelius mergaitėms.

Vibracija — tai aukšto dažnio ir mažų amplitudžių virpesiai

Didėjant transporto priemonių eismo intensyvumui, dideliuose miestuose smarkiai daugėja triukšmo, o garso slėgimas dieną pasiekia 120-130 dB ir nepalankiai veikia gyventojų sveikatą.

Mūsų šalyje, tarp priemonių, gerinančių mūsų gyvenimo sąlygas, įgyvendinamos ir priemonės gatvės triukšmui mažinti: triukšmą keliančios įmonės perkeliamos už miesto ribų, statomi platūs, mažiau triukšmingi prospektai, apželdinamos gyvenvietės; dideliuose miestuose uždrausti garsiniai

Tačiau dar mažai padaryta, kad būtų sumažintas automobilių ir motociklų variklių triukšmas. Daug kas priklauso nuo to, kokią reikšmę konstruktoriai teikia triukšmo sumažinimo problemai. Nereikalingas triukšmas neretai kyla dėl blogai sukrauto pritvirtinto krovinio, numestų ant kabinos grindų įrankių, neįtvirtintų kėbule statinių kurui, atsarginių padangų. Šie triukšmo šaltiniai dažnai lydi vairuotoja reise ir neigiamai veikia jo sveikatą bei darbingumą, nors pašalinti tokį triukšmą nesunku.

Kai automobilis važiuoja nelygiu keliu, ji veikia įvairių amplitudžių ir dažnio virpesiai. Virpesius, kurių dažnis 16-18 Hz, žmogus suvokia ne kaip pavienius svyravimus, o vientisai — kaip vibraciją.

Vibracija — tai aukšto dažnio ir mažų amplitudžių virpesiai. Automobilyje vibracijų šaltiniai yra tie patys, kaip ir triukšmo. Vibracijos metu susidarantys pagreičiai didėja, didėjant automobilio greičiui ir blogėjant keliui, taip pat mažėjant naudingam kroviniui.

Vibracijų poveikis žmogui nustatomas jų amplitude ir dažniu. Veikiant vibracijai, pablogėja vizualinis suvokimas; dėmesys, sulėtėja reakcijos, sumažėja veiksmų tikslumas.

Kai vibracija veikia ilgai, žmogus nuvargsta, jam ima skaudėti, galvą. Vibracija labiau veikia didelių sunkvežimių vairuotojus. Neigiamas, vibracijos poveikis organizmui labai sustiprėja, kai tuo pačiu metu ji dar veikia ir triukšmas.

Važiuojant keliu su bloga danga, automobilio greiti riboja ne variklio galingumas, o vairuotojo ir keleivių sugebėjimas pakelti kratymą ir vibracija.

Geras virpesių amortizatorius yra automobilio sėdynė, jeigu ji palyginti standi ir be spyruoklių. ,Vibracija juntama odos paviršiumi ir žmogaus organizmo audiniais. Vairuotoją vibracija veikia per nugarą, dubenį ir rankas. Neigiamas vibracijos poveikis vairuotojui radikaliai mažinamas šalinant kėbulų detalių svyravimą, kuris susidaro ilgai eksploatuojant automobilį.

Mažinant kai kurių autobusų kėbulų svyravimą, naudojama pneumatinė važiuoklės pakaba, kurios tamprieji elementai yra armuotos gumos oro balionai. Su tokia pakaba autobusas rieda švelniai, todėl mažiau varginami keleiviai bei vairuotojas.

Mažinant važiuojančio automobilio vibravimo poveikį žmogui, variklis įtaisomas kėbulo, užpakalinėje dalyje, todėl krūvis lygiai paskirstomas ratams, ir sutrumpėja kardaninis velenas, kuris yra vibracijų šaltinis.

