Fosforas – svarbus elementas, esantis kiekvienoje gyvoje ląstelėje

Pirmoje augimo pusėje sunkiau pastebima, kad augalams trūksta kalio. Vėliau pradeda ruduoti ir džiūti lapų viršūnėlės. Auginant frezijas netręštose durpėse dvejus metus iš eilės, tik antraisiais metais pradėjo džiūti Blauwe Wimpel veislės lapų viršūnėlės. Eldorado veislėje tokių simptomų nepastebėta.

Kalio sulfatas K2SO4. Jame yra 46-52% K20. Tai smulkūs, gelsvai arba pilkšvai balti kristaliniai milteliai. Trąša nehigroskopiška, todėl galima ilgai laikyti sandėliuose. Kalio sulfato gamyba sudėtinga, šioje trąšoje nėra chloro, todėl ji labai tinka šiltnaminės gėlėms, ypač jautrioms chlorui.

Kalio salietra KNO3. Tai labai gera sudėtinė trąša, turinti 13,6% N (nitratinės formos) ir 45,6% K20. Ji nelabai higroskopiška, fiziologiškai neutralios reakcijos. Ši trąša nepakeičiama šiltnaminėms gėlėms. Nuo kalio salietros užauga stangresni frezijų stiebai, o žiedai būna intensyvesnių spalvų.

Kai minėtų trąšų nėra, galima naudoti kompleksines kalimagnio trąšas, o blogiausiu atveju įvairias kalio druskas.

Medžio pelenai. Tai labai geras kalcio ir kalio šaltinis. Medžio pelenuose yra 25-44% CaO, 4-14% K20 ir 2-7°/0 P205.

Fosforas. Labai svarbus elementas, esantis kiekvienoje gyvoje ląstelėje. Jis lengvai pernešamas iš vienos augalo dalies į kitą. Daugiausia jo susikaupia sėklose ir vaisiuose.

Trūkstant fosforo, pirmiausia pakinta augalų spalva. Jie tampa melsvai žalsvi su ryškiai rausvu atspalviu. Stiebai užauga ploni, lapai smulkūs, augalai nelabai šakojasi, anksti pradeda mesti lapus.

Fosforo trąšos padeda geriau pasisavinti azoto trąšas, didina augalų atsparumą ligoms.

Daugiausia fosforo susikaupia frezijų gumbasvogūniuose— 0,8-1,5°/0 sausų medžiagų, lapuose-0,7%, stiebuose — 0,8 % Superfosfatas. Ca(H2PO4)2. Tai plačiausiai vartojama fosforo trąša, kurioje yra 18,7–19% augalams prieinamo fosforo (P205). Apie 18% fosforo junginių tirpsta vandenyje, tačiau jie neišplaunami. Nurodoma, kad per metus fosforas, esantis superfosfate, gilyn prasiskverbia tik 2,5 cm, o didžiausia jo dalis lieka 1,3 cm gylyje. j tai reikia atsižvelgti, papildomai tręšiant augalus. Kadangi net tirpioji superfosfato dalis kaupiasi dirvos paviršiuje, ji prieinama tik tiems augalams, kurių šaknys pasisklaidžiusios šiame sluoksnyje. Tie augalai, kurių šaknys yra giliau, tokiems priklauso ir frezijos, fosforo iš superfosfato paimti negali, jeigu jis dirvoje neišmaišomas.

Superfosfatas nelabai dirvą rūgština — 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 0,1 svorio dalies kalcio karbonato.

Literatūroje nurodoma, kad tiktai tie augalai, kurių šaknys išskiria daug CO2, gali naudoti superfosfate esantį kalio, šiaip jau netirpų ir daugeliui augalų neprieinamą. Taigi kai kuriais atvejais superfosfatas gali būti ne tiktai fosforo, bet ir kalcio šaltinis.