Kai kurios užsienio firmos, mažindamos vibravimo poveikį, naudoja amortizuojančias medžiagas. Pavyzdžiui, automobiliuose Citroen DS-19 prie keleivių, sėdinčių ant užpakalinės sėdynės, kojų įtaisytas vibraciją sugeriantis kilimėlis, pagamintas iš 30 mm storio natūralaus kaučiuko.

Apsinuodijimo laipsnis ir jo simptomai nuo CO koncentracijos

Mašinų supirkimas Kaune – kolegos tai teikia.

Pirmoji pagalba kraujuojant automobilio vairuotojui ar keleiviams

Pirmoji pagalba kraujuojant. Kraujavimas iš smulkių kraujo indų (kapiliarinis) sustabdomas uždedant prispaudžianti tvarstį. Pavojingiausias yra arterinis kraujavimas, kuris paprastai esti intensyvus. Jį galima sustabdyti užspaudus pirštais kraujuojantį kraujo indą, uždedant timpą arba užveržiant veržikliu, taip pat kaip galima daugiau sulenkiant galvą.

Kraujuojantis indas pirštais užspaudžiamas tada, kai reikia skubiai sustabdyti kraujavimą: kraujo indas virš žaizdos prispaudžiamas prie apačioje esančių kaulų.

Užspaudus pirštais, ilgam sustabdyti kraujavimo neįmanoma. Arterinis kraujavimas patikimai sustabdomas užveržiant galūnę virš žaizdos timpa arba veržikliu. Timpos daromos iš guminės žarnelės arba juostos. Vietoj timpos galima naudoti petnešas, keliaraiščius ir kitus daiktus, pagamintus iš guminio audinio. Timpa uždedama aplink ranką; elastinga guma užspaudžia kraujo indus, ir kraujavimas sustabdomas. Jeigu po ranka nėra elastingos medžiagos, tai galima panaudoti nosinę, medžiagos gabalą, nuplėštą nuo baitinių, drabužių, rankšluosčio, pakankamai stiprų raištį arba virvę. Veržiklis vieną kartą laisvai apsukamas apie galūnę virš žaizdos, o jo galai surišami mazgu. Paskui į mazgą arba po mazgu įstatomas neilgas tvirtas pagaliukas (panašus į pieštuką) ir palaipsniui veržiama tol, kol kraujavimas sustabdomas.

Timpą reikia uždėti ant drabužių arba padėjus po ja gabalėlį medžiagos. Tačiau reikia atsiminti, kad nukentėjusieji su timpa gali būti ne ilgiau kaip 1,5-2 val.

Kraujavimas iš galūnių žaizdų taip pat patikimai sustabdomas, kaip galima daugiau sulenkiant galūnę per sąnarį. Šiuo atveju ties sąnariu dedamas volelis iš binto arba vatos, ir sulenkta galūnė toje padėtyje fiksuojama

Dirbtinis kvėpavimas daromas iš burnos į burną arba iš burnos į nosį. Tuo tikslu nukentėjusįjį reikia guldyti ant nugaros ir jo galvą atlošti atgal. Spaudžiant smakrą, atverti jo burną, paskui, uždengus ją bintu arba plonu audeklo gabalu, sandariai užspausti nosį, pačiam giliai įkvėpti ir stipriai iškvėpti orą į nukentėjusiojo burną. Tuoj po to, kad oras būtų geriau iškvepiamas, reikia paspausti jo krūtinės ląstą. Kad būta higieniškiau, orą į nukentėjusiojo plaučius galima įpūsti pro metalinius arba plastmasinius vamzdelius-orlaidžius, kuriuos pageidautina turėti automobilyje, vaistinėlėje, nors su vamzdeliu daryti dirbtinį kvėpavimą yra šiek tiek sunkiau. Priklausomai nuo nukentėjusiojo būklės dirbtinį kvėpavimą galima tęsti minutes ir valandas.

Jeigu širdis neplaka, dirbtinį kvėpavimą reikia daryti kartu su širdies masažu. Nukentėjęs žmogus paguldomas ant nugaros, suteikiantysis pagalbą atsistoja iš kairės, padeda savo kairiąją ranką delnu ant krūtinės apatinės dalies ir stipriai ją paspaudžia. Kad krūtinės ląsta būtų energingiau suspaudžiama, dešiniąją ranką reikia uždėti ant kairiosios. Visa spaudimo jėga turi būti nukreipta vertikaliai žemyn. Rekomenduojama daryti 60 paspaudimų per minutę. Po kiekvieno paspaudimo reikia atitraukti ranką nuo krūtinės, kad krūtinės ląsta grįžtų į pradinę padėtį.

Jeigu pagalbą teikia vienas žmogus, tai po kiekvieno oro įpūtimo į nukentėjusiojo plaučius reikia penkis šešis kartūs paspausti krūtinės ląstą.

Suknežinus savo automobilį iškyla klausimas kaip ir kur jį padėti – čia į pagalba ateina kolegos kurie teikia automobilių supirkimas Klaipėdoje paslaugas, jie taip pat apibendrino ir avarijas.

Bituminės čerpės kaip stogo danga

Bituminės čerpelės Lietuvoje visiems žinoma ir populiari stogo danga. Ji gaminama iš distiliuoto oksiduoto arba modifikuoto bitumo, stiklo arba poliesterio audinio indeklo ir paviršius padengiamas skaluno arba keramikos granulemis. Bituminių čerpelių ilgaamžiškumas priklauso nuo visu trijų išvardintų sudėtinių medžiagu. Nuo naudojamo bitumo priklauso cerpeliu lankstumas, metams begant mažeja indeklo kiekis proporcingai stipriau veikiamas tempimo jegos. Nuo bituminių čerpelių pabarsto kokybės priklauso kiek laikysis pasirinkta spalva. Naudojant čerpelėse keramikos granules yra išvengiama paviršiaus išblukimo, nes jas mažiau veikia saulės spinduliai ir jos buna ilgaamžiškesnės.

Bituminės ir bituminės lanksčiusios čerpės

Bituminės ir bituminės lanksčiusios čerpės gaminamos iš medžiagos, kurios pagrindą sudaro stiklūnas, įmirkytas ir iš abiejų pusių padengtas bitumo ir modifikuoto bitumo mase. Viršutinis čerpės paviršius padengtas bazalto skaldele, suteikiančia spalvą ir apsaugančia bitumą nuo ultravioletinių saulės spindulių bei mechaninių pažeidimų. Daugiau kaip 60 proc. apatinio čerpės paviršiaus padengta šalčiui atspariu lipniu bituminiu-polimeriniu sluoksniu, apsaugotu lengvai nuimama silikonizuota plėvele.

Dengiant stogą bituminėmis čerpėmis, šlaitinis nuolydis turi būti ne mažesnis nei 15 laipsnių. Plokštiems stogams naudoti čerpelių negalima.Nors danga yra degi, tačiau sunkiai užsiliepsnojanti. Bituminės čerpės priskiriamos D degumo klasei. Danga puikiai tinka net pirties stogui. Siekiant, kad iš kamino išlekiančios žiežirbos nesukeltų gaisro, ant kamino dedama speciali kepurėle. Danga šalčiui atspari. Paprastai ledo sluoksnis susidaro ant sutapdintų stogų. Ant šlaitinių mažiau. Žinoma, nuo bituminių čerpių stogo sniegas nenuslenka taip greitai, kaip nuo skardinių, tačiau dėl to nekyla daug problemų.Įvairūs tyrimai ir praktika parodė, kad bituminės čerpelės atsparios gūsingiems vėjams. Kraigines čerpes reikia kloti priešinga vyraujantiems vėjams kryptimi. O Lietuvoje vyrauja vakarų vėjai. Vėjuotose vietovėse mažiausiai penkių viršutinių juostų čerpės turi būti priklijuotos.

Bituminių čerpių techninė charakteristika

Pagrindinės fizikinės
mechaninės
charakteristikos
Bituminė
lanksčioji čerpė
BČ-4A, BČ-6S
Bituminė čerpė
TRIOSTANDART
Bituminės
čerpės
SONATASTANDART
Storis, mm: bazinis;
su lipniu sluoksniu
3,4-3,5
3,5-3,6
3,0-3,1 3,0-3,1
3,1-3,2
1 m2 svoris, kg 9,1 11 8,5
Lankstumas, °C -10 10 10
Atsparumas karščiui, °C 100 105 105
Dengiamosios masės
minkštėjimo temperatūra, °C
120-125 120-125 120-125
Atsparumas
tempiant, N/50 mm:
išilgai;
skersai

600
430

680
450

680
450

Ši stogo danga suteikia kiekvienam stogui individualumą ir efektingą vaizdą. Bituminės čerpės tinka bet kokiam stogo tipui. Medžiagos lankstumas užtikrina stogo dangos hermetiškumą pačiose sudėtingiausiose vietose.
Ši stogo danga puikiai slopina lietaus keliamą triukšmą, sulaiko sniego smukimą nuo stogo. Stogui uždengti nėra reikalingi specialūs įrankiai. Montavimo darbus gali atlikti ne tik profesionalas.

Bituminių čerpių pranašumai:

  • Kompaktiškas ir patogus įpakavimas po 3m 2 (3m 2 – 24kg)
  • Lengva pakelti ant stogo (nereikalingi kėlimo mechanizmai)
  • Mažas svoris – 1m 2 sveria tik 8kg (maža dangos apkrova konstrukcijai)
  • Patogu transportuoti (netgi su lengvuoju automobiliu)
  • Puiki triukšmo izoliacija (nuo lietaus, vėjo, griaustinio)
  • Nereikalingi hidroizoliaciniai posluoksniai (jei nuolydis daugiau kaip 1:3)
  • Ekonomiškas paklojimas (mažai likučių)
  • Paklojimas nereikalauja specialių įrankių, žinių ar įgūdžių
  • Labai platus spalvų ir formų pasirinkimas
  • Net pačios sudėtingiausios konfigūracijos stogą uždengsite lengvai

Ši stogo danga suteikia kiekvienam stogui individualumą ir efektingą vaizdą. Bituminės čerpės tinka bet kokiam stogo tipui. Medžiagos lankstumas užtikrina stogo dangos hermetiškumą pačiose sudėtingiausiose vietose.
Ši stogo danga puikiai slopina lietaus keliamą triukšmą, sulaiko sniego smukimą nuo stogo. Stogui uždengti nėra reikalingi specialūs įrankiai. Montavimo darbus gali atlikti ne tik profesionalas.

Bituminės ir bituminės lanksčiusios čerpės gaminamos įvairių spalvų ir geometrinių formų (stačiakampio, šešiakampio išpjaustymo ir kt.), gaminamos ir kraigo-karnizo čerpės.

šaltinis apie stogus: Stogo dangos parinkimas – keraminės čerpės

Žmogaus – kompiuterio sąsaja II dalis

Atmintis

Yra skiriami trys atminties tipai, Ilgalaikėje  atmintyje  yra  saugomi prisiminimai. Darbinė atmintis veikia, kai vyksta mąstymo procesas. Jutiminė atmintis doroja jutimo organų signalus.

Darbinėje  atmintyje  yra  atliekama  mąstymo  veikla.  Joje  informacija  išsilaiko  iki  20 sekundžių (vidutiniškai 10). Kuo vyresnis žmogus, tuo trumpiau. Todėl,  projektuojant sąsają, rekomenduojama vengti režimų. Informacijos  atkūrimas  yra  efektyvus,  jei  naudotojui  sąsajoje yra pateikiamos tinkamos užuominos.

Ilgalaikėje atmintyje yra saugoma informacija, kuri gali būti atkuriama po ilgo laiko. Informacijos  prisiminimas  iš  ilgalaikės atminties  yra gana  lėtas.  Projektuojant  sistemą,  nerekomenduojama  versti  naudotoją prisiminti tam tikrus duomenis iš ilgalaikės atminties, nes tai žymiai sulėtins naudotojo darbą. Žmonės  skirtingai  įsimena  informacija,  būtent  vieni  geriau  įsimena  skaičius,  kiti – eilėraščius ir pan.

Sąmone , atpažinimas, kiek svarbus?

Pažinimas tai išorinio pasaulio informacijos, priimamos jutimo (rega, klausa ir t.t.) organais, interpretacija. Pažinimas  leidžia  suvokti  objektus  ir  įvykius  ir  padeda  juos  interpretuoti.

Žmogaus  sąmonėje  vyksta  dviejų  rūšių  procesai:  sąmoningi ir nesąmoningi.

Sąmoningo proceso savybės: jį inicijuoja naujos aplinkybės,  jis  yra  naudojamas  nestandartinėje  ar  pavojingoje  situacijoje  bei  priimant sprendimus.

Nesąmoningo proceso savybės: jį inicijuoja besikartojantys procesai, laukiami veiksmai, jis yra naudojamas įprastose ir saugiose situacijose. Dažnai  sakome,  kad  tam  tikrus  veiksmus  atliekame  automatiškai.  Šie veiksmai yra atliekami būtent nesąmoningų procesų.

Suinteresuoti asmenys (angl. stakeholders):

pirminiai suinteresuoti asmenys  (angl. primary users), dažnai naudoja sistemą, todėl sistemos diegimas pakeičia jų veiklą.  Tą pačią užduotį atlieka mažiau žmonių arba didėja jų darbo našumas;

antriniai  suinteresuoti  asmenys  (angl. secondary  users),  tik  retkarčiais  ar  per tarpininkus naudoja sistemą, pavyzdžiui sprendimų priėmimui arba informacijos paieškai.  Iki  sistemos  diegimo  pastaroji  informacija  buvo  prieinama  tik  jiems, vėliau ji gali tapti prieinama organizacijai, tuo pačiu didinant darbuotojų našumą;

tretiniai suinteresuoti asmenys  (angl. tertiary  users) iš viso nenaudoja sistemos, tačiau  yra  jos  veikiami,  jiems  gali  tekti  pakeisti  savo  darbą,  kad  pritaptų  prie sistemos išeigos;

aptarnaujantieji kuria ir prižiūri sistemą.

Projektuotojai, kokie metodai išgaunant

Programų  sistemos  projektuotojas  yra  pagrindinis  programų  sistemos  realizavimo proceso  dalyvis.  Projektuotojas turėtų dalyvauti, vertinant sistemą, įdiegtą organizacijoje.

Pagrindinis programų sistemų projektuotojo uždavinys yra

  • suprasti sistemos naudotojo poreikius,
  • kaip naudotojas  veikia  iki  sistemos  diegimo  ir
  • kaip jis  tikisi  veikti, naudodamasis sistema (po).

Be šio supratimo sunku projektuoti sąsają, tinkamą naudoti. Reikia  išsiaiškinti,  kaip  turėtų  veikti  sistema,  kad  atitiktų  naudotojo  reikalavimus.  Ar sistema  keis  naudotojo  darbo  pobūdį?  Tradicinis  metodas  suprasti  naudotojo  poreikius  yra  manyti,  kad išgauti šiuos reikalavimus iš naudotojų yra sistemų  analitiko atsakomybė. Tai yra dažnai pasiekiama, naudojant pokalbio  metodą,  kuriame  naudotojas  paprastai  yra  pasyvus.

Žmogaus kompiuterio sąsaja I dalis

Ar Jums reikia naujo tinklalapio?

Tinklapių kūrimas susijęs su begaliniu troškimu išbarstyti save virtualioje erdvėje. Dvigubos ir vaiduokliškos tapatybės, kurios visam laikui čia pasilieka. Visi norintys suformuoti tam tikrą įvaizdį, pomėgius ir parašyti skaitmeninę savo autobiografiją, atsisuka į virtualiąsias technologijas. Iš mažų detalių, arba skaitmenų ir kodų sekos sudėlioja pastraipas, vaizdus, tikslus ir vizijas. Kartais nereikia net chronologijos šiose virtualiose istorijose, tiesiog visiško pasąmonės srauto. Virtualios istorijos susideda iš dvigubų prasmių ir daugybės galimybių. Kurdami tinklalapį apie save, sukuriate jį ne sau, bet kitiems. Tapimas viešu virtualioje erdvėje, atveria kelius į populiarumą, bent jau 15 minučių, kurias žadėjo Andis Varholas. Šiuolaikinėje dvigubų tapatybių erdvėje esame ir žmonės ir robotai.

Skaitmeninių asmenybių tinklapių kūrimas

Skaitmeninių asmenybių tinklapių kūrimas, integruoja realią patirtį ir virtualiųjų medijų specifikas. Viskas persipina tarp skaitmenų ir pasislepia juose. Nors už teksto tariamai nieko nėra, bet kažkas slepiasi tarp teksto. Jau ne tarp eilučių, bet pačiose eilutėse slepiasi svarbūs kodai. Užuominomis ir nuorodomis suformuojamas tam tikras tinklapio, arba asmeninės istorijos įvaizdis. Nors ne visi išmano skaitmeninės medijos specifiką,  tačiau dauguma gali užrašyti tekstus naudodamiesi jau kitų paruoštais šablonais ir medijomis. Gyvename skaitmeninių duomenų dalinimosi eroje. Informacija mes aproprijuojame, arba kopijuojam ir bandom ir fragmentų sudėlioti savo pačių istoriją arba visą istorijų seriją. Tačiau kaip būti pastebėtiems, tokioje erdvėje, kurioje visi rašo savo pačių istorijas?

Tinklapių kūrimas skirtas šių istorijų išsaugojimui ir apipavidalinimui. Be tinkamos erdvės ar užuovėjos, šios istorijos išsimėto po visą erdvę.  Tačiau kokia prasmė kurti tokius tinklalapius? Ar neužtenka tik lapo popieriaus? Skaitmenizuodami savo istorijas, mes tikimės neišnykti, net kai tas išnykimas gresia. Išeidami į tikrą pasaulį arba iš jo, mes negalim pasiimti šių skaitmeninių istorijų, jos lieka tinklalapiuose ir tinkluose įpainiotos. Todėl mums išėjus istorijos pasieka, skaitytos ar neperskaitytos, jau nebesvarbu. Tačiau jos pasilieka visam laikui. Juk rašydami šias skaitmenines istorijas mes sudedama po dalį savęs. Išdaliname ir pasidaliname realiomis tapatybėmis, jas skaitmenizuodami.

Norėdami išlikti ir pasilikti, turime pasislėpti tarp šių tekstų. Tinklapių kūrimas, tai tik vienas žingsnis lik išlikimo. Kol dar kuriam istorijas, jos turi cirkuliuotu ir kvėpuoti. Keldami savo tapatybės nuotrupas į virtualias knygas,  turime pasirūpinti, kad jos ne tik ten pasiliktų, bet ir keliautų iš vienos erdvės į kitą. Virtualioji dimensija ir skaitmeninės sekos talpina ne tik istorijas, bet ir visą virtualią jūsų gyvybę, todėl ją turite palaikyti. Tiek iš išorės tiek ir iš vidaus prižiūrėti savo virtualios tapatybės kūną ir sielą. Papildydami ir perpildydami save kitų sukurtomis istorijomis, mes suformuojame fragmentuotą šiuolaikinės visuomenės veidą. Visi esam skirtingi, tačiau mus vienija skaitmeniniai kodai ir virtuli erdvė perpildyta jau girdėtomis, o gal pirmomis istorijomis